Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Eiliavimas tremtinei – atgaiva sielai

Bronius VERTELKA

Ramongalių poetė ir Sibiro tremtinė Emilija Urbonienė

Pedagogas, literatūros mokslininkas, vadovėlių autorius Zigmantas Kuzmickis kartu su seserimi medicinos seserimi Eugenija ir savo sūnumi Vytautu (1933–2016)

Jonui Kuzmickiui 1906–1913 metais teko mokytojauti Kunigiškių pradžios mokykloje

Gegužę Ramongaliuose gyvenančiai Emilijai Urbonienei sukako 77 metai. Ji gimusi dar laisvoje Lietuvoje, bet po mėnesio jos gimtinę kaip skėriai užplūdo rusai okupantai. Aiškų protą ir puikią atmintį turinti senjorė užaugino penkis vaikus, sulaukė aštuonių vaikaičių. Energijos nestokojanti sodietė noriai vyksta į Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamus tremtinių susitikimus, stengiasi nepraleisti renginių Biržuose ir Vabalninke.

Postūmį eiliuoti suteikė Sąjūdis

Kunkuliavo Lietuva, trokšdama laisvės. Tąkart Emilija iš bažnyčios ėjo su tokia Bronyte. Pakeliui bendramintės sprendė, kaip iškilmingiau pasveikinti susikūrusią Vabalninko Sąjūdžio grupę. Kad tai visiems ilgam įstrigtų. Bronytė ir sako Emilijai: „Tu sukurk eilėraštį, o aš namuose iš ruginių miltų iškepsiu duonos“. Grįžusi namo Emilija niekam neprasitarė, jog jos laukia ypatingai sunkus ir atsakingas darbas. Juk niekada nebuvo rašiusi eilių. Užsidariusi savo kambaryje patyrė sunkias kūrybos kančias, bet širdyje buvo šviesu, linksma: Tėvynė atsisako Rusijos globos. Neskaičiavo, kiek prirašytų, bet suglamžytų popieriaus lapų sukišo į krosnį! O dienos bėgo. Kai skaitė savo eilėraštį „Tamsoje sušvitę žiburėliai“, salėje buvo tylu. Po to nugriaudėjo plojimai. Mažyčiais gabalėliais, kaip kokią Komuniją, susirinkusieji ragavo Bronytės keptą duoną. Atsikandusi kąsnelį, ši pripuolė prie Emilijos: „Duona neturi jokio saldumo, šitaip dar niekada man nėra pasitaikę“. Tačiau to lyg niekas ir nepastebėjo. Linksmybės vyko iki paryčių. Nesinorėjo skirstytis. Išeina į kiemą, ir čia skamba dainos, jungiasi į ratelį. Kaip kokios jauniklės krykštavo Emilija su savo drauge, apsirengusios iš bažnyčios skolintais tautiniais rūbais.

Eilėraščių nesureikšmina

Eiliuoti E. Urbonienė ėmė sulaukusi maždaug Žemaitės metų, tik ši pradėjo proza. Sodietė turi prirašiusi tiek eilėraščių, kad susidarytų knyga. Tik jos išleisti nėra kaip. Sibiro tremtinės pajamų šaltinis – pensija. E. Urbonienė nestato savęs į vieną gretą su Vaidotu Spudu ar Jonu Strielkūnu – žymiaisiais Biržų krašto poetais. Tačiau su jos eilėmis galėjo susipažinti rajoninio laikraščio, „Kaimo laikraščio“, Vabalninko parapijos laikraštėlio skaitytojai. E. Urbonienės tremties prisiminimai išspausdinti „Tremties vaikų“ antrajame tome.

Kukliai gyvenanti sodietė nesureikšmina savo eilių. Tačiau, jeigu kas paprašo ar būna reikalas, neatsisako jų paskaityti. Senjorė nesistengia išgarsėti, lipdama per kitų galvas. Moteris sako rašanti tada, kai būna liūdna ar kažkas užgauna širdį. Bet kuria atsakingai ir atsidėjusi, sako, kad eilėraščiai turi būti pačios išgyventi. Nenorėtų, kad ir juos kažkas taisytų. Tai būtų jau kaip ne savo. O aprašymui temų nereikia išgalvoti. Išgirdo, kad vienoje sodyboje medžius negailestingai išpjovė. Kažkoks negerumas kilo – juk juos kadaise sodino, kažko gero iš tų medžių tikėjosi. Tą užslinkusį skausmą ir  aprašė.

