Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Kas Lietuvių konferencijoje Vilniuje atstovavo Telšių miestui?

Kun. Povilas Korzonas sėdi pirmoje eilėje trečias iš kairės

Kun. Povilas Korzonas su klierikais

Lietuvių konferencija Vilniuje, vykusi 1917 m. rugsėjo 18–22 d., buvo vienas svarbiausių ir reikšmingiausių įvykių kuriant Lietuvos valstybę. Jos dalyviai išrinko Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Lietuvos Taryba įgyvendino konferencijos jai skirtą užduotį, paskelbdama Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918 m. vasario 16 d.

Kadangi Vokietijos karinė valdžia Lietuvoje neleido organizuoti visuotinių demokratinių rinkimų, tai organizacinio komiteto nariai asmeniškai kvietė į konferenciją „dorus, susipratusius, tvirtus ir inteligentiškus lietuvius, visokio luomo ir srovių, ne jaunesnius kaip 25 metai“. Į Lietuvių konferenciją Vilniuje buvo pakviesti 264 asmenys, atvyko – 222. Manome, kad Stanislovas Narutavičius atstovavo Telšių miestui, tačiau jis tuo metu gyveno Brėvikių dvarėlyje ir konferencijos dalyvių sąraše nurodė, kad atvyko iš Brėvikių, Telšių aps., o telšiškių atstovas konferencijoje buvo Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Povilas Korzonas.

P. Korzonas gimė 1878 m. sausio 14 (26) d. bajorų šeimoje, Girkalnio parapijoje. 1894 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1900 metais buvo įšventintas kunigu. 1900–1909 metais buvo Panevėžio, 1909–1910 metais – Pabiržės, 1910–1913 metais – Radviliškio vikaras, o 1913–1914 metais – Lauksodžio filijos kuratas. Dirbdamas Panevėžyje, aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį sąjūdį, rėmė knygnešius, palaikė ryšius su kun. Juozu Tumu-Vaižgantu, ypač jam dirbant netoli Panevėžio esančiuose Vadaktėliuose. Kunigas Povilas ir pats rašė į lietuviškus laikraščius, pasirašinėdamas slapyvardžiais Balandėlis, Pov., Girkalnis. Rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė viename iš laiškų rašė: „1905 m. balandžio 24-ąją, per Atvelykį, susirinko draugėn kurtuvėniškiai prie Girnikų kryžiaus. Suėjo išdidūs, susikaupę – juk jie pirmieji krašte pastatė atminimo kryžių atgautos spaudos metinėms paminėti. Į iškilmes atvyko to meto šviesuoliai J. Biliūnas, M. K. Čiurlionis ir kiti. Kryžiaus statymo darbų pradininkas – naujasis Kurtuvėnų klebonas Jonas Vizbaras, neseniai grįžęs iš tolimos Liepojos. Ten keletą metų darbavosi gimnazijos kapelionu. Tą popietę susirinkusiųjų akys krypo į darnų jaunų kunigų būrį – vikarą Juozą Tumą, Dominyką Tuskenį ir Povilą Korzoną“. Caro valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, jaunasis Panevėžio vikaras kartu su kitais Panevėžio inteligentais siekė, kad Panevėžio realinėje mokykloje būtų mokoma lietuvių kalbos, tačiau rusų valdžiai nesutikus, kartu su kitais kunigais organizavo aukų rinkimą mokytojui, kad jis galėtų vaikus mokyti lietuvių kalbos. O tai daryti 1905 metais sutiko pats Jonas Jablonskis. Kun. P. Korzonas dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykusiame Didžiajame Vilniaus seime. Kunigas aktyviai propagavo blaivybę. 1911 metų kalendoriuje „Dieve, padėk“ yra jo straipsnis „Nuo ko žmonės pasigeria?“

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kun. P. Korzonas buvo paskirtas Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu. 1914 metais, prasidėjus karui, Telšių gyventojų būrelis pagarsino laikraščiuose atsišaukimą, kviesdamas aukoti kariuomenei šiltų rūbų, pirštinių, vilnos ir kitų panašių daiktų. Po atsišaukimu pasirašė Telšių klebonas kun. Povilas Korzonas, miesto burmistras Oskaras Geldneris, Dūmos atstovas Martynas Yčas ir kiti. Atsišaukime kviesta apskrityje sudaryti Nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetus ir į juos iš parapijų suvežti tas aukas. O Komitetai privalėjo pasiųsti suvežtus daiktus į karo lauką. Telšių apskrities gyventojų buvo paprašyta surinktus rūbus suvežti pas Telšių kleboną kun. P. Korzoną. 1915 metais karo bangai atsiritus į Lietuvą ir vokiečiams okupavus kraštą, Nukentėjusiems nuo karo šelpti Telšių skyriaus komitetas rūpinosi pabėgėliais, gyventojais nukentėjusiais nuo karo, išgyvenančiais sunkmetį. Kun. P. Korzonas, burmistras O. Geldneris ir kiti Telšių inteligentai rinko aukas, rengė labdarai rinkti loterijas, o iš surinktų aukų įsteigė vargšų valgyklą, duonos kepyklą. Tačiau vien labdaringa veikla Komitetas neapsiribojo, stengėsi, kiek įmanoma, puoselėti tautiškumą. Varnių klebonas kun. Antanas Juozapavičius savo atsiminimuose rašė: „1917 m. per šv. Roką (rugpjūčio 16) į Varnius atvyko Telšių klebonas Povilas Korzonas. Buvo atvykęs ir Stanislovas Narutavičius. Tarėmės, kaip gauti leidimą iš vokiečių lietuvių konferencijai. Nutarėme, kad Narutavičius važiuos pas kitus nuo vokiečių nepabėgusius Basanavičių, Smetoną, Šaulį ir kitus“. Kaip aktyvus Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto narys, kun. P. Korzonas buvo išrinktas į Vilniaus konferenciją ir atstovavo telšiškiams.

1926 metais įsteigus Telšių vyskupiją, vysk. Justinas Staugaitis paskyrė kun. P. Korzoną viceoficiolu. Tačiau jis, matyt, tikėjosi aukštesnio posto bažnytinėje vadovybėje, todėl nuvykęs pas arkivyskupą Juozapą Skvirecką, pasiprašė perkeliamas į Kauno vyskupiją. Jo prašymas buvo išklausytas. 1927 metais kun. P. Korzonas buvo paskirtas Joniškio parapijos klebonu. Dirbdamas Joniškyje, rūpinosi įsteigti gimnaziją. Tuo reikalu 1933 metais kartu su dar dviem asmenimis vyko pas Švietimo ministrą Konstantiną Šakenį. 1939 m. liepos 24 d. vysk. Teofilius Matulionis kanoninio vizitavimo metu Joniškyje pažymėjo, kad klebonas kanauninkas Povilas Korzonas bažnyčią laiko tvarkingą, kad jį, vyskupą „džiugina harmoningi santykiai tarp kunigų ir parapijiečių, o graži dviejų aukštų prieglauda liudija, kad socialinė akcija ir Meilės įsakymas gyvai realizuojamas“. Klebonas ketino statyti trijų aukštų parapijos namą su sale.

Kan. P. Korzonas mirė 1943 m. lapkričio 20 d. Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje.

Istorikė Janina Bucevičė

Žemaičių muziejus „Alka“
ŽMA archyvo nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“