Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Rimantas Dichavičius aiškinosi, kas paženklino Lietuvos laisvę

Daiva Červokienė

Rimantas Dichavičius pristato savo leidinį „Laisvės paženklinti“

„Laisvė – pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai, žmogiškai pilnatvei atsiskleisti. Nelaisvėje tautos egzistuoja, laisvėje gyvena. Laisvos tautos įeina į istoriją, nelaisvos – išeina iš jos. Galima nusivilti valdžia, bet niekada negalima nusivilti laisve“, – įsitikinęs fotomenininkas ir dailininkas, Lietuvos valstybinės premijos laureatas Rimantas Dichavičius, daugumai tautiečių nuo seno gerai žinomas savo fotoalbumu „Žiedai tarp žiedų“, o pastarąjį dešimtmetį atkreipęs dėmesį leidiniais apie dailininkus, sukūrusius valstybingumo ženklus.

Vaikystėje – Sibiras ir vaikų namai

Rimantas Dichavičius gimė 1937 metais Grimzelių kaime, Kelmės rajone. Jo senelių – bajorų Juozapo ir Liudvikos Dichavičių – šeimoje gimė 12 vaikų, Rimanto tėvas Vladislavas turėjo dešimt brolių ir seserį. Menininko mama Elena buvusi įvaikinta bajoro, daktaro iš Suvartuvos Stanislovo Gruzdžio ir Kristinos Katavičiūtės-Gruzdienės. Elenai ir Vladislovui Dichavičiams gimė šeši vaikai, iš jų tik du – vyriausias Jonas ir jauniausias Rimantas – sulaukė atkurtos Lietuvos nepriklausomybės.

Dichavičiai tarpukario Lietuvoje sėkmingai ūkininkavo. Rimanto tėvai Vladislovas ir Elena turėjo 28 ha žemės, kuri maitino aštuonis šeimos narius. Mama buvo kaimo felčerė.

Istorijos vingiai negailestingai išblaškė Dichavičių giminę. Brolis Jonas tremties išvengė dėl klaidos pavardėje – buvęs užrašytas Dikavičius. Kitų brolių ir seserų likimų R. Dichavičius nežino, sakė tik girdėjęs, kad jie žuvo po karo. Mažas nesuprato, kad to reikia paklausti, o kai užaugo, nebuvo ko klausti. O tuomet ir nebuvo priimta klausinėti.

Devynmetį Rimantą su tėvais ir senelio broliu išvežė 1945 metais. Mama mirė pakeliui į Sibirą. Nežino, kur ją išmetė. Senelis mirė po mėnesio tremtyje – nematė, kur palaidojo, bet matė, kaip kareiviai vaikščiojo apsirengę jo rūbais... Tremtyje mirė ir tėvas. Rimantas prisimena savo nuo bado pūslėtą kūną ir tėvo žodžius, sakytus verčiant jį valgyti dvokiančią buizą: „Kad nejaustum kvapo, užspausk nosį pirštais ir valgyk, tada prarysi, nepykins. Rupūžioke, tu turi likti. Mes visi pasmerkti, o tu valgyk, nes ir tu nugaiši“.

Rimantas liko tremtyje vienas, būdamas 12 metų.

Geroji teta ir likimo dovanos

Mirus visiems artimiesiems nuo mirties didįjį Lietuvos menininką išgelbėjo vaikų namai. Ten jis tapo rusu Romanu Dichovičiumi. Vaikų namuose Rimantas prisiminė Šiauliuose gyvenusios tetos, tėvelio pusseserės Helenos Dichavičiūtės-Karalaitienės, adresą. Parašė jai laišką, ši atsakė, kad atvyks jo parsivežti. Rimantas tai pasakė Vaikų namų direktoriui ir išgirdo, kad jį išleistų namo – vaikų namai buvo perpildyti, siautė įvairios ligos. Kai pasigyrė kitiems kartu augusiems lietuvaičiams, ir šie pradėjo prašytis – ten taip pat turi giminių. Geroji teta Helena sukorė tūkstančius kilometrų iki Permės srities, nuo traukinių stoties kelis šimtus kilometrų važiavo sunkvežimiu su įvairiais išbandymais, vos nežuvo. Su Rimantu parvežė dar du lietuviukus, Kaziuką ir Aldutę. Lietuvoje didžiausią įspūdį Rimantui padarė tai, kad galima valgyti iki soties. Visas kepalas duonos jam tada atrodė tikras stebuklas.

