Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Kas Lietuvių konferencijoje Vilniuje atstovavo Telšių miestui?

Kun. Povilas Korzonas sėdi pirmoje eilėje trečias iš kairės

Lietuvių konferencija Vilniuje, vykusi 1917 m. rugsėjo 18–22 d., buvo vienas svarbiausių ir reikšmingiausių įvykių kuriant Lietuvos valstybę. Jos dalyviai išrinko Lietuvos Tarybą, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Lietuvos Taryba įgyvendino konferencijos jai skirtą užduotį, paskelbdama Lietuvos Nepriklausomybės Aktą 1918 m. vasario 16 d.

Kadangi Vokietijos karinė valdžia Lietuvoje neleido organizuoti visuotinių demokratinių rinkimų, tai organizacinio komiteto nariai asmeniškai kvietė į konferenciją „dorus, susipratusius, tvirtus ir inteligentiškus lietuvius, visokio luomo ir srovių, ne jaunesnius kaip 25 metai“. Į Lietuvių konferenciją Vilniuje buvo pakviesti 264 asmenys, atvyko – 222. Manome, kad Stanislovas Narutavičius atstovavo Telšių miestui, tačiau jis tuo metu gyveno Brėvikių dvarėlyje ir konferencijos dalyvių sąraše nurodė, kad atvyko iš Brėvikių, Telšių aps., o telšiškių atstovas konferencijoje buvo Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. Povilas Korzonas.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Jurgis Šaulys

Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją – vienas svarbiausių įvykių lietuvių tautai. Pateikiame Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijas. Šįkart – dviejų iškilių brolių – Jurgio ir Kazimiero Stepono Šaulių – visuomeninės ir politinės gyvenimo gairės. Parengta pagal Aigustės Vykantės Bartkutės ir Mariaus Gedučio medžiagą.

Jurgis Šaulys

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime (dab. Klaipėdos r.), valstiečių šeimoje. Nuo 1887 metų mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau – Palangos progimnazijoje. Ten įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą – dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Koks „Lietuvos vardo skonis“ mums ir užsienio lietuviams?

Artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, šį įvykį paminėti ruošiasi lietuviai visame pasaulyje, visi, kam svarbu būti lietuviu. Šiam jubiliejui VšĮ „Kūrybos pieva“ kuria dokumentinį filmą „Lietuvos vardo skonis“. „Tai bus filmas apie išeivijos lietuvius visuose pasaulio žemynuose, apie jų ryšį su tėvyne, apie tai, kaip jie iki šiol išsaugojo lietuvišką kultūrą, apie Rytų ir Vakarų išeivijos kelius iš Lietuvos ir atgal, apie lietuvius be Lietuvos, bet su mažyte Lietuva širdyje. Lietuvos valstybės atkūrimą minėdami dar kartą prisiminsime, kad ne valstybė kuria tautą, o tauta kuria valstybę, užtikrina jos teisėtumą, įgaudama patirties ir galios išsaugoti pati save“, – sako VšĮ „Kūrybos pieva“ direktorė Venesa URBIENĖ, pastebėdama, kad būdama tokia mažutė, Lietuva tebeturi neišsenkamą kultūros vertybių lobyną, kurio nesugebėjo sutrinti į dulkes nei karai, nei okupaciniai režimai, kuris ne ką menkesnis nei daugumos didžiulių pasaulio tautų bei valstybių. Su V. Urbiene kalbėjomės apie jos kuriamą filmą ir lietuvių bendruomenių tradicijas, pastangas puoselėti lietuvybę svetur ir jų esmę.

Laikas ir žmonės

Rimantas Dichavičius aiškinosi, kas paženklino Lietuvos laisvę

Daiva Červokienė

Rimantas Dichavičius pristato savo leidinį „Laisvės paženklinti“

„Laisvė – pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai, žmogiškai pilnatvei atsiskleisti. Nelaisvėje tautos egzistuoja, laisvėje gyvena. Laisvos tautos įeina į istoriją, nelaisvos – išeina iš jos. Galima nusivilti valdžia, bet niekada negalima nusivilti laisve“, – įsitikinęs fotomenininkas ir dailininkas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas Rimantas Dichavičius, daugumai tautiečių nuo seno gerai žinomas savo fotoalbumu „Žiedai tarp žiedų“, o pastarąjį dešimtmetį atkreipęs dėmesį leidiniais apie dailininkus, sukūrusius valstybingumo ženklus.

