Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Našlaičiai kauburėliai

Dar kartą liūdnai apie lietuvių karių kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse

Marija Jakimavičienė,

dim. vyr. ltn., 1991 metų savanorė, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė

Lenkų kryžiai ant kapų kauburėlių Antakalnio kapinėse

Gerai išlikę lietuvių karių kapų kauburėliai Antakalnio kapinėse

Nidegeno karių kapinės Pietų Vokietijoje

Lietuvių karių kapai

Lietuvių karių kapai

Lenkų moksleiviai tvarko lenkų karių kapus Antakalnio kapinėse

Lenkų kryžiai ant kapų kauburėlių Antakalnio kapinėse

Lapkričio 11 dieną LRT „Panoramos“ laidoje buvo parodyti apleisti lietuvių karių kapai Antakalnio kapinėse. Komentarą apie juos sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) vyr. inspektorė Audronė Vyšniauskienė ir Lietuvos Karo akademijos karo istorijos skyriaus viršininkas mjr. Gintautas Jakštys. Jų abiejų teiginiai buvo panašūs: „Šioje vietoje tikriausiai esą palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais sužeisti ir Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai“. Šie teiginiai yra nelogiški ir visai neįtikinantys. Ne pirmus metus girdžiu apie šiuos A. Vyšniauskienės teiginius, bet jau ir mūsų karininkų, kuriuos bandydavau įkalbėti pradėti žygius šiems kapams tvarkyti. Susidarė įspūdis, kad inspektorė mūsų žmones laiko lengvatikiais ir sugebėjo jiems įteigti, kad čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose sužeisti rusų kariai, gydyti Sapiegos ligoninėje ir joje mirę, taigi esą nereikia dar kažko ieškoti. Kairėje mūsų karių kapų sklypo pusėje yra asfaltuotas takas, skiriantis mus nuo Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų karių kapų sklypo. Tiesa, ten pačių kapų nėra. Teritorijoje pastatyti rusų kryžiai ir aiški tvarkinga kapų teritorija. Nesu nei girdėjusi, nei mačiusi nė vienos valstybės, kuri kovose žuvusius savo karius palaidotų viename sklype, o sužeistus ir gydytus ligoninėje, bet mirusius savo karius laidotų kitoje vietoje be jokio skiriamojo ženklo, be jokio kryžiaus ar panašaus ženklo. Juk rusams Pirmasis pasaulinis karas irgi buvo šventas, jie tikėjosi galutinai prisijungti mūsų mažas valstybes ir dar prisidėti Europos gabalų. Tad jie negalėjo atskirai laidoti savo žuvusius ar sužeistus gydytus ir mirusius. Tai būtų neįtikėtina! Be to, Kultūros paveldo departamento atstovai niekada neužsiminė, kad turi archyvinius ar archeologinius to sklypo rusų karių kapų duomenis. O jeigu neturi, tai kaip gali tiek metų užsispyrusiai teigti, kad čia palaidoti Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai? O gal tai – ateivių kapai? Juk tai neigti irgi nėra duomenų. Be to, sovietai niekur nenaikino Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų kapų ar kryžių. Be to, abu specialistai kalba, kad Antakalnio kapinėse galėję būti palaidoti koks 40 žuvusių mūsų karių, nes esą 1918–1920 metais prie Vilniaus nebuvę didelių mūšių, o iš toliau nevežė. Bet kažkodėl užmiršo mūsų karių mūšius su bermontininkais, Denikino armijos likučiais, želigovskininkais, AK kariais. Čia galėję būti palaidoti ir Birželio sukilimo kariai. Tai liudijo ir mano vyras a.a. plk. ltn. Eugenijus Jakimavičius. Bet vėl jo jau nebepaklausi. Ne vienas stengėsi man įteigti, kad šiose kapinėse negali būti Birželio sukilėlių kapų. Tačiau yra kapas su paminklu – kryžiumi, ant kurio dabar paryškintas užrašas: „Karūnas Povilas Ožiūnas, žuvęs kovoje su bolševikais. 1941 VI 23“. Kitų paminklų užrašai sunkiai įskaitomi, papilkėję. Reikėtų jaunų, sąžiningų, geromis akimis jaunuolių, kurie perskaitytų ir paryškintų užrašus. Buvo ir daugiau tai liudijusių garbingų asmenų, kuriais aš pasitikiu, po karo mačiusių tuos mūsų karių kapus. Žinant, kaip sovietai stengėsi neigti Birželio sukilimą ir naikino jo dalyvių kapus (pirmasis kapas su kryžiumi ir aiškiu įrašu, kieno šis kapas, jau yra daug), yra geriausias įrodymas, kad tų kapų galėję būti ir daugiau. O gal juos atrasime?

