Audros laužė –
nepalūžom

Gyvenimo audrose nepalūžęs

(Tęsinys. Pradžia nr. 46)

Antanas POCIUS

Saleziečių gimnazijoje Petras Paulaitis mokėsi bitininko įgūdžių. Estė (Paduvos provincija), 1926

Paulaičių šeima iš kairės: mama Kotryna, į tėviškę atostogų grįžęs Petras kunigo sutana, jo brolis Vincas ir tėvas Kazimieras. Nuotraukos iš P. Paulaičio archyvo

Giminaitė Danutė Gliosienė apie P. Paulaičio gimtinę ir jo mokslo metus prisiminė: „Mano mergautinė pavardė – Paulaitytė, senelis ir Petro tėvas buvo tikri broliai. Senelių šeima ir Petro tėvas gyveno kartu Kalnėnų kaime. Paskui broliui Kazimierui, mano seneliui, Šakių valsčiuje, Plioriškių kaime, nupirko ūkį. Paulaičių ūkis nuo Nemuno buvo visai netoli, iš vakarų pusės žaliavo gražus pušynas. Už kelių kilometrų nuo Kalniškių – Vokietijos siena.  Petras buvo labai gabus mokslui. Mokėsi Jurbarke, vėliau tęsti mokslų išvyko į Italiją. Mano žiniomis, iš pradžių jis buvo pasiųstas į Vokietiją, o netrukus išvyko į Italiją. Kai vasarą parvykdavo iš užsienio, Petras dažnai atostogaudavo pas mus, savo pusbrolį Antaną Paulaitį. Mano tėvas apsigyveno čia išėjęs į žentus. Per šventes suvažiuodavo nemažai giminaičių. Petras su visais mokėjo gražiai bendrauti, todėl patiko giminėms ir kaimynams. Jis visada domėjosi ne tik giminių, bet ir kaimynų gyvenimu, kiekvienam rasdavo tinkamą žodį⁴.“

1923 metais, nuvykęs į Italiją, P. Paulaitis įstojo į Estė (Paduvos provincija) gimnaziją, kur per metus išmoko italų kalbą. Mokydamasis saleziečių išlaikomoje gimnazijoje, P. Paulaitis gyveno vienuolyne. Gimnazijoje, be teorinių žinių, buvo mokoma ir praktinių dalykų: ten jis pramoko bitininko ir spaustuvininko amato paslapčių. Pastarosios profesinės žinios P. Paulaičiui labai pravertė Laisvės kovų metais, kai ėmėsi pogrindinės spaudos leidybos. Baigęs šią mokyklą, įstojo į Turino universiteto Teologijos filosofijos fakultetą, kartu mokėsi ir Ekonomikos fakultete. Tarptautinio Teologijos universiteto 1938 m. rugpjūčio 21 d. išduotoje pažymoje rašoma, kad P. Paulaitis saleziečių kongregacijoje su pagyrimu yra baigęs visus kunigystei reikiamus mokslus. Ten jam buvo suteikti pirmieji kunigo šventimai. Tačiau dėl blogo regėjimo dvasinė vadovybė jam patarė nesiekti aukštesniųjų kunigo šventimų. Kad sveikata, o ne kiti motyvai jam sutrukdė tapti kunigu, akivaizdžiai rodo minėta pažyma – charakteristika, kurioje teigiama, kad per 12 gyvenimo saleziečių kongregacijoje metų P. Paulaičio elgesys buvo nepriekaištingas⁵.

Baigęs mokslus Turine, toliau savo žinias gilino Romoje. Išlaikęs egzaminus gavo prekybos teisės diplomą. Buvo labai gabus mokslui, todėl be italų kalbos išmoko lotynų, vokiečių, portugalų, ispanų kalbas. P. Paulaitis 1933 metais išvažiavo į Portugalijos sostinę Lisaboną ir pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje. Po metų perėjo dirbti į privačią katalikų gimnaziją, kurioje dėstė lotynų ir italų kalbas. Šioje gimnazijoje mokytojavo trejus metus. Susitaupęs pinigų, norėdamas geriau susipažinti su Vakarų kultūra, per mokinių vasaros atostogas nemažai keliavo po Europą. Buvo aplankęs Šveicariją, Prancūziją.

