100 metų – tūkstančiai žygių...

Laikas ir žmonės

Sausio įvykių ir Dievo paliesti

Bronius VERTELKA

Eugenija ir Alvydas Šateikai buvo aktyvūs Sausio 13-osios įvykių dalyviai

Retas atvejis, kad trys vienos šeimos nariai būtų apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Taip įvertinti Eugenija ir Alvydas Šateikai bei jų sūnus Valdas, gyvenantys Kupiškio rajone, Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje.

1991 metų sausį, rūsčiausiu metu Lietuvai, kai šaliai iškilo rimta grėsmė netekti nepriklausomybės, tūkstančiai  žmonių stojo jos ginti. Sužinojusi, kad iš Subačiaus į Vilnių vyksta autobusas, Šateikų šeima irgi buvo tarp jo keleivių. Su tėvais važiavo ir jų trylikametis sūnus Valdas. Visi vylėsi, kad grįš sveiki ir gyvi, nes vyko ne stebėti teatro spektaklio ar sporto rungtynių, bet ginti Lietuvos laisvės. Prižiūrėti namų ūkį pasiliko Eugenijos mama.

Buvo sausio 12-oji. Prie Radijo ir televizijos rūmų sostinės S. Konarskio gatvėje būriavosi žmonės. Susirinkusieji nerimavo, kadangi bet kuriuo metu galėjo būti užpulti ginkluotų kareivių. Išgirdus galingų motorų gausmą ir pasirodžius tankams, manė, jog tie pravažiuos nieko neliesdami.

Paskelbė, kad visi susitelktų arčiau pastato ir ant jo laiptų. Bet pasigirdo šūviai, ėmė švilpti kulkos. Šateikų sūnus turėjo ant kaklo užsikabinęs magnetofoną. Vienu momentu jis sprogo. Gal kareiviams tai pasirodė įtartinas daiktas. Kailinukuose skylę tikriausiai išdegino sprogstamasis paketas. Berniuką apkurtino, bet jis sugebėjo sušukti: „Mama, aš gyvas“. Kilus panikai, nebuvo kaip praeiti. Tuo metu Eugenija pajuto smūgius į galvą automato buože. Keturis kartus jai užvožė taip, kad skilo kaukolė. Moteris suklupo, pasijuto mindoma kojų, trumpam prarado sąmonę. Paskui atsipeikėjo. Iš dešinės ausies fontanu tryško kraujas. Į šauksmą „Valduk, Valduk!“ atsiliepė pribėgęs sūnus. Jį mama prakišo pro čia stovėjusio autobuso apačią. Tada ėmė ieškoti vyro. Alvydą irgi smūgiais automato buože pavaišino, suplėšė striukę. Nuo rimtesnių galvos sužeidimų jį išgelbėjo kepurė. Visus tris Šateikus paėmė greitosios pagalbos automobilis. Pirmąją medicininę pagalbą Eugenijai suteikė Šv. Jokūbo ligoninėje. Naktį praleido geradarių, savo krašto patriotų lietuvių šeimoje. Ši nepabijojo, nors name gyveno daugybė rusų. Ryte Eugeniją įsodino į maršrutinį autobusą ir atvežė į Kupiškio ligoninę. Kelionėje kartu buvo ir gydytoja. Moteris buvo gydoma ir Panevėžio, Vilniaus ligoninėse. Jai vis atsiliepė sunkus sužeidimas. Persekiojo baimė, vis pašokdavusi iš miegų, graužė nerimas. Negalėjo klausytis radijo laidų. Kartais reiškėsi ir epilepsijos priepuoliai. Bet pamažėle nuoširdžių gydytojų ir vaistų pagalba grįžo į normalų gyvenimą. E. Šateikienei buvo suteikta antra neįgalumo grupė.

Po šešerių metų į Šateikų namus įsibrovė kita kraupi nelaimė. Tuo metu Alvydas Šateika dirbo ryšininku. Buvo laikas, kai iro kolūkiai, kūrėsi bendrovės. Vienos fermos vedėja pranešė, kad dingo telefono ryšys. Nesulaukęs pagalbos, Alvydas lauko kopėčiomis užlipo ant pastato aukšto. O ten buvo skylė, pro kurią žemyn mesdavo šiaudus. Tuo metu jos nesimatė, nes buvo šiaudų ir šieno. Tada iš maždaug 5 metrų aukščio Alvydas krito ant galvos. Toje vietoje pasitaikė betono grindys, kur stovėjo karvės. Tikimybė, kad vyras išgyvens, tesiekė labai menka. Ilgokai jis buvo komos būsenos. Nuo Alvydo lovos nesitraukė Eugenija, slaugė jį. Panevėžio ligoninės Neurochirurginiame skyriuje subatėnas išgulėjo du mėnesius. Būdavo, kai Eugenija, apimta nevilties, pravirkdavo. Skyriaus vedėjas gydytojas Gediminas Miliūnas ramindavo: „Džiaukis, kad vyras gyvas“. Klausiamas, ar Alvydas ims vaikščioti, šis nenorėjo pranašauti: „Geriausiu atveju – invalido vežimėlis arba lova“.