Žuvo tėvas ir brolis

E. Urbonienės tėvas Stanislovas Sribikė ir jos vyriausiasis brolis Boleslovas žuvo 1945 metais. Tėvas palaikė ryšius su partizanais. Tai buvo doras, protingas žmogus. Pas ūkininką noriai eidavo tarnauti samdiniai. Sunkiausia jam būdavo, jei reikėdavo atsakyti darbą. Tėvas žuvo apsupus partizanus. Tik Sąjūdžio laikais namiškiai sužinojo jo palaidojimo vietą. Atsirado moteris iš Pasvalio, kuri papasakojo, kad su S. Sribike žuvo ir jos brolis. Nuvažiavo ten, kur jie buvo užkasti. Toje vietoje jau augo avietynas, šalia stovėjo gyvenamasis namas ir tvartas. Sodybos šeimininkė baisiai persigando, sulaukusi daugybės netikėtų svečių. Tik jų nuraminta ėmė pasakoti, jog traktoriumi kasant pamatus buvo išversti žmonių kaulai, kaukolės. Apie tai pranešė valdžiai, tačiau ši patarė tylėti, nes neleisianti statyti. Biržuose, netoli sodybos, yra aikštelė, kur stovi paminklas S. Sribikei atminti. Apie partizanauti išėjusio vyriausiojo brolio žūtį Emilija jau žinojo. Nušautas jis buvo kartu su kitais partizanais ir atpažinimui numestas Pabiržės aikštėje. Brolio kūną užkasė žvyrduobėje. Jo kapas – Gerkiškių kaime netoli Pabiržės, ant Tatulos upės kranto, važiuojant į Pasvalį. Brolio Boleslovo amžino poilsio vietą irgi žymi paminklas.

Tada drebėjo rankos, virpėjo širdys

Auštant Lietuvos laisvei, E. Urbonienė aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. „Emilija, ką galvoji, nežinai, kas tau gali atsitikti“, – ne vienas ją buvo perspėjęs ir patarė elgtis atsargiau. „Ko man bijoti, jeigu už Lietuvos laisvę žuvo mano brolis ir tėvas“, – atsikirsdavo ji.

Per tragiškus sausio įvykius E. Urbonienė stovėjo prie Parlamento rūmų, matė, kaip sanitariniai automobiliai vežė sužeistuosius nuo Televizijos bokšto. Girdėjosi šūviai, dangų raižė šviesos. Kažkam minioje pasakius, kad artėja omonininkai, visi, nors buvo nepažįstami, susiimdavo už rankų. Jautė, kaip jos dreba, virpa širdys. Tapdavo tikrai baisu, jeigu dar kažkas leptelėdavo, kad atvažiavę kareiviai ims šaudyti. Ryte tiesiog plūdo žmonių minios saugoti Parlamento. Atslūgo nerimas, kai iš Maskvos atvyko delegacija ir ėmė bendrauti su susirinkusiais. Suprato, kad praėjo pavojus. Sykį renginio metu Vabalninko muziejuje viena moteris, pasakodama apie to meto įvykius, teigė, jog jai išvis nebuvo baisu. Neapsikentusi atsistojo Emilija ir tokiai „drąsuolei“ rėžė: „Niekaip neįtikinsite, kad kažkam buvo nebaisu“.

Ilgas kelias į tremtį

Dar 1948 metais Sribikių šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tačiau sugebėjo pabėgti. Visus metus slapstėsi. Nusibodo gyventi be savo namų. Motina pasakė: „Kas bus, tas tebūnie, bet grįžkime į gimtinę“. Pasirodo, jog čia ir laukė nelaimė. 1949 metų kovo 25 dieną prisistatė nelaukti svečiai. Palikę saugoti rusų kareivį, kiti išskubėjo pas kaimynus dirbti savo juodo darbo. Ačiū Dievui, pasitaikė žmoniškas kareivėlis, kuris ragino kuo daugiau pasiimti maisto, bent duonos sočiai. Pačių užmaišyta dar rūgo kubile. Motina nebežinojo, ko čia griebtis. Grąžė rankas, kad juos visus sušaudys. Pats kareivis patarė kiaulę nuvaryti pas kaimynus ir ją iškeisti į duoną. Mainais šie davė ne tik duonos, bet ir du maišus kvietinių miltų.

