Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Vystyti neprievartos kultūrą

Krikščionių ir budistų tarpreliginio dialogo siekiai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jį 2015 metais aplankiusiais Jungtinių Valstijų budistų ir krikščionių dialogo atstovais

Naujas susitikimas Taivane

Pirmadienį prasidėjusi ir iki ketvirtadienio vykusi popiežiaus Pranciškaus kelionė į Pietryčių Azijos šalį Mianmarą, kurioje budizmas faktiškai turi valstybinės religijos statusą (apie šį vizitą, ir apsilankymą kaimyniniame Bangladeše rašysime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose), skatina išsamiau apžvelgti klausimus, kurie nagrinėjami dabar vykstant krikščionių ir budistų tarpreliginiam dialogui, nes budizmo, pagal išpažinėjų gausą (jų visame pasaulyje yra apie 400 milijonų), ketvirtosios po krikščionybės, islamo ir induizmo religijos, doktrina susilaukia plataus dėmesio sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje dėl patrauklios meditacijos metodikos, kuria bandoma užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą. Netgi kai kuriose krikščionių grupėse ir katalikų vienuolijose per dvasines pratybas bandoma ieškoti paralelių tarp Kristaus ir Budos mokymo. Tai aktualu dabar pabrėžiant atvirumą kitų tikybų supratimui ir bendravimui, ieškant „aukso vidurio“ tarp perdėto fundamentalistinio dogmatizmo ir sinkretizmo su nutolimu nuo savojo tikėjimo tiesų. Beje, budizmo doktrina, ieškodama kančios pažinimo ir įveikimo, kaip galutinio tikslo, Dievo buvimo klausimo net neliečia, palikdama tai laisvam kiekvieno žmogaus apsisprendimui. Žinoma, krikščionims, kurie tiki į Dievą, kaip absoliutų gėrį, ir apeliuoja į beribę Visagalio meilę bei gailestingumą, pagrindinis budizmo mistikos susitelkimas į savęs tobulinimą yra rimtas iššūkis.

Žemaičių piligrimus Romoje pastebėjo popiežius Pranciškus

Jurgita Armalienė

Popiežius Pranciškus sveikina piligrimus iš Žemaitijos

Lapkričio 7–11 dienomis Telšių vyskupijos tikintieji dalyvavo padėkos piligriminėje kelionėje į Romą, minint Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejų, praėjus ketveriems metams nuo panašios piligrimystės, skirtos Žemaitijos krikštui paminėti Romoje 2013-aisiais. Šią piligriminę kelionę paragino organizuoti Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas ir Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas, koordinavo Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos klebonas kan. Vilius Viktoravičius.

Žemaičių piligriminėje kelionėje dalyvavo apie 250 Telšių vyskupijai priklausančių savivaldybių atstovų, kuriuos lydėjo kunigai bei Telšių, Plungės, Mažeikių, Skuodo ir Akmenės savivaldybių merai Petras Kuizinas, Audrius Klišonis, Antanas Tenys, Petras Pušinskas ir Vitalijus Mitrofanovas. Kan. V. Viktoravičius teigė, jog oficialių asmenų, t. y. merų, dalyvavimas padėkos kelionėje yra itin svarbus, juo akcentuojama, o drauge ir istorijai parodoma, kad konkreti merų atstovaujama vietovė pritaria ir krikštui, ir vyskupystės įsteigimui bei dėkoja už šias gautas malones.

Pabusti iš netikrumo miego

Kun. Vytenis Vaškelis

Pati savaime laiko tėkmė žmonių iš tinkamo gyvenimo ritmo vėžių neišmuša. Laikas visada mums tiesia draugystės ranką, kad mus nuvestų pas amžinybės Viešpatį. Dievas dovanoja mums negrįžtamo laiko atkarpas, kad jose pažintume Jį ir esminį savo buvimo žemėje tikslą. Prarandame vidinę pusiausvyrą ir ramybę tada, kai laiko nesugebame „prisijaukinti“, kai jo valandas ne tikslingai naudojame, bet eikvojame. Suvokdami savo pažeidžiamumą bei laikinumą, visą gyvenimą mokomės taip įprasminti laiką, kad, atėjus mūsų mirties valandai, Dievui net galėtume padėkoti už neįkainojamo laiko dovaną, kuri mus priartino prie Jo palaimintos Karalystės slenksčio. Taigi jei nebūtų laiko, negalėtume pasirengti grįžti Namo...