Lietuvoje Rimantas gyveno pas brolį Joną, mokėsi Šiauliuose, rusų vidurinėje mokykloje. Mat tada nei skaityti, nei rašyti lietuviškai nemokėjo, iki išvežimo Lietuvoje tik kelias dienas mokėsi, o Permėje vien už kalbėjimą lietuviškai buvo baramas ir baudžiamas.

Vėliau įstojo į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą, studijavo Dailės institute grafiką. Kai mandatinėje komisijoje jo paklausė: „Ar jūsų šeimoje buvo ištremtų?“, atsakė, kad ne, jis – rusas. O kodėl taip gerai lietuviškai kalba? „Lietuvių labai daug šalia buvo“...

R. Dichavičius namuose kaip brangiausią relikviją laiko sulamdytą šaukštą su mamos inicialais. Šį jam padovanojo vienas Kelmės rajono ūkininkas. Jis arė maždaug toje vietoje, kur jų troba buvusi. Grįžęs žiūri – traktoriaus vikšruose kažkoks geležiukas. Iškrapštė, o ten – sulamdytas šaukštas su inicialais. R. Dichavičiui jis simbolizuoja visą mūsų tautą, tą laiką, karą ir pokarį – viską. Žmones kaip tą šaukštą įkišo į pragaro mašiną, susuko, sulamdė, sutrynė ir ištraukė kaip iš traktoriaus vikšrų. Ir jis toje mėsmalėje buvo ir kaip tas šaukštas kone stebuklingai išgyveno.

Kūryba ir apdovanojimai

Ta rusiška pavardė sovietiniais metais menininkui padėjo gyventi, buvo tarsi kompensacija už artimųjų kančias tremtyje, leido jam studijuoti ir gauti premiją, už kurią galėjo nusipirkti motociklą, vėliau – dirbti žurnalo „Moksleivis“ ir „Minties“ leidyklos meniniu redaktoriumi. Nuo 1963 metų Rimantas Dichavičius dalyvauja dailės, nuo 1967 metų – fotografijos parodose. Fotografijas eksponavo Lietuvoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Italijoje, Prancūzijoje, JAV, sąjunginėse ir tarptautinėse parodose. Plataus diapazono menininkas jau 1976 metais tarptautinėje parodoje Italijoje buvo apdovanotas aukso medaliu. Jo albumas „Žiedai tarp žiedų“ (1987) buvo išleistas keturis kartus: Lietuvoje, Maskvoje ir Leipcige. 1987 metais gavęs Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą menininkas buvo gerai žinomas, net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas su žmona Raisa, atvykę į Vilnių 1990 metais, apsilankė ir jo dirbtuvėse. Menininkas prisimena R. Gorbačiovai (M. Gorbačiovas tada anksčiau išskubėjo į posėdį) albume „Žiedai tarp žiedų“ užrašęs: „Per žiedus į grožį, per grožį į meilę, per meilę į tiesą, per tiesą į laisvę, per laisvę į kūrybą, per kūrybą į Aukščiausią Kūrėją“.

R. Dichavičius atsiduso, kad jaunos atkurtos nepriklausomos valstybės vyrams reikėjo tik jo fotoalbumo „Žiedai tarp žiedų“, sugriovusio nuogo moters kūno tabu Sovietų Sąjungoje, pakeitusio požiūrį į aktus ir fotografiją. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais prezidentas Algirdas Brazauskas, gatvėje pamatęs R. Dichavičių, priėjo ir padėkojo, kad jis padėjo su Austrija sudaryti kelių dešimčių milijonų litų sandorį. Į Vieną jie nusivežė kelias dešimtis fotoalbumų „Žiedai tarp žiedų“ ir tik tada, kai Austrijos vadovai pasklaidė albumą ir suprato, kad „komunistai irgi yra žmonės“, pradėjo su Lietuvos vadovais derėtis dėl bendradarbiavimo...