Tyrinėjant P. Paulaičio biografiją, iškyla kai kurie neaiškumai dėl jo gyvenimo ir darbo Austrijoje. Mokytojo tarnybos lape, kurį P. Paulaitis užpildė 1938 m. spalio 1 d., jau grįžęs į Lietuvą, parašyta, kad vienus metus mokytojavo Italijoje, o apie gyvenimą ir darbą Austrijoje neužsimenama. Tačiau artimas P. Paulaičio gyvenimo ir kovų bičiulis J. Mickaitis savo atsiminimuose rašo, kad P. Paulaitis 1936 metų vasarą persikėlė į Austriją, kur privačioje gimnazijoje dėstė lotynų ir italų kalbas⁶. Nekyla abejonių, kad prisiminimų autorius J. Mickaitis apie P. Paulaičio gyvenimą užsienyje girdėjo iš jo paties lūpų, todėl netikėti tuo šaltiniu nėra pagrindo. Tuo labiau kad panašią versiją patvirtina kitas prisiminimų apie P. Paulaitį autorius, jo pusbrolis P. Gervylius.

Kalbėdami apie P. Paulaičio gyvenimą Austrijoje, galime pasiremti tik aukščiau paminėtais šaltiniais. Aišku viena, kad pagrindinė grįžimo į Lietuvą priežastis buvo pablogėjęs tarptautinis klimatas: 1938 metais Vokietijos kariuomenei įžengus į Austriją, P. Paulaitis grįžo į Lietuvą.

Vėl Lietuvoje

Pažinčių ir kapitalo neturinčiam iš mokslų užsienyje į Lietuvą grįžusiam inteligentui nebuvo lengva. P. Paulaitis prisimena: „Ir štai 1938 metais galutinai sugrįžau į savo mylimą Tėvynę. (…) Bet sunkumų dar daug buvo priekyje. Juk mano kišenės tuščios. Po studijų sveikata irgi nestipriausia. O menkai kam pažįstamas: visokie direktoriai – inspektoriai mane laikė bemaž svetimu žmogumi. Įsikurti Lietuvoje reikėjo iš pažįstamų pasiskolinti bent porą šimtų litų. O ir tai turėjau pasirašyti vekselį. Skolas skubėjau sugrąžinti, vekselį išpirkti, o sutaupyti vis nieko negalėjau⁷.“

1938 m. rugsėjo 16 d. švietimo ministro įsakymu P. Paulaitis nuo 1938 m. spalio 1 d. iki 1939 m. liepos 1 d. buvo laikinai paskirtas Kretingos apskrities Grūšlaukės pradžios mokyklos jaunesniuoju mokytoju su VI kategorijos atlyginimu.

Tai labai menkos pareigos tokiam intelektualiam ir jau nemažą pedagoginio darbo patirtį užsienio valstybių gimnazijose sukaupusiam mokytojui. Tačiau tokį Švietimo ministerijos sprendimą galėjo nulemti grynai formali priežastis – specialaus pedagoginio išsilavinimo neturėjimas. Tokį teiginį patvirtina 1939 m. spalio 14 d. švietimo ministro pasirašytas įsakymas Nr. A/83, kuriuo P. Paulaitis nuo 1939 m. spalio 21 d. iki 1940 m. liepos 1 d. skiriamas Jurbarko valsčiaus Dainių pradžios mokyklos vedėju laikinai eiti jaunesniojo mokytojo pareigas. Šiame įsakyme keliama sąlyga, kad iki minimo laiko jis įgytų mokytojo cenzą⁸. Atrodo, kad pagal Lietuvos švietimo sistemoje galiojusią tvarką, tai ir buvo ta formalioji priežastis, trukdžiusi P. Paulaitį skirti į aukštesnį postą. Dainių pradžios mokykla buvo įsikūrusi netoli nuo P. Paulaičio tėviškės, Giedrių kaime, apie trys kilometrai nuo Jurbarko, gražiai tvarkomame Lietuvos saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ūkyje. P. Paulaitis mėgo savo profesiją, dirbo patriotinį darbą su kaimo jaunimu. Darbo sąlygos buvo geros, ateities perspektyvos teikė gražių vilčių: mokytojas P. Paulaitis ketino sukurti šeimą.

Pirmoji sovietinė okupacija. Nuo raudonojo teroro – į Vokietiją

Baisioji okupacijų ir karo audrų apokalipsė neaplenkė Lietuvos. 1940 m. birželį prasidėjo sovietinė okupacija, atnešusi lietuvių tautai dideles nelaimes, P. Paulaičio gyvenimą pasukusi visai nelaukta linkme.