Vaikystėje – Sibiras ir vaikų namai

Rimantas Dichavičius gimė 1937 metais Grimzelių kaime, Kelmės rajone. Jo senelių – bajorų Juozapo ir Liudvikos Dichavičių – šeimoje gimė 12 vaikų, Rimanto tėvas Vladislavas turėjo dešimt brolių ir seserį. Menininko mama Elena buvusi įvaikinta bajoro, daktaro iš Suvartuvos Stanislovo Gruzdžio ir Kristinos Katavičiūtės-Gruzdienės. Elenai ir Vladislovui Dichavičiams gimė šeši vaikai, iš jų tik du – vyriausias Jonas ir jauniausias Rimantas – sulaukė atkurtos Lietuvos nepriklausomybės.

Likimai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48)

Domicelė ir Petras Paulaičiai Italijoje

Antanas POCIUS

Mokytojas P.  Paulaitis gestapo naguose

Sėkminga buvo ir kita P. Paulaičio įkurtos LLGS organizacijos akcija – jos metu iš minėto pieninės direktoriaus Ausiukaičio buvo konfiskuota rašomoji mašinėlė ir rotatorius. Jie labai pravertė spaudos leidybos darbe. Suaktyvėjusi antinacinė LLGS veikla atkreipė gestapo dėmesį. Kaip pasakoja P. Gervylius, P. Paulaitis vokiečių slaptosios policijos pareigūnų dėl to buvo įspėtas, jam uždėtas laikinas namų areštas. Tačiau dėl šių suvaržymų pogrindinės organizacijos veikla nesiliovė.

P. Paulaičiui nenutraukus antinacinės veiklos, vokiečių slaptoji policija – gestapas su tuo metu jau buvusios gausios ir veiklios pogrindžio organizacijos vadu nusprendė susidoroti. 1943 m. spalio pabaigoje į Jurbarko gimnaziją atvyko trys gestapo karininkai. Apie P. Paulaičio arešto aplinkybes LLGS nariams yra papasakojęs tuometinis gimnazijos direktorius Greičius. Užėjus į jo kabinetą vokiečių saugumo policijos pareigūnams ir pasakius atvykimo tikslus, direktorius dar sugebėjo pasiųsti žmogų pranešti mokytojui P. Paulaičiui, kad jo suimti atvyko vokiečių gestapininkai. Neskubėdamas rengėsi juos palydėti į kitą pastatą, kuriame tuo metu vyko mokytojo P. Paulaičio pamoka.

Likimai

Prisimenant kunigą disidentą, Sibiro tremtinį Praną Račiūną

Lidija Veličkaitė

Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus iškilmingas paminėjimas 1987 m. lapkričio 22 d. Los Andželo Šv. Vibianos katedroje. Iš kairės: Renata Nelsaitė-Paulienė, Angelė Nelsienė, kun. Pranas Račiūnas, Roma Barkauskaitė-Papartienė

Pirmojoje straipsnio dalyje, kurią spausdinome praėjusį penktadienį, apžvelgėme kun. Prano Račiūno MIC gyvenimo ir veiklos kelią, remdamiesi kun. Vaclovo Aliulio MIC parengta knyga „Vienuolis nenuorama. Kunigo Prano Račiūno MIC, asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (2015 metais išleista Marijonų talkininkų leidyklos). Šiame straipsnyje paminėsime atsiminimus iš kun. Pr. Račiūno gyvenimo, kuriuos atskleidė jo giminaitė, žinoma politinė ir visuomenės veikėja Angelė Barkauskaitė-Nelsienė, nuo pat vaikystės pažinojusi būsimą kunigą, be to, girdėjusi pasakojimus iš kunigo mamos, tetos Elzbietos Račiūnienės, tėvų Ciprijono ir Petronėlės Barkauskų ir jų giminių prisiminimų, gyvenant Lietuvoje, vėliau Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Čikagoje.