Kelionė į tremtį buvo ilga, išsimaudyti leido tik pasiekus Tuluną. Buvo balandžio 17-oji, kaip tik Šv. Velykos. Kelionės iškankinti lietuviai vis dėlto atrado jėgų džiaugtis katalikška švente. Kažkas užgrojo armonika, kiti ėmė šokti. Senutės aimanavo: „Dieve mano, Sibiran veža, pakeliui gali sušaudyti, o čia šokiai vyksta“.

Emilijos brolis Antanas, atvažiavus paimti į tremtį, sugebėjo pabėgti. Įlipęs į medį jis stebėjo, kaip iš akių dingsta vežimai su saviškiais. Pasimeldęs bažnyčioje, nuėjo į Vabalninką registruotis. Iš ten jau jo nebepaleido. Balandžio 17-ąją, kai artimieji buvo Tulune, jis jau sėdėjo Šiaulių kalėjime. Paskui išvežė į Bodaibo aukso kasyklą. Tik kur kas vėliau leido susitikti su artimaisiais.

Nesvetingas Sibiras

Atvežtus į Sibirą tremtinius išskirstė. Nuvežė prie upės, kur nebuvo jokios trobos, tik miškelis pašonėje. Devynias paras gyventi turėjo po atviru dangumi. Vyrai miškelyje gamino malkas ir kūreno laužą.

Dar reikėjo pereiti upę. Buvo polaidis, ant ledo – paklotos lentos. Einant ledas staiga subraškėjo, sutarškėjo. Kilo panika, kažkas sušuko, kad šaudo. Pasirodo, tokį garsą sukėlė skilinėjantis ledas.

Netoli tos upės Sribikių šeima, Uigato kaime, išgyveno devynerius metus. Girdėjo šnekant, kad kažkur netoli – Baikalo ežeras, tačiau jo akyse nematė. Čia rado užsilikusių tremtinių – rusų, lenkų.

Septynmetės mokyklos baigimo pažymėjime – vienintelis ketvertas

Devynerių metų Emilija, peržengusi mokyklos pirmosios klasės slenkstį, pajuto, kokia čia didelė neapykanta jaučiama lietuviams. Įvairiais būdais atvirai iš jų tyčiodavosi, apspjaudydavo. Tačiau labai griežtai į tai reagavo mokyklos direktorius Konstantinas Michailovičius Filiukas, tikriausiai irgi buvęs iš tremtinių. Jo šeimoje augo dvi dukros dvynukės. Kartais direktorius prašydavo lietuvaičių seserų dvynių – Emilijos ir Janinos – prie jų pabūti. Lietuvaitėms nuostabą kėlė tai, kad ant jų kaklų mato mažyčius kryželius, kai čia garbinamas Leninas. Viena iš buvusių Emilijos bendraklasių iki šiol susirašinėja su direktoriaus žmona, sulaukusia garbaus amžiaus.

Mokykloje vokiečių kalbos mokytoja dirbo Olga Variakojytė, tremtinė nuo Biržų (jau mirusi). Šiaip visi mokytojai buvo geri, todėl Emilijai mokslas sekėsi. Ypač laukdavo piešimo pamokų. Lietuvaitę išrinko į sienlaikraščio redkolegiją, jam ji piešdavo karikatūras. Tremtyje mergaitė pamėgo siuvinėti. Nemažai meniškų dirbinių parsivežė į Lietuvą.

Vasaros atostogų metu Emilija irgi stengėsi užsidirbti – dirbo plytinėje. Iš molio suformuotas plytas turėdavo sudėlioti į lentynas. Teko darbuotis miške, šakas sunešti laužui. Būdavo: nuvertus medį, šakos sniegą išpurena, o jo – iki pažastų.

Septynmetės mokyklos baigimo pažymėjime tarp penketų buvo tik vienas ketvertas. Tą pažymėjimą ir Sibire siuvinėtus rankdarbius Emilija atidavė Vabalninko muziejui.

Ji ketino mokytis ir aštuntoje klasėje, bet ne Uigate, tačiau atėjo pranešimas, kad Sribikių šeima paleidžiama į laisvę.

Globoti – sunkiau nei Sibire

Nors šeimai trejus metus buvo uždrausta važiuoti į Lietuvą, bet padedant geriems žmonėms pavyko grįžti į gimtinę su sąlyga, kad dirbs kolūkyje.