Istoriko Stanislovo Urbono, kuris daugiau nei 10 metų tyrinėjo ir skaičiavo kapus bei archyvuose ieškojo duomenų apie juos, nuomone tų 40 karių kapai galėję būti sklype prie J. Potiejaus kapo. Ten dar ir dabar galima matyti buvusių kapų kauburėlių likučių. Ir dar tebestovi baltas sovietų kariui skirtas paminklas. Apie 40 lietuvių karių kapus kalbėjo ir abu „Panoramos“ pašnekovai. A. Vyšniauskienė pasakojo, kad virš mūsų karių palaikų galėję būti palaidoti sovietų kariai. Paskui sovietai buldozeriu nugramdė savo karių palaikus ir kažkur perlaidojo, o gal užkasė, kaip jiems buvo būdinga. Tarp jų galėję būti ir mūsų karių kaulų.

Nelabai supratau, kodėl šioje laidoje tik porą sakinių tepasakyta apie asfaltuotą taką, skiriantį mūsų ir lenkų kapus. Aišku, makabriška, kai asfaltas tiesiamas ant žmonių kaulų. Liudininkai yra pasakoję, kad į kaušą vertę ne tik žemę, bet ir karių kaulus. Bet sovietai buvo įpratę negerbti ne tik kitų žmonių, bet ir savųjų kapų. Turbūt visi atsimename, kad laiptai į Tauro kalną buvo sudėti iš žydų paminklinių akmenų. Ant tų akmenų dar ryškiai matėsi užrašai jidiš kalba. O to, kad aš žurnalistams kalbėjau, jog tie netvarkomi karių kapai yra mūsų VALSTYBĖS IR KARIUOMENĖS GĖDA, kažkodėl nerodė, gal iškirpo. Gėda ne tik mums, rodant, kaip negerbiami žuvę kariai, bet ir prieš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos valstybes, net Lietuvos totorius. Jų visų žuvusių karių kapavietės yra gražiai tvarkomos, stovi paminklai. O mūsų karių kapai – kaip našlaičiai! Vos ne kiekvieną dieną žiniasklaidoje girdime, kaip gražiai sutiksime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir kariuomenės sukūrimo 100-metį. Kiek bus visokių renginių, pramogų ir t. t. O kodėl užmirštame pagerbti mūsų karius, paaukojusius savo kraują ir gyvybę už LIETUVOS LAISVĘ? To nerodė laidoje. Nerodė ir to, kad lenkų kryžių, pastatomų į apleistus kapų kauburėlius, vis daugėja. Kai ateidavome į šias kapines prieš 20 ar 30 metų, lenkų karių kapų buvo daug, bet ne tiek, kiek dabar. Keista ir tai, kad tie kryžiai tik įkasami į kapą. O netoliese yra tikrieji lenkų karių kapai su antkapiais ir paminkliniais jų kryžiais, dažniausiai su pavardėmis, vardais, datomis. Juk jeigu tie kapai tikrai būtų lenkų, tai būtų buvę ir antkapiai, kaip ant tikrųjų lenkų kapų. O čia rašoma, kad tai – „neatpažintas karys“ arba „nežinomas karys“, aišku, lenkų kalba. Pagal S. Urbono skaičiavimus, mūsų karių kapų nuo 500–600 sumažėjo iki maždaug 150. O lenkų karių kapų jau yra apie 800. Be to, visi jų užrašai ne valstybine, o tik lenkų kalba. Dar piktina, kad kaip ir pernai ant mūsų karių kapų sustatyti šiukšlių konteineriai. Kokia save gerbianti valstybė taip niekintų karių kapus? Žurnalistas manęs dar paklausė, kaip aš įsivaizduoju šių kapų ateitį. Atsakiau, kad turėtų būti aiškiai pažymėtos šio sklypo ribos ir pastatytas bent vienas kryžius ar paminklas su įrašais, kas čia ilsisi. Dabar dar pridurčiau, kad turėtų būti ant kiekvieno kauburėlio ar jo vietoje pastatytas įprastas, tradicinis prieškario karių savanorių kryžius.

Pavydas ima matant, kad kasmet Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis lenkų karių kapus tvarko ir žvakutes uždega lenkų mokinukai. Pasirodo, kad jiems nuo penktos ar šeštos klasės yra privaloma tvarkyti karių kapus. O mūsų, lietuvių? Tikriausiai net ne visi mūsų mokytojai žino, kur tie savanorių kapai yra. Mūsų Karo akademija yra prie pat Antakalnio kapinių. Turbūt Akademijos vadams ir karininkams visai nerūpi kariūnų patriotinis auklėjimas. Aišku, gal ir nepatogu būtų kitiems parodyti, kaip „gerbiami“ žuvę ir už LIETUVOS LAISVĘ kovoję kariai. Lenkų karių kapų menamas sklypas gražiai pažymėtas pilko granito stulpeliais su ereliu. Žurnalistai ne kartą aiškino, kad visada jie turi išklausyti, jeigu yra, skirtingas nuomones. Tačiau tiek mjr. G. Jakštys, tiek KPD vyr. inspektorė A. Vyšniauskienė kalbėjo kaip susitarę vienodai tą patį. Tad kodėl iškarpė mano kitokią nei jų nuomonę?