Siekdami sugriauti klasta užgrobtos nepriklausomos valstybės pagrindus ir ją kolonizuoti, sovietiniai okupantai pagal iš anksto sukurptus planus užsimojo pirmiausia fiziškai sunaikinti tautos šviesuolius, buvusią valdininkiją, patriotinių organizacijų vadovus, darbščiausius ūkininkus, mokytojus. Prasidėjus raudonajam terorui, į sovietinio saugumo įtariamų Lietuvos piliečių sąrašus greitai pateko užsienyje mokslus baigęs ir ten ilgai gyvenęs P. Paulaitis. Šnipomanija sergančioms okupantų represinėms tarnyboms tai buvo svarbus įkaltis. Apie tai P. Paulaitis rašė: „…ir atėjo „išvaduotojai“.

Šį kartą raudonieji rusai. Spalva kita, bet tikslai tie patys: Lietuva, kadangi ji nedidelė valstybė, nepajėgi apsiginti, ko nepajėgė caras, mes privalome padaryti – ji turi būti Rusijos. Ir sunaikino sąmoninguosius ir vien už tai tebenaikina. Sutrypė mano jaunystės gražiausias, nekalčiausias ir teisėtas svajones, palaidojo mano jaunų dienų savo ir kitų geresniam gyvenimui pasiruošimą. Ir tik tai, kad carui Stalinui okupavus Lietuvą, kaip ir didelė dauguma mano brolių, sesių, jam, vėliau ir kitiems raudoniesiems carams, nenusilenkėme, buvome suimti, mušdavo raudonųjų carų tarnai ir klausdavo: „Ar mylėsi dabar rusų Sovietų Sąjungą?“ Išblaškyti po Rusijos plačias stepes ir tundras, ten darbe badu išmarinti, kiti – jau darbo ir skurdo iščiulpti, iššaudyti sąmoningai, o likusieji vienetai, palaidoję jaunų dienų svajones, užmojus, savo amžiaus pilnaties kūrybą, baigia savo dienas begalės suvaržymuose ir nepritekliuose už trieilių spygliuotų vielų, paslėpti pašalinei akiai miškuose. Sunku ir skaudu klausyti tų akiplėšiškų ir ciniškų tvirtinimų, kad čia nepažeidinėjamos žmogaus teisės.“⁹

1940 m., pasibaigus mokslo metams, vasaros atostogas mokytojas P. Paulaitis leido savo tėviškėje, Kalnėnų kaime. Neilgai trukus kaimynas jį perspėjo, kad į Dainių pradžios mokyklą buvo atvykę čekistai, teiravosi mokytojo P. Paulaičio, tikriausiai norėjo jį suimti. Tokia grėsmė iškilo virš daugelio Lietuvos inteligentų galvų. Vieni pradėjo slapstytis Lietuvoje, kiti rinkosi politinio emigranto dalią, per žaliąją sieną bėgo į Vokietiją. Tai buvo pavojingas kelias, kurio sėkmė priklausė nuo pasienyje gyvenusių žmonių. Iškilus būtinybei, buvo organizuoti slapti sienos perėjimo punktai. Vieną tokį punktą Karšuvos girioje organizavo Eržvilko klebonas Antanas Petraitis, kitą – per Laukesos pelkes – kunigas Grigaitis.

P. Paulaitis nusprendė pasitraukti iš Lietuvos, nes siena su Vokietija nuo Jurbarko buvo visai netoli. Po kelių dienų į Kalnėnų kaimą su savo sėbrais atsibeldė enkavedistas Todesas, tačiau, laimei, P. Paulaitis jau buvo pakeliui į Berlyną. Čia telkėsi nuo bolševikinio teroro pabėgusių lietuvių kolonija. Baimindamasis arešto, į Vokietiją pasitraukė ir Petro brolis Vincas. Jam sieną padėjo pereiti vedlys – buvusio ministro Antano Tamošaičio brolis Jonas, gyvenęs netoli Jurbarko.

Atsidūręs Berlyne, gerai mokėdamas vokiečių kalbą ir turėdamas profesinių žinių, P. Paulaitis nesunkiai gavo darbą Deutschesverlag spaustuvėje. Vykstant dviejų diktatorių Hitlerio ir Stalino sandėriui, kartu ir slaptam pasiruošimui karui, lietuvių padėtis Vokietijoje buvo gana delikati. Naciai su bolševikais buvo susitarę vieni kitiems išduoti režimų priešininkus, todėl dėl menkiausios dingsties vokiečiai lietuvius galėjo deportuoti į sovietų okupuotą Lietuvą. Gyvendami Berlyne gana sudėtingomis sąlygomis, lietuviai patriotai nesėdėjo rankas sudėję. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su būsimuoju Vokietijos–Rusijos karu, kurio tikimybe politiniai emigrantai neabejojo.

