Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Laisvės kovų istorijoje Petras Paulaitis (1904 06 09–1986 02 19) yra neeilinė asmenybė, vienas įžymiausių pasipriešinimo sovietų ir vokiečių okupacijoms organizatorių ir vadų. Baigęs mokslus Vakarų Europos aukštosiose mokyklose buvo išauklėtas humanizmo ir krikščioniškosios moralės dvasia, todėl didžiosiomis gyvenimo vertybėmis jam tapo artimo meilė, tautos laisvė, pilietinė demokratija ir socialinis teisingumas. P. Paulaičio rezistencinė veikla prasidėjo pirmosios sovietinės okupacijos metais, kai, pasirinkęs politinio emigranto kelią, Vokietijoje, Berlyne, įstojo į Lietuvos aktyvistų fronto karinę organizaciją. Laisvės kovotojo patirtis subrendo pasipriešinimo nacių okupacijai metais.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

Petras Paulaitis – Estė kolegijos moksleivis 1927 metais

P. Paulaičio mama Kotryna Gervylytė 1922 metais. Perfotografuota 1981 metais

Tapęs ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupantui organizatoriumi ir vadu, P. Paulaitis, kaip ir kiti jo bendražygiai – idealistai bei visa už laisvę kovojusi tauta, tikėjo, kad sovietų okupacija tęsis neilgai, nes įgyvendinus pasaulio galingųjų pasirašytą Atlanto chartiją, Rusija privalės pasitraukti iš okupuotų Rytų Europos kraštų. Norėdami geriau suprasti Laisvės kovų politinį kontekstą, prisiminkime, ką apie to meto įvykius rašė partizanų spauda. Tapęs Kęstučio apygardos štabo nariu ir partizanų laikraščio Laisvės varpas redaktoriumi, P. Paulaitis, mokėdamas vokiečių, ispanų, italų, portugalų kalbas, galėjo klausytis Vakarų pasaulio radijo stočių objektyvesnės informacijos. Remdamasis jų žiniomis, rašė turiningas ir įtaigias politines apžvalgas. 1947 m. Laisvės varpe jis rašė: „1947-ieji mūsų širdyse sužadino dar didesnes išsilaisvinimo viltis. Mūsų tautos žiauriausias engėjas – bolševikas jau yra visuotinai pasaulio pasmerktas, yra žabojamas. Jo niekšiškos piktadarybės visam pasauliui yra viešai atskleistos. Šiandien visas pasaulis, Trumeno asmenyje, nedviprasmiškai ir be jokių diplomatinių suktų vingių tarė savo griežtą ir nežadantį nuolaidų žodį: „Galas totalitariniam (priespaudos) režimui! Tautos, kurios siekia ir kovoja dėl savo krašto laisvės, turi būti laisvos! Jos turi būti nuo agresijos saugojamos, nuo galingesniųjų tironijos ginamos“… Taigi nuo šiandien mūsų kova ir kančios dėl savo krašto laisvės ir nepriklausomybės įgauna dar didesnę prasmę¹.“

Laisvės varpo politinėje apžvalgoje tvirtinama, kad laisvės rytas ir tautos prisikėlimas jau arti, kad visų rūpestis – nepriklausomybei išsaugoti gyvybingąsias tautos jėgas. Užsienio radijo žiniomis pagrįstų, optimizmu dvelkiančių ir laisvės viltį žadinančių straipsnių partizanų leidžiamoje spaudoje nestigo visą ginkluoto pasipriešinimo laikotarpį. Žvelgdami į to meto Lietuvos istorijos puslapius iš nemažos laiko perspektyvos turėtume suprasti, kad ginkluotas pasipriešinimas nebuvo tik beprasmiškas, desperatiškas tautos pasirinkimo kelias. Jis rėmėsi į realų Vakarų pasaulio politinį kontekstą, sutartyse įformintus pažadus, moralinius įsipareigojimus. Ne pavergtųjų tautų kaltė, kad jie nebuvo vykdomi.

P. Paulaitis niekada neabejojo pasirinkto kelio prasmingumu – buvo visa siela atsidavęs Lietuvos išlaisvinimo idėjai: vardan jos gyveno, kovojo, kentėjo, aukojosi. Net ir priešai pripažino, kad jis – idealistas, fanatiškai atsidavęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo siekiams, todėl yra ypač pavojingas sovietinei blogio imperijai.