Tritomis „Laisvės paženklinti“

Leidinys „Laisvės paženklinti“, pasakojantis apie įvairių sričių dailininkus, sukūrusius valstybingumo ženklus, – naujas menininko kūrybos etapas. R. Dichavičius albumo įžangoje rašo: „Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje. Tas drabužis – tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą. Tai – įspaudai mūsų atminty ir dovana kitoms kartoms: heraldika, paminklai, vėliavos, pinigai, monetos, pašto ženklai, ir, be abejo, savarankiški meno kūriniai – vaizduojamosios dailės, literatūros, muzikos, teatro ir kitų žanrų. Tą drabužį mes visi tebekuriame“.

Trijų albumo „Laisvės palytėti“ tomų apimtis – 1240 puslapių, apžvelgta 214 autorių kūryba, daugiau kaip 5000 iliustracijų. Šiuos albumus kūrė septynerius metus. Tai – knyga apie Lietuvos menininkus, kūrusius po 500 metų laisvę atgavusios jaunos mūsų valstybės valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybinius apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis, savarankiškus meno kūrinius, liudijančius tautinę tapatybę. Knygoje pateikti ir dailininkų darbai, kurie sovietmečiu buvo uždrausti, įtraukti ir mažai žinomi dailininkai, kurie gyveno ir kūrė mažuose Lietuvos miesteliuose ir nedalyvavo parodose didžiuosiuose miestuose . Taip R. Dichavičius  pagerbė „profesiją, kuri yra tarsi pamiršta“.

Septynerių metų triūsas

Apie sumanymą išleisti albumą R. Dichavičius skelbė dviejuose Lietuvos dailininkų suvažiavimuose. Medžiagą rinko važinėdamas po Lietuvą, po keliolika kartų skambindavo dailininkams. Su kiekvienu aptarė, ko tikisi jis ir jie. „Man gal sekėsi lengviau negu būtų ėjęsi kitam tą pat darančiam žmogui – juk daugumą dailininkų pažįstu. Tačiau labai sunku buvo dėl nuotraukų. Nemažai dailininkų sugeba sukurti gerą darbą, bet tik retas turi gerą jo nuotrauką, yra nusifotografavęs prie savo darbų. Dailininkai atsiųsdavo labai prastų nuotraukų, reikėdavo prašyti vis naujų, kartais jų prievartavau ir piktais žodžiais. Juk negali geras meno kūrinys nuotraukoje atrodyti kreivas, neryškus – turi būti nufotografuotas parinkus tinkamą rakursą ir apšvietimą“.

O kaip atrinko įvairių sričių dailininkus ir jų darbus? Sakė, kad griežtos atrankos nebuvo. Puikiai žinojo, kas turi būti pirmieji: pirmasis – valstybės herbo autorius, toliau – sukūrę memorialą kritusiems už valstybės laisvę ir mūsų dabartinių pinigų autorius, o toliau – daug atsitiktinumo...

Sumanęs leisti albumą galvojo, kad yra 20–30 įvairių sričių dailininkų, dirbančių tam, kad žinotume, kas tokie esame, ir daugiau mąstytume apie savo identitetą. O kai pradėjo gilintis, tokių rado dešimteriopai daugiau, tapo aišku, kad teks išleisti dar bent du.

Pasak R. Dichavičiaus, kolegos, iš pradžių sumanymą sutiko su nepasitikėjimu: „Ką tu čia sumanei?..“ Kai pamatė albumo maketą, nuostatos pasikeitė. Tada ragino skubėti (per ketverius pirmo albumo rengimo metus mirė septyni jame pristatyti žmonės), vis atsiliepdavo dailininkų, apie kurių sukurtus darbus verta papasakoti.