Laikas ir žmonės

Savo giminės šaknis surado Kunigiškiuose

Vytautas Bagdonas

Galbūt šis išlakus ąžuolas, augantis Kunigiškių I kaime, buvusios pradžios mokyklos, dabar muziejaus, kaimynystėje, šalia kurio fotografavosi giminės šaknų ieškojęs ir jas suradęs Rimantas Greičius, augo jau ir tada, kai čia mokytojavo Jonas Kuzmickis, o jo šeimoje gimė Rimanto motina Marijona (Aldona) Vlado GAUDIEŠIAUS nuotrauka

Šią vasarą iš Klaipėdos krašto atvažiavęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų. Kunigiškiuose, Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo kokių nors duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi tiktai gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo ašaros. Juk šiame pastate, kur įkurdintas muziejus, dar nuo carizmo laikų iki pokario metų veikė Kunigiškių pradžios mokykla. Čia mokytojavo ir Rimanto Greičiaus senelis Jonas Kuzmickis, mokyklos patalpose įrengtame mokytojo bute gyveno gausi jo šeima. Čia gimė, augo ir Rimanto motina Marijona Kuzmickaitė. Apžiūrinėdamas muziejaus vitrinas, ekspozicijas, sukauptus eksponatus, garbusis svečias džiaugėsi, kad čia išsaugotas ir kai kurių garsių Kuzmickių šeimos atžalų atminimas (beje, kai kurių šios šeimos narių pavardės rašomos skirtingai: vienų Kuzmickiai, kitų – Kuzmickai)...

Laikas ir žmonės

Eiliavimas tremtinei – atgaiva sielai

Bronius VERTELKA

Ramongalių poetė ir Sibiro tremtinė Emilija Urbonienė

Gegužę Ramongaliuose gyvenančiai Emilijai Urbonienei sukako 77 metai. Ji gimusi dar laisvoje Lietuvoje, bet po mėnesio jos gimtinę kaip skėriai užplūdo rusai okupantai. Aiškų protą ir puikią atmintį turinti senjorė užaugino penkis vaikus, sulaukė aštuonių vaikaičių. Energijos nestokojanti sodietė noriai vyksta į Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamus tremtinių susitikimus, stengiasi nepraleisti renginių Biržuose ir Vabalninke.

Postūmį eiliuoti suteikė Sąjūdis

Kunkuliavo Lietuva, trokšdama laisvės. Tąkart Emilija iš bažnyčios ėjo su tokia Bronyte. Pakeliui bendramintės sprendė, kaip iškilmingiau pasveikinti susikūrusią Vabalninko Sąjūdžio grupę. Kad tai visiems ilgam įstrigtų. Bronytė ir sako Emilijai: „Tu sukurk eilėraštį, o aš namuose iš ruginių miltų iškepsiu duonos“. Grįžusi namo Emilija niekam neprasitarė, jog jos laukia ypatingai sunkus ir atsakingas darbas. Juk niekada nebuvo rašiusi eilių. Užsidariusi savo kambaryje patyrė sunkias kūrybos kančias, bet širdyje buvo šviesu, linksma: Tėvynė atsisako Rusijos globos. Neskaičiavo, kiek prirašytų, bet suglamžytų popieriaus lapų sukišo į krosnį! O dienos bėgo. Kai skaitė savo eilėraštį „Tamsoje sušvitę žiburėliai“, salėje buvo tylu. Po to nugriaudėjo plojimai. Mažyčiais gabalėliais, kaip kokią Komuniją, susirinkusieji ragavo Bronytės keptą duoną. Atsikandusi kąsnelį, ši pripuolė prie Emilijos: „Duona neturi jokio saldumo, šitaip dar niekada man nėra pasitaikę“. Tačiau to lyg niekas ir nepastebėjo. Linksmybės vyko iki paryčių. Nesinorėjo skirstytis. Išeina į kiemą, ir čia skamba dainos, jungiasi į ratelį. Kaip kokios jauniklės krykštavo Emilija su savo drauge, apsirengusios iš bažnyčios skolintais tautiniais rūbais.