P. Paulaičio-Aido ginkluoto pasipriešinimo kelias buvo labai trumpas, vos pustrečių metų. Tapęs Jurbarko krašto Trijų Lelijų partizanų rinktinės vadu, vėliau – Kęstučio apygardos štabo nariu ir pogrindinės spaudos leidėju, garsėjo kaip sumanus, drąsus vadas, profesionalus „Laisvės varpo“ redaktorius. Išdavysčių grandinė nubloškė jį priešo nelaisvėn, kurioje per du kartus (1947 m. balandžio 11 d.–1956 m. birželio 13 d. ir 1957 m. spalio 30 d.–1982 m. spalio 30 d.) kalėjo 34 metus, 2 mėnesius ir 1 dieną. Iš jų be jokio juridinio pagrindo buvo nugramzdintas į patį GULAG’o (Glavnoje upravlenije lageriami, liet. vyriausioji lagerių valdyba) katorgos pragaro dugną – ypatingojo režimo lagerį – kalėjimą, kurio kamerose (jas kaliniai vadino „akmeniniais maišais“) už geležinių grotų kalėjo 13 metų. Gyvendamas ekstremaliomis to kalėjimo sąlygomis, šis tvirtos moralės ir įsitikinimų žmogus nepalūžo, nepasidavė kalėjimo „kūmų“ – čekistų vilionėms išsižadėti savo įsitikinimų ir palengvinti katorgininko gyvenimą. Liko ištikimas Laisvės kovotojo priesaikai, Dievo ir Tėvynės idealams. Pasirinko ne asmeninę gerovę, o kančią, kurią vertino kaip Aukščiausiojo malonę, galimybę susitapatinti su okupantų terorizuojama, žeminama ir vargstančia tauta. Todėl kančios motyvas toks dažnas kalinio laiškuose. Kančios keliu eidamas galėjo išsaugoti vidinę laisvę, tikėjimą, moralines vertybes.

Ekstremalios kalinimo sąlygos nepajėgė nuslopinti jo meilės gimtajam kraštui, susirūpinimo pavergtos Tėvynės ateitimi. P. Paulaičio garsusis posakis: „Lietuva bus laisva!“ ilgainiui tapo sakraliniu teiginiu, kuris kartotas bendro likimo broliams, taip pat ir lagerių tarnams, nes savo priešiškumo blogio imperijai niekada neslėpė. Maištinga, nerimstančia dvasia, tarnavimu didžiosioms gyvenimo vertybėms P. Paulaitis „ešelonų brolių“ bendruomenei, visiems jį pažinojusiems tapo moralinio tyrumo, dvasios stiprybės ir atsparumo pavyzdžiu.

Rašinio įžangoje iškėlę nemažai teigiamų Laisvės kovotojo ir GULAG’o kalinio asmenybę taurinančių bruožų, nesiekiame tikslo jį herojizuoti. To ir nereikės daryti, nes patriotine veikla ir poelgiais jis yra tapęs pasipriešinimo laikotarpio didvyriu.

Šių eilučių autorius, ėmęsis pasakojimo apie subtilios mąstysenos, aukštos vidinės kultūros ir intelekto, sudėtingo likimo asmenybę, pripažįsta, kad imasi sudėtingo ir nelengvo darbo. Skatina būtinybė ir viltis, kad šis rašinys papildys knygos turinį, Pietryčių Žemaitijos ir Lietuvos laisvės kovų istoriją, plačiau nušvies kovojusios, kentėjusios, už Tėvynės laisvę žuvusios, tačiau nenugalėtos to laikotarpio lietuvių kartos likimus, dešimčių tūkstančių tautos didvyrių atminimą, nes be jo mūsų tautos istorija būtų žymiai skurdesnė.

Apie partizanų vadą P. Paulaitį periodikoje yra paskelbtas ne vienas straipsnis. Juose daugiausia rašoma apie jo rezistencinę veiklą nacių ir sovietinės okupacijos metais, tačiau mažai arba nieko – apie ilgo kalinimo metus. Kai kuriuose rašiniuose galimai dėl šaltinių stokos neišvengta paviršutiniškumo, o kai kuriuose aptarti faktai ir interpretacijos prasilenkia su realia tikrove.

Rengiant šį rašinį spaudai apie Laisvės kovotojo ir karo belaisvio P. Paulaičio išgyvenimus pavyko sukaupti nemažai dokumentų ir kitų autentiškų rašytinių šaltinių. Pasinaudojau galimybe susipažinti su Lietuvos ypatingajame archyve esančiomis operatyvinio sekimo ir baudžiamosiomis bylomis. Šiam rašiniui svarbūs gyvi partizanų vadą pažinojusiųjų žodžiai, rinkti iš po Lietuvą išsibarsčiusių P. Paulaičio giminaičių ir bičiulių. Informatyvūs ir turiningi Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės ir artimo P. Paulaičio bičiulio Juozo Mickaičio rašinių – P. Paulaitis GULAG’e ir P. Paulaičio kovos ir nelaisvės metai rankraščiai, buvusių bendražygių Jono Žičkaus ir Antano Kisieliaus atsiminimų knygų Nueitas kelias ir Blėsta laužų žarijos tekstai.