Adventas – naujų liturginių metų pradžia, kai per Bažnyčią Šventoji Dvasia, tikintiesiems primindama Jėzaus žodžius: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 33), – įspėja, kad namų šeimininko – Grįžtančiojo – lauktume nemiegodami (plg. Mk 13, 36). Pirmiausia esame pašaukti savo skvarbiu vidiniu žvilgsniu viską teisingai vertinti, o tik paskui budėti. Kaip galėtume saugotis nuodėmių, jei nesuvoktume, kad jos yra pavojingiausias mūsų priešas, atveriantis prarają tarp mūsų ir Dievo. Pradėjus laukti Kalėdų šventės, kiekvienam verta įdėmiau pasižiūrėti į save, patikrinti savo troškimus ir elgesį, nes pirmą kartą Ateinantysis mus laimina savo gležna rankele, o antrą kartą Jis ateis kaip visos žmonijos istorijos Vairininkas, kuris kaip pjūties Šeimininkas, nuims savo palaiminimų, suteiktų žmonių išganymo labui, derlių (plg. Mt 13, 39). Tada galutinai paaiškės, kurie augino Jo malonių sėklas savo širdyje ir stengėsi pagelbėti kitiems, o kas buvo tie, kurie per pjūtį savo gyvenimą pramiegojo... (plg. Pat 10, 5).

Žaizdos

Našlaičiai kauburėliai

Dar kartą liūdnai apie lietuvių karių kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse

Marija Jakimavičienė,

dim. vyr. ltn., 1991 metų savanorė, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė

Gerai išlikę lietuvių karių kapų kauburėliai Antakalnio kapinėse

Lapkričio 11 dieną LRT „Panoramos“ laidoje buvo parodyti apleisti lietuvių karių kapai Antakalnio kapinėse. Komentarą apie juos sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) vyr. inspektorė Audronė Vyšniauskienė ir Lietuvos Karo akademijos karo istorijos skyriaus viršininkas mjr. Gintautas Jakštys. Jų abiejų teiginiai buvo panašūs: „Šioje vietoje tikriausiai esą palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais sužeisti ir Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai“. Šie teiginiai yra nelogiški ir visai neįtikinantys. Ne pirmus metus girdžiu apie šiuos A. Vyšniauskienės teiginius, bet jau ir mūsų karininkų, kuriuos bandydavau įkalbėti pradėti žygius šiems kapams tvarkyti. Susidarė įspūdis, kad inspektorė mūsų žmones laiko lengvatikiais ir sugebėjo jiems įteigti, kad čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose sužeisti rusų kariai, gydyti Sapiegos ligoninėje ir joje mirę, taigi esą nereikia dar kažko ieškoti. Kairėje mūsų karių kapų sklypo pusėje yra asfaltuotas takas, skiriantis mus nuo Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų karių kapų sklypo. Tiesa, ten pačių kapų nėra. Teritorijoje pastatyti rusų kryžiai ir aiški tvarkinga kapų teritorija. Nesu nei girdėjusi, nei mačiusi nė vienos valstybės, kuri kovose žuvusius savo karius palaidotų viename sklype, o sužeistus ir gydytus ligoninėje, bet mirusius savo karius laidotų kitoje vietoje be jokio skiriamojo ženklo, be jokio kryžiaus ar panašaus ženklo. Juk rusams Pirmasis pasaulinis karas irgi buvo šventas, jie tikėjosi galutinai prisijungti mūsų mažas valstybes ir dar prisidėti Europos gabalų. Tad jie negalėjo atskirai laidoti savo žuvusius ar sužeistus gydytus ir mirusius. Tai būtų neįtikėtina! Be to, Kultūros paveldo departamento atstovai niekada neužsiminė, kad turi archyvinius ar archeologinius to sklypo rusų karių kapų duomenis. O jeigu neturi, tai kaip gali tiek metų užsispyrusiai teigti, kad čia palaidoti Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai? O gal tai – ateivių kapai? Juk tai neigti irgi nėra duomenų. Be to, sovietai niekur nenaikino Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų kapų ar kryžių. Be to, abu specialistai kalba, kad Antakalnio kapinėse galėję būti palaidoti koks 40 žuvusių mūsų karių, nes esą 1918–1920 metais prie Vilniaus nebuvę didelių mūšių, o iš toliau nevežė. Bet kažkodėl užmiršo mūsų karių mūšius su bermontininkais, Denikino armijos likučiais, želigovskininkais, AK kariais. Čia galėję būti palaidoti ir Birželio sukilimo kariai. Tai liudijo ir mano vyras a.a. plk. ltn. Eugenijus Jakimavičius. Bet vėl jo jau nebepaklausi. Ne vienas stengėsi man įteigti, kad šiose kapinėse negali būti Birželio sukilėlių kapų. Tačiau yra kapas su paminklu – kryžiumi, ant kurio dabar paryškintas užrašas: „Karūnas Povilas Ožiūnas, žuvęs kovoje su bolševikais. 1941 VI 23“. Kitų paminklų užrašai sunkiai įskaitomi, papilkėję. Reikėtų jaunų, sąžiningų, geromis akimis jaunuolių, kurie perskaitytų ir paryškintų užrašus. Buvo ir daugiau tai liudijusių garbingų asmenų, kuriais aš pasitikiu, po karo mačiusių tuos mūsų karių kapus. Žinant, kaip sovietai stengėsi neigti Birželio sukilimą ir naikino jo dalyvių kapus (pirmasis kapas su kryžiumi ir aiškiu įrašu, kieno šis kapas, jau yra daug), yra geriausias įrodymas, kad tų kapų galėję būti ir daugiau. O gal juos atrasime?