Jam pavyzdys yra Stanislovas Kuzma. Jo namuose matė lapelių su lentelėmis, kurių kvadratėlius skulptorius kasdien užpildo tam tikrais ženklais, nusakančiais, kiek prasminga buvo ta diena. Tai – kasdienė menininko ataskaita sau, Tautai, Dievui: „Ta moralinė atsakomybė, ką tu padarei, koks tavo naudingumo koeficientas – tarsi švytuoklė, nukreipianti reikiama kryptimi. Metams bėgant, perkopus 50-metį, dauguma žmonių supranta, kad tokia vidinė disciplina yra būtina“.

Titaniškas darbas

Aptarant albumus ne kartą nuskambėjo mintis, kad šios knygos – titaniškas, epochai svarbus darbas, ženklų kalba pasakojantis apie mūsų tautos ir minties kelią į politinį ir dvasinį laisvėjimą. Tai – ir didelio patriotizmo, begalinės meilės, pagarbos kūrėjui pavyzdys, įrodymas, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus, jei jis susikaupia ir pasiryžta.

R. Dichavičius pasakojo, ne vieno miesto mero klausęs, kas sukūrė jų regalijas, nė vienas to nežinojo.

„Lietuvoje nėra supratimo, kad valstybė stovi ant meno. Jis yra tas pagrindas, tie stulpai, simboliai ir ženklai, į kuriuos ji remiasi. Ir Antikos laikais tekėjo, ir dabar teka upeliai, žaliavo žolė. Epochas paženklina žmonės savo kūrybos stilistika, mąstymu. Tai žinoma nuo senų senovės. Kai meno suvokimo nėra, atsiveria dvasinė tuštuma. Šuo gali nesidomėti, kas sukūrė jo medalį, o žmogui tai derėtų žinoti“, – širdgėlą liejo menininkas.

Tų albumų tik Prezidentūra keliasdešimt nupirko, Vyriausybei, Seimui nereikėjo nei prezentacijoms, nei susipažinti su auksiniu šalies menininkų fondu. Keliems kultūros ministrams ant stalo padėjo albumą „Laisvės paženklinti“ paprašęs peržiūrėti, gal kils minčių, kaip jis gali gyventi. Atsakymo jokio. Sutiko vieną ministrą knygų mugėje, priėjo paklausti, pasitarti, sulaukė atsakymo – jis ne darbe yra... Menininkams tai nesuprantama.

„Žalgiris arba rūstybės diena“

Ką tik R. Dichavičius pristatė naują knygą, skirtą tapytojui Giedriui Kazimierėnui ir vienam jo paveikslui, kūrybos užkulisiams. Knyga „Žalgiris arba rūstybės diena“ meninėmis nuotraukomis fiksuoja G. Kazimierėno darbą tapant 4x4m drobę (pasak jo, mūsų istorija tokia didinga, jog mažo formato jai nepakanka). Kol G. Kazimierėnas tapė istorinę drobę, R. Dichavičius fiksavo jo darbą nuotraukose, kad apie sunkų talentingo menininko darbą sužinotų dabartinė ir ateinančios kartos. Daugiau kaip pusantro šimto knygų ir fotografijų albumų išleidęs menininkas sako naujų knygų leisti jau neplanuojantis, nors surinkta medžiaga ir ketvirtam albumo „Laisvės paženklinti“ tomui. Už tėvų ir senelių žemę gautus pinigus išleistas leidinys, regis, nėra labai reikalingas, o sveikata jau ne kažin kokia, akys silpnos...

Dabar Rimantas daug dirba su archyvais, kuriuos sudaro daugiau kaip kelios dešimtys tūkstančių fotonegatyvų. Brangiausios, sako menininkas, jam pokario Lietuvos nuotraukos, kuriose užfiksuoti garsiojo kryždirbio Vinco Svirskio kryžiai ar kaimo žmonės, sėdintys prie savo griūvančių namų, einantys kaimo keliais, apie kurių likimus niekas neparašys, o nuotraukose – jų akių žvilgsniai.

Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi prasmingai gyvenęs. Pasak R. Dichavičius, svarbiausia yra suprasti, kam esi linkęs, gabus, ir būti toje vietoje ir ką bedarytum – keptum duoną ar tapytum paveikslą – stengtis padaryti maksimaliai gerai.

Gedimino ZEMLICKO nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“