Autentiškiausia informacija yra sukaupta P. Paulaičio laiškuose. Jie per 34 kalinimo lageriuose metus rašyti ir siųsti laisvėje esantiems giminaičiams ir bičiuliams. Pavyko surinkti daugiau kaip 60 jų kopijų. Laiškus papildo apie 50 atvirlaiškių. Palyginti gausi ikonografinė medžiaga šio rašinio autoriui suteikė galimybę apie Laisvės kovotojų vado gyvenimą ir veiklą paskelbti tikslesnius apibendrinimus bei vertinimus.

Gimtinėje. Mokslo metai užsienyje

Petras Paulaitis gimė 1904 metų birželio 9 dieną netoli Jurbarko, Kalnėnų kaime. Jis plytėjo labai gražioje vietoje: už kaimo pievų tekėjo Nemunas, sodybos trobesiai rėmėsi į pušyną.

Petro tėvas Kazimieras turėjo 18 ha žemės, nederlingų smėlynų, todėl užauginti septynis vaikus ir juos išmokyti buvo nelengva. Po daugelio metų, kankindamasis sovietiniuose lageriuose, P. Paulaitis apie savo sunkią vaikystę ir jaunystę bičiuliui Vincui Korsakui į Lukšius rašys: „Viską ir visapusiškai išanalizavęs, visgi be verkšlenimų ir be pasigyrimų turiu pasakyti, kad mano jaunos dienos buvo sunkios ir vargingos. Jos buvo daug vargingesnės už daugumos jaunuolių mano laikų ir tiek pat už daugumos šių dienų jaunimo. Augom būrys šeimos: trys broliai ir penkios seserys. Aš pagal metus antrasis. Vyriausias Vincas 1902 metų, aš – 1904. Paskui dvi sesės, brolis ir vėl trys sesės. Brolis Pranukas, dar jaunas, berods, 1919 metais, plaučių uždegimu mirė. 1900 metais Kalnėnų kaimas (prie pat Jurbarko) išsidalijo į viensėdijas. Taigi vyko trobesių perkėlimas iš kaimo į viensėdiją ir naujos statybos. Jos be galo vargino Tėvelius, o tas vargas atsiliepė ir mums. Visiems prisiėjo ganyti bandas: karves, avis, kiaules ir veik kiekviename žingsnyje sulig galimybėmis Tėveliams padėti. Tada baltieji caro rusai užgrobę mūsų kraštą valdė. Ūkiui išsistatyti valdžia nedavė jokios paramos, o technikos tada irgi nebuvo. Visa mūsų Tėvynė buvo apleista, žmonės engiami, užguiti. „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.“ Bet dauguma Lietuvoje lenktyniavo dėl šviesesnio rytojaus, dėl geresnės buities.

Mano Tėveliai, nors ir mažaraščiai (mano Mamytė tik skaitydavo), bet norėjo, kad visi mūsų šeimos vaikai eitų ir baigtų pradžios mokyklą ir nors keletą klasių gimnazijos lankytų. Beje, nors visi bent kiek lankė gimnaziją, bet ją baigiau tik aš vienas. Ir tai ją baigiau užsienyje. Sunku buvo mokytis namuose. Mes po išsikėlimo į viensėdijas, po išsistatymo trobesių, vos tik pradėję žmoniškiau gyventi, štai ir 1914-ųjų metų karas.

Gyvenome pasienyje Vokietijos. Karui prasidėjus, kariuomenės tai rusų, tai vokiečių dažnai kaitaliojosi. Vieni ir kiti, ir užėję, ir atsitraukdami grobstė, plėšė, kas tik jiems po ranka pakliuvo. Ne vienas ūkininkas (parubežinių) buvo ir be arklio, ir be karvės. Tuo laikotarpiu tik nuo bado gynėmės. O aš norėjau mokintis. Su ašaromis Tėvelių prašydavau, kad nors metus, kitus, dar leistų mokintis, nors gimnaziją leistų baigti. Sunku buvo visiems ir jiems mane leisti, ir man pas juos namuose mokintis: daug laiko reikėjo paaukoti, norint padėti ūkio darbus nudirbti. Susitikdavome su vokiečiais. Pasienio judėjimas buvo laisvas. Taigi buvo galima matyti, kaip mūsų kaimynai gyvena. O jie daug geriau visais atžvilgiais gyveno už mus. Iš knygų ir žmonių pasakų, mačiusių ir gyvenusių kitur, žinojau, kad ir kitur pasaulyje žmonės daug geriau gyvena kaip mes. Visą laiką svajojau pamatyti tuos geriau gyvenančius žmones, pasimokyti iš jų, įsigyti daugiau mokslo ir surinkus kas gražu ir gera kitur parnešti į savo namus, į savo sodžių, į savo Tėvynę, kur dar taip daug to vargo, kur taip maža ko gero. Pirmą ledą pralaužti, kad gaučiau Tėvelių sutikimą išvykti kitur, už savo Tėvynės ribų pasimokinti, buvo sunku. Bet visgi mano svajonė išsipildė.