Sakralinis Mažeikių rajono paveldas – fotografų darbuose

Vytautas MALŪKAS

Vytautas Malūkas. Stiebiamės į Dangų. Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios vartai

Po Mažeikių rajono dvarus keliauja fotografijų paroda „Mažeikių rajono kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“. Šiuo metu ją galima apžiūrėti Židikų seniūnijoje esančiame Dautarų dvare. Didelę šios parodos dalį užima fotografijos su sakraliniu rajono paveldu: bažnyčiomis, koplytstulpiais, kryžiais.

Išvyka po rajoną

Ši paroda – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus surengto išvažiuojamojo plenero, kuriame dalyvavo rajono profesionalai, mėgėjai ir pradedantys fotografai, rezultatas. Ji pristatyta konferencijos, skirtos Europos paveldo dienoms, metu.

Išvykoje-plenere po Mažeikių rajoną dalyvavo penkiolika fotografų: keturi profesionalai ir vienuolika mėgėjų. Jie fiksavo kultūrinį kraštovaizdį – piliakalnius, dvarus, miestelių ir kaimų įžymybes, tarp jų ir bažnyčias, koplyčias, koplytstulpius bei kryžius.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Petras Paulaitis – Estė kolegijos moksleivis 1927 metais

Laisvės kovų istorijoje Petras Paulaitis (1904 06 09–1986 02 19) yra neeilinė asmenybė, vienas įžymiausių pasipriešinimo sovietų ir vokiečių okupacijoms organizatorių ir vadų. Baigęs mokslus Vakarų Europos aukštosiose mokyklose buvo išauklėtas humanizmo ir krikščioniškosios moralės dvasia, todėl didžiosiomis gyvenimo vertybėmis jam tapo artimo meilė, tautos laisvė, pilietinė demokratija ir socialinis teisingumas. P. Paulaičio rezistencinė veikla prasidėjo pirmosios sovietinės okupacijos metais, kai, pasirinkęs politinio emigranto kelią, Vokietijoje, Berlyne, įstojo į Lietuvos aktyvistų fronto karinę organizaciją. Laisvės kovotojo patirtis subrendo pasipriešinimo nacių okupacijai metais.