1940 metų lapkričio 17 d. Lietuvos pasiuntinys pulkininkas Kazys Škirpa įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (toliau – LAF), į kurį susibūrė nemažai įtakingų Lietuvos politinių emigrantų, išsikėlusių pagrindinį tikslą – pasinaudojant ginkluotu Vokietijos–Rusijos konfliktu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tada dar tikėta, kad, rusus išvijus iš Lietuvos, vokiečiai leis atkurti nepriklausomą valstybę. Todėl Berlyne įsikūrusiam LAF štabui buvo svarbu Lietuvos išlaisvinimo akcijoms parengti pogrindines organizacijas ir tautą. Šiems darbams reikėjo daug talkininkų. Siekdamas aktyviai dalyvauti politinėje veikloje, į LAF organizaciją įstojo ir P. Paulaitis.

Nuo 1940 metų pabaigos Lietuvoje intensyviai kūrėsi LAF padaliniai ir štabai – plataus masto antibolševikinis pogrindis. Pogrindžiui vadovauti ir ryšiams palaikyti reikėjo kurjerių, ryšininkų, žvalgų. Tačiau be nacių valdžios sutikimo Vokietijoje jokia lietuvių politinė veikla buvo neįmanoma. Todėl, neprarandant tautinės savigarbos, su vokiečių valdžia reikėjo eiti į įvairius kompromisus. Norėdami gauti ryšio priemonių ir leidimą pereiti Vokietijos–Lietuvos sieną, LAF organizacijos nariai privalėjo tartis su Vermachto žvalgybos skyriumi ir gauti jų sutikimą. Vokiečiams rūpėjo lietuvius kurjerius panaudoti ir savo tikslams, todėl, kaip rašo savo atsiminimuose P. Paulaičio bendražygis ir artimas bičiulis Juozas Mickaitis, abiejų suinteresuotų pusių susitarimu į Vermachto žvalgybos mokyklą su keliolikos lietuvių karininkų grupe buvo pasiųstas ir P. Paulaitis. Per kelis mėnesius išėję sutrumpintą žvalgų paruošimo kursą, apginkluoti Vermachto ginklais ir ryšio priemonėmis, jie turėjo vykdyti LAF ir Vermachto žvalgybos skyriaus užduotis.

Kartu su vienu karininku P. Paulaitis buvo pasiųstas į Lietuvą. Iš pradžių tokia užduotis nebuvo per sunki, nes pasienyje esantį Pašvenčių kaimą ir jo apylinkes P. Paulaitis iš vaikystės dienų gerai pažinojo. Vienas jo tikslų buvo nuvykti vokiečių nurodytu adresu, paimti iš ten paketą su užšifruotais tekstais ir pargabenti į Vokietiją. Kita labai svarbi P. Paulaičio užduotis – Lietuvoje užmegzti ryšius su LAF štabais ir padaliniais, surinkti žinias apie politinę padėtį šalyje ir perduoti pogrindžiui LAF centro instrukcijas. P. Gervyliaus tvirtinimu, P. Paulaitis, vykdydamas tokias užduotis, Lietuvoje slapta lankėsi ne kartą. Tačiau kelionės per žaliąją sieną vis sunkėjo, nes, sustiprėjus raudonajam terorui ir bėgančiųjų iš Lietuvos srautui, sovietai ėmė labai akylai saugoti sieną su Vokietija. 1941 metų pradžioje sukurtos net trys pasienio zonos. Viena jų buvo 10 kilometrų pločio. Toje zonoje gyvenančių žmonių pasai buvo žymimi antspaudais, o nevietiniai gyventojai čia lankytis galėjo tik su specialiais leidimais. Kaip J. Mickaičiui pasakojo P. Paulaitis, kartais kelią į vieną ar kitą pusę tekdavo skintis ginklu.

⁴ Danutės Gliosienės atsiminimai, užrašyti 1999 m. Šakių r., Išdagų k.

⁵ Tarptautinis Teologijos studentatas. Via Caboto, 27-Toronto, 1938 08 21.

⁶ Juozas Mickaitis. Petro Paulaičio kovų ir nelaisvės metai. Rankraštis, neskelbtas.

⁷ Laiškas V. Korsakui 1978 10 22.

⁸ Švietimo ministerija. Kretingos apskr. II r. Grūšlaukio prad. m-los mokytojo P. Paulaičio tarnybos lapas nr. 233, 1938 10 01.

⁹ Laiškas V. Korsakui.

© 2017 „XXI amžius“