Išvykęs pirma į Vokietiją, o iš ten į Italiją, vargau ne mažiau kaip namuose. Tėveliai sugraibę vieną kitą litą pasiųsdavo, bet to pragyvenimui neužtekdavo. Kas tik pakliuvo dirbau ir mokinaus. O mokintis, išmokti sąlygos buvo geresnės kaip namuose. Pirmą kartą po išvykimo grįžau į Tėvynę ir į savo tėviškę ir tik tuomet pajutau, kad aš jau ne toks, koks išvažiuodamas septyni metai atgal buvau. Nes ir žmonės į mane visaip kitaip žiūrėjo. Galimybės mokintis gerėjo, jau daugiau ir uždirbdavau. Mokiausi toliau ir vis daugiau pradėjau stebėti ir gilintis į žmonių gyvenimą Lietuvoje. Kruopščiai sekdavau spaudą, bestudijuodamas ir į viską besigilindamas daug ko atrasdavau gražaus, naudingo ir negražaus, mus žeminančio gyvenime. Norėjau išaugti svaresniu, kad galėčiau pagražinti savo Tėvynę, kad galėčiau bent kiek padėti įgyvendinti socialinį teisingumą ir lygybę, kad nereikėtų kitiems, panašaus likimo broliams, sesėms tiek ir taip vargti, kaip man kad prisėjo².“

Apie Paulaičių šeimą artimas jų giminaitis, Laisvės kovų dalyvis jurbarkiškis Petras Gervylius prisiminė: „Mano tėvai Jeronimas ir Marijona Gervyliai gyveno Mikutaičių kaime Jurbarko valsčiuje. Šeimoje augome trys broliai: Antanas ir Izidorius buvo dvynukai, o aš, Petras, jauniausias. Broliai gimę 1914 m., o aš 1925 m. Tėvai dirbo 16 ha žemės, Jurbarke turėjo savo namuką. Tėvas laikė gerus veislinius gyvulius, kurie įvairiomis progomis buvo premijuojami. Tėvas Pirmojo pasaulinio karo metais buvo vokiečių nelaisvėje. Dirbo pas ūkininkus, todėl perprato ir išmoko iš vokiečių pažangaus ūkininkavimo metodų, kuriuos sėkmingai taikė savo ūkyje. Gyveno gerai.

Mikutaičiai link Eržvilko 9 km tęsiasi pagal Antvardės upelį. Buvo dar antrieji Mikutaičiai. Kalnėnų kaimas, kuriame gyveno A. Paulaitis – netoli Jurbarko, ant Nemuno kranto. Petras buvo mano pusbrolis, nes jo mama Kotryna Paulaitienė – tėtės sesuo. Petras buvo 19 metų už mane vyresnis, todėl apie jo jaunystę prisimenu tik iš artimųjų pasakojimų. Paulaičių šeima buvo gausi – augo septyni vaikai: du broliai – Vincas ir Petras, ir penkios seserys: Salomėja, Verutė, Bronė, Domicelė ir Genutė. Paulaičiai buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės. Panašūs į juos užaugo ir vaikai. Tėvas, tiems laikams prasilavinęs žmogus, buvo renkamas valsčiaus viršaičiu, gerai suprato mokslo svarbą, todėl, nors ir sunkiai gyvendami, stengėsi pralavinti savo vaikus. Petras išvyko mokytis į Italiją, į vienuolių saleziečių globojamą gimnaziją. Po poros metų Petras į Italiją išsikvietė seserį Domicelę. Ji stojo į vienuolyną. Būdama muzikali, mokėsi muzikos mokytojos profesijos. Mokslų siekė ir kiti Paulaičių vaikai: Verutė baigė žemės ūkio, o jauniausioji Genutė – medicinos mokyklą. Brolis Vincas pasirinko agronomo profesiją, o seserys Bronė ir Salomėja lankė gimnaziją, vėliau ištekėjo už ūkininkaičių. Taigi visi sukūrė pagrindus tvarkingam ir gražiam gyvenimui. Petras iš Italijos į tėviškę parvažiuodavo retai. Pamenu, kai su seserimi Domicele buvo parvažiavęs į sesers Verutės vestuves. Tada jis jau buvo suaugęs vyras.“³

(Bus daugiau)

¹ Laisvės varpas, 1947, nr. 114

² Laiškas Vincui Korsakui į Lukšius. 1978 10 22.

³ Petro Gervyliaus atsiminimai, užrašyti 1998 m. Jurbarke.

© 2017 „XXI amžius“