Vilniaus arkivyskupijoje

Varėnos dekanate

Simajudo šventė

Klebonas kun. Povilas Paukštė tarp parapijiečių

MARCINKONYS. Simajudas – Marcinkonių bažnyčios ir parapijos globėjų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado tituliniai atlaidai. Nors dėl žvarbaus ir lietingo oro atlaidų dalyviai negalėjo pasigrožėti viena gražiausių Lietuvoje procesijų, kurioje nešamos parapijai priklausančių kaimų vėliavos, tačiau šventė buvo dvasinga ir graži. Šv. Mišias už parapiją ir jos žmones aukojo ir Šv. apaštalų globos ir užtarimo meldė klebonas kun. Povilas Paukštė. Pamoksle jis kalbėjo apie Bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Paveikslas su šių šventųjų atvaizdu kabo virš pagrindinio bažnyčios altoriaus. Bažnyčioje jie minimi spalio 28-ąją. Klebonas kalbėjo apie Dievo ir maldos prasmę, svarbą ir reikšmę žmogaus gyvenime, kvietė nepasikliauti vien savo jėgomis ir protu, nors ir kokie protingi būtume, o visada, ir ypač kai užklumpa sunkumai, ieškoti Dievo išminties. Šv. Mišias papuošė ir ypatingą maldos nuotaiką savo gražiomis giesmėmis sukūrė gausus Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“, vadovaujamas Ilonos Zalanskienės.

Telšių vyskupijoje

Tauragės dekanate

Pietūs su vargšais

Tauragės „Carito“ valgykloje miesto vargstantieji sėdo pietauti kartu su Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonu kun. Vytautu Gedvainiu

TAURAGĖ. Lapkričio 19-ąją pirmą kartą minėjome popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Pasaulinę vargstančiųjų dieną. Prie bendro sekmadienio pietų stalo Tauragės „Carito“ valgykloje vargstantieji sėdo pietauti kartu su Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonu kun. Vytautu Gedvainiu. Klebonas laimino stalą ir patarnavo vargšams. Jis akcentavo, kad vargšams Dievas ypač gailestingas. Šią dieną vargšai pasisotino ne vien maistu, bet ir geru klebono žodžiu. Šiais laikais, kai komunikacijos žengia sparčiai į priekį, mes vis labiau susvetimėjame. Turime atsiminti, kad vargšams trūksta ne vien maisto ir rūbų. Jiems trūksta mūsų dėmesio, supratimo ir palaikymo, nereikia moralų ar auklėjimo paskaitų, kaip reikia gyventi. Paklauskime savęs: „Kas aš esu, kad galėčiau auklėti žmogų, kuris pasirinkęs savo gyvenimo kelią?“ Nereikia patarinėti, raginti, auklėti, moralizuoti, mokyti, gailėti, nes tai nėra pagalba. Jei tik taip pavyksta suvokti pagalbą žmonėms, geriau dar kartą pergalvoti savo pagalbą. Tiesiog imkime ir padėkime: pabūkime, išvirkime, išplaukime, išklausykime, nušluostykime, nupirkime, pagirdykime, paskaitykime, pamaitinkime, aprenkime, palydėkime, patylėkime… Ir tai tegul būna ne vieną kartą per metus.

Vyskupo vizitas dekanate

Vyskupas Kęstutis Kėvalas ir kancleris Haroldas Šneideraitis su dekanato kunigais Gargždų bažnyčioje