2012 metais su bendradarbe savanore leitenante svečiavomės Vokietijoje. Pakvietė buvęs Antrojo pasaulinio karo dalyvis. Jau pirmą dieną mus nuvežė į netoli esančias Nidegeno karių kapines Pietų Vokietijoje, Diureno srityje, Eifelio rajone, Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje. Šiose apylinkėse ėjo fronto linija, net 89 procentai gyvenviečių buvo subombarduota. Mūsų draugas su pasididžiavimu aiškino, jog čia pačioje karo pabaigoje viename slėnio šlaite gynėsi vokiečių kariai, o kitame šlaite buvo įsitvirtinę ir juos puolė sąjungininkai. Vokiečiai atsilaikė kelis mėnesius. Iš viso žuvo apie 70000 karių. Nors jau buvo aišku, kad vokiečiai pralaimi karą, žuvusiems skirtos didžiulės, gražios, labai tvarkingos kapinės. Jose palaidoti visi žuvę kariai. Įdedu porą nuotraukų. Gal mūsų projektuotojai ras kokią idėją. Nepatylėjau ir pasakiau palydovui, kad labai didelė tragedija, kai tiek daug jaunų, gražių karių atidavė savo gyvybes veltui, kai karas jau buvo pralaimėtas. O juk jie galėjo gyventi! Žinoma, mūsų draugas įsižeidė. Bet aš šią mintį pakartočiau vėl.

Beje, Antakalnio kapinėse, tik kitoje pusėje, yra aštuoni mūsų karininkų ir eilinių kapai su tradiciniais karių-savanorių kryžiais, yra visų karių vardai, pavardės, gimimo ir žūties datos, net pulkų, kuriuose tarnavo, numeriai. Ne 6–7, kaip teigė majoras, bet 8. Ant vieno jų – aiškus įrašas „Žuvęs kovoje su bolševikais“. Šie kapai prižiūrimi galbūt giminių. Malonu, kad kažkas pasirūpina visus lietuvių karių paminklus – kryžius – apjuosti tautinėmis juostelėmis.

Labai maloniai šiemet per Vėlines nuteikė tai, kad beveik ant visų kauburėlių degė žvakutės. Žmonės suprato ir patikėjo, kieno yra šie kapų kauburėliai. Uždegiau ir aš 10 žvakučių, įsmeigiau mūsų tautinę vėliavėlę. Gaila, kad turėjau tik vieną. Būtų gražu, jei ant visų apleistų kapelių būtų įsmeigta ir po tautinę vėliavėlę.

Jeigu į Lenkijos archyvus ieškoti duomenų būtų siunčiami Kultūros paveldo departamento „žymiosios“ specialistės ir Karo akademijos karo istorikas arba, kaip prasitarė direktorė Diana Varnaitė, į Lietuvą būtų kviečiami lenkų istorikai archeologai tirti mūsų kapų, tai, tikriausiai, greitai sulauktumėm: „Wiłno nasze“. Bus, kaip 2016 metais dvejuose „Respublikos“ numeriuose rašė žurnalistas Ferdinandas Kauzonas: „Lenkai vėl paėmė Vilnių“ (2016, Nr. 30) ir „Detektyvas ar politinė diversija“ (2016, Nr. 36).

Sunku suprasti, kodėl atsakingi kai kurių valstybinių institucijų darbuotojai užsispyrę ne vienerius metus kartoja, jog šiose kapinėse esą negali būti mūsų žuvusių karių kapų. Nejaugi laukia, kol numirs paskutiniai įsitikinę ir amžininkų liudijimus girdėję žmonės, jog čia tikrai yra mūsų Lietuvos karių kapai, ir nebedrums ramaus valdininkų gyvenimo? O gal kas nors turi savų planų užimti šį gražų ir patogų sklypą? Gal kvepia pinigai? Juk dabar galima viską pirkti. Sunku paaiškinti, kodėl net 27 metus Kultūros paveldo departamentas nesirūpino šiais kapais, o skleidė savo teiginius, jog čia esą palaidoti Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę Pirmojo pasaulinio karo rusų kariai. Koks viso to tikslas? Ir daugelį šia teorija įtikino. O gal tie valdininkai laukia, kol nebeliks tų žmonių, badančių jiems akis dėl apleistų kapų, ir nebeliks dar išlikusių skurdžių, apleistų, nykstančių, kapų kauburėlių? Tada nė žurnalistai neturės, ką nufilmuoti.

Dieve, padėk atsitokėti mūsų valdininkams. Norėtųsi, kad per valstybės 100-mečio šventę gražiai paminėtume už mūsų LAISVĘ žuvusius karius ir nors truputį patvarkytume tuos dar išlikusius kapų kauburėlius.

Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“