Sungailių kaime rado pašiauštais stogais klėtį ir tvartą. Kad nelytų ant galvų, gavo stirtą su pelių sugraužtais šiaudais. Kaimynas klėtyje išpjovė langą, sumūrijo krosnį. Sustačius lovas, nebuvo kur apsisukti. Drabužiai tilpo skrynioje. Buvo tikras vargas gyventi tokiomis sąlygomis. Emilijai pasiūlė globoti sutuoktinius giminaičius, mat už tai prižadėjo užrašyti jai savo namus Ramongaliuose. Vyras jau sunkiai sirgo, bet didesnę bėdą patyrė su jo žmona. Gražų balsą turėjusi ir šiaip maloni moteris ėmė kalbėtis su kitu pasauliu. Būdavo, Emilija paruošia žemės lysvę, jau nori sodinti, o ši atėjusi viską išdrasko. Kartą pasitiko laiškanešį ir prašo jo išgaląsti dalgį. Šis išgirdo, kad tokiu būdu norėta atsikratyti dukterėčios. Su kolūkio pagalba giminaitę išvežė gydytis į Naująją Vilnią. Buvo ten nuvykusi Emilija, bet su ligone jai neleido matytis.

Vabalninke atsirado „gailestingų“ žmonių, kuriems pasirodė, kad Emilija globotinę prižiūri vien dėl jos namo. Tie parsivežė ligonę į Vabalninką. Grįžusius iš bažnyčios vos neištiko infarktas. Visas kiemas buvo nuklotas rūbais, lovatiesėmis – tuo, ką rado namo viduje. „Galbūt ir teisi buvo Emilija, be reikalo ją smerkėme, kad giminaitę išvežė į ligoninę“, – tarė naujieji globėjai. Tada ligonei davė atskirą kambarį, kad jiems patiems kažko nepadarytų. Sykį per anksti uždarė krosnies skląstį ir ši nuo smalkių mirė.

Kito nei išduotų, nei parduotų

Emilija darbų nesirinko. Sunkiai dirbdama kolūkyje augino penkis vaikus. Vyras mirė 55 metų. Bežiūrint televizorių ištiko infarktas. Emilija slaugė motiną, septynerius su puse metų gulėjusią ant patalo. Tinkamai prižiūrėta ji sulaukė net 96 metų. Tikrai buvo sunku, bet nėjo prašyti valdžios pašalpos. Sunkiausiais momentais išgyventi padėjo tikėjimas. Sibire sutikto kun. Juozą Razmą, slapčiomis atvykdavusį į Uigatą. Jį matė ir grįžusi iš tremties Šiluvos bažnyčioje klausantį išpažinčių. Užkalbinti jo nedrįso.

Grįžusi iš Sibiro neapleido bažnyčios. Sekmadieniais aštuonis kilometrus į ją eidavo pėsčiomis, jau suspėjusi pamelžti kolūkio karves. Ant dėdės vyriško dviračio sėdo ėmusi gyventi Ramongaliuose. Dukrai Dainai pranašavo menininkės ateitį. Sutikusi motiną, jos auklėtoja perspėdavo, kad mergaitės nesivedžiotų į bažnyčią, nes mažinsianti elgesio pažymį. Išvykusi į Vilnių Daina džiaugėsi, kad labai gerai jos darbus įvertino. Tačiau įstojusiųjų sąraše savo pavardės nerado. Niekas nepaaiškino, kodėl nepriėmė, galbūt ir dėl sumažinto elgesio pažymio.

1988 metais Urbonai ėmė statytis Ramongaliuose, šalia, kur tarp dovanoto namo pamatų įrengtas gėlynas. Nė vienas iš penkių Urbonų vaikų neišlėkė uždarbiauti į užsienį. Yra važinėjančių dirbti į Panevėžį. Pirmyn ir atgal – daugiau nei 100 kilometrų. Važiuojant vingiuotu keliu per mišką, bet kada gali iššokti žvėrys ar kliudyti pravažiuojantis automobilis. E. Urbonienei savi vaikai ir jų antrosios pusės – kaip jos kraujas, visi vienodai yra mylimi. Pati, netgi esant kritinei situacijai, kito nei parduotų, nei neišduotų, stengiasi gyventi vadovaudamasi Dievo išmintimi.

Ramongaliai, Biržų rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“