GARGŽDAI. Lapkričio 24 dieną, penktadienį, čia lankėsi Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas, lydimas kanclerio kun. Haroldo Šneideraičio. Įvyko susitikimas su Gargždų dekanato kunigais, susipažinta su jų rūpesčiais, džiaugsmais, buitimi, problemomis. Vyskupo labai laukta, nes jis tik keli mėnesiai yra Telšių vyskupijos ordinaras ir pirmąkart atvyko į Gargždų dekanatą. Pasisveikinęs su jo laukiančiais dekanato bei svečiais kunigais, vyskupas ir visi laukusieji nuskubėjo į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią. Pasimeldę, išklausę trumpą vyskupo pasisveikinimo žodį kunigai gėlių puokšte sveikino vyskupą K. Kėvalą, nes tą dieną sukako penkeri metai nuo konsekracijos vyskupu. Visas būrys dekanato kunigų bei atvykę iš kaimyninių parapijų darnia giesme Ekscelencijai palinkėjo ilgiausių metų, Dievo palaimos. Viliaus Gaigalaičio globos namų direktorius Rimantas Ramanauskas su pavaduotoja Kristina Pociene kvietė vyskupą 2018 m. rugsėjo 8 d., minint Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventę, aplankyti globos namus, jų gyventojus.

Susirinkta bendrai Rožinio maldai

Šilalės klebonas kan. dr. Algis Genutis ir viešnia iš Panevėžio, Gyvojo Rožinio draugijos vadovė Nijolė Gylienė

Šilalė. Nemaža Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos tikinčiųjų yra įsijungę į Marijos Gyvojo Rožinio kalbėtojų gretas. Šią meldimosi formą pasirinko ne tik moterys, bet  ir vyrai. Stengiamasi, kad šį pamaldumą pasirinktų ir jaunimas. Sovietmečiu dėl rankose laikomo Rožinio jie buvo kaltinami davatkiškumu. Tačiau pamaldžių tėvų, močiučių pastangomis Rožinis nebuvo užmirštas. Tikintys tėvai ir močiutės įskiepijo tuometinei kartai, kad Rožinis – galingas maldos ginklas. Tad giliai tikinčiose šeimose Rožinio kalbėjimas neliko pamirštas. Atsirado ir Gyvojo Rožinio kalbėjimas.

Spalio 29 dieną pas Šilalės Gyvojo Rožinio kalbėtojus svečiavosi Panevėžio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos vadovė Nijolė Gylienė. Ji sakė, kad Panevėžio vyskupijoje yra 7500 Gyvojo Rožinio kalbėtojų. Viešnia iš Panevėžio, turinti ilgametę patirtį, dalyvavo ir šilališkiams kalbant Gyvąjį Rožinį. Ji pasidalino Panevėžio vyskupijos patirtimi, paliko metodinės medžiagos.

Paminėjo Šv. Cecilijos dieną

Klebonas kun. Antanas Gutkauskas (kairėje) dėkoja šventės dalyviams

RIETAVAS. Šv. arkangelo Mykolo parapijos tikintieji rūpestingai ir jaukiai sutvarkytoje, architektūrinę vertę turinčioje bažnyčioje jaučia ypatingą pagarbą kadaise Rietavą valdžiusių didikų Oginskių palikimui. Pasak klebono kun. Antano Gutkausko, bažnyčia neišskiria nei vargšo, nei turtuolio. Dievo namuose visiems atviros durys. Belieka tik jas kuo dažniau praverti ir melstis...

Rietaviškiai labai mėgsta ne tik titulinius Šv. arkangelo Mykolo atlaidus, bet ir paminėti Šv. Cecilijos dieną. Ši šventoji yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, muzikos instrumentų gamintojų, giedorių, muzikantų, kompozitorių bei su visu tuo, kas susieta su giedojimu, globėja. Pilniau ir išsamiau apibūdinant šv. Ceciliją, norisi pateikti tokį iki šių dienų išlikusį pasakojimą ar legendą. Pasakojama, kad per savo vestuves Cecilija užgrojusi vargonais. Ir tai jai neblogai pasisekė. Iš to džiaugsmo netgi užgiedojusi: „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną sveiką, kad būčiau to verta“. Ir nors šv. Cecilija nekūrė jokios muzikos, nebuvo kompozitorė, bet labai mylėjo muziką, ją vertino, todėl ir bažnytiniame mene ji pavaizduota su rožėmis, vargonais ir smuiku. Kiekvieną kartą prisimenant šią šventąją ar ją paminint, verta prisiminti apaštalo Pauliaus laiške parašytus žodžius romiečiams: „Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas moko – tegul moko (...); kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai, kas dovanoja dovaną, tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu“ (Rom. 12, 6–8).