Vilniaus gydytojai suteikė didesnę viltį: „Jeigu paguldysi, tai ir gulės“. Vyrą būtinai reikia išjudinti. Jeigu Alvydas sakydavo, jog jam patinka ir gera gulėti, Eugenija jį tiesiog versdavo iš lovos. Suviliojo vyrą keliauti į jo gimtąją sodybą Kunčių kaime. Čia jam net dalgis pakluso, ėmė šienauti pakeles. Savo švelnumu atsistoti ant kojų labai daug tėvui padėjo vaikai. Geros atminties jis jau neturi. Perskaitęs knygą, kitą dieną vėl tą pačią varto. Ypač mėgsta katalikiško turinio knygas. Šateikų namuose – nemaža asmeninė bibliotekėlė. Dažnai tą patį klausimą jam tenka pakartoti. Negali žiūrėti kraupių scenų, rodomų per televizorių. Užtat nuo jo neatsitraukia penktadienio vakaras, kai rodoma laida „Duokim garo!“ Bet svarbiausia, kad liko gyvas. Alvydas, žmonos lydimas, sugebėjo net į Lurdą nuvykti. Patinka jam kelionės. Į ilgesnę pasiima neįgaliojo vežimėlį. Su Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos nariais pabuvojo daugelyje katalikiškų švenčių, aplankė su tikėjimu siejamų vietovių. Į Aukštaitijos sostinę atvyksta Eugenijos vairuojamu automobiliu, paskui abu persėda į ekskursijos autobusą.

Eugenija ir Alvydas susipažino vestuvėse Bigailių kaime, kai tekėjo Januškų dukra. Eugenija buvo pamergė, jis – vestuvių muzikantas, grojęs akordeonu. Jie sukūrė šeimą 1969 metais. Kitąmet turėtų būti auksinis jų bendro gyvenimo jubiliejus. Užaugino sūnų ir dukrą, turi tris anūkes. Sūnaus šeima gyvena name kartu su tėvais. Valdas dirba inžinieriumi ryšininku įmonėje „Telia“. Dukra Lina turi greta atskirą namą ir dirba Kupiškio muzikos mokyklos Subačiaus filiale fortepijono mokytoja.

Tėvus džiugina jų vaikai. Eugenija, budėdama prie vyro, tiek nusilpo, jog ligoninėje apalpo. Tada per du mėnesius tik vienintelį kartą sugebėjo ištrūkti į namus. Rūpėjo, ar reikiamai prižiūrimi gyvuliai. Tuo metu laikė tris karves. Bet moteris be reikalo jaudinosi. Sūnus ir dukra ne tik savo darbus atlikdavo, bet ir mokslų nemetė, pasikeisdami gražiai šeimos ūkį tvarkė.

Sunku patikėti, jog Šateikų šešerių metukų sūnelis jau ravėjo burokus. Norėdama užsidirbti papildomai, šeima vasarą po kelis hektarus jų nuravėdavo. Būdavo, prikelia Valduką, šis užmiegotas akis trina. Penktą valandą jam – pats sapnų saldumas. O Šateikai jau vagose tupi. Tėvai iškart po dvi vagas ravi, sūnelis – vieną. Vaikas neklausė, ką už tokį vargą jam nupirks. Suprato, kad namuose kiekviena kapeika yra reikalinga. Eugenija nepritaria dabartiniams vaikų auklėjimo metodams.

Šateikai namus statėsi turėdami menkas santaupas. Norėjo savo būstą turėti. Eugenija dukrą gimdė kovą, o balandį jau prie statybvietės plytas rikiavo. Alvydas, melioracijos montavimo valdyboje vairuodamas galingą ratinį traktorių, pinigus statybai uždirbo. Namo sienas meistras iškėlė. Jo vidų po truputį patys sutuoktiniai įsirengė. Užtat dabar kiekviena pastato kertelė jiems yra brangi ir miela.

Eugenija sako, jog gyvenimu, vėju pralėkusiais metais, gėda būtų skųstis. Daug metų ji Subačiaus geležinkelininkų parduotuvės vedėja išdirbo. Tuomet visus smaugė baisus prekių deficitas, todėl galėjo tapti tikra miestelio ponia. Eugenija į Šiaulių prekybos bazę turėjo vežti lauktuvių, kad ten išprašytų kavos, apelsinų. Geležinkelio darbuotojams privalėjo išdalinti prekes pagal sąrašą, kas likdavo, tekdavo eiliniams pirkėjams. Bet čia Eugenija turėjo didelį privalumą – galėjo nemokamai važinėti traukiniu. Tokią pat teisę turėjo mažamečiai sūnus ir dukra. Sumokėti viso bilieto kainą reikėjo tik Alvydui. Ir kelionės tuo metu buvo pigios. Užtat Šateikų šeima daug kur pabuvojo, nemažai pamatė.

1976 metais Alvydas už gerą darbą gavo paskyrą „Žiguliams“ įsigyti. Užuot stovėjęs prie namų, automobilis būdavo kelyje, jo spidometras kasmet susukdavo tūkstančius kilometrų. Šateikų šeima aplankė nemažai vietovių ir už Lietuvos ribų.

E. Šateikienė – Bažnyčios žmogus, nemažai laiko atiduoda jai, yra ne tik Marijos legiono narė, bet ir Gyvojo Rožinio draugijos Subačiaus skyriaus vadovė. Kartą per savaitę į parapijos namus renkasi veiklios miestelio moterys katalikės. Pasimeldžia, aptaria aktualiausius reikalus, numato, ką dar reikėtų padaryti. Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventovę tvarko pasitardamos, kad ji kuo gražesnė atrodytų. Tikinčiųjų namai turi būti jaukūs ir patrauklūs. Dabar žmonės laukia, kada bus baigta įrengti parapijos namų salė, kur galėtų organizuoti įvairius renginius.

Eugenija Šateikienė sako, jog įveikti pasitaikiusias negandas  padėjo gilus tikėjimas Dievu.

Su vyru kartu pragyveno kone pusę amžiaus, bet ir šiandien vienas kitam atsidėkoja švelnumu ir pagarba. Alvydas žmoną vadina Augute, ji vyrą – Alvyduku, Alvydėliu. Kartu keliauja į bažnyčią. Tikėjimo iš tokių ugnimi neišdeginsi.

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, Kupiškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2017 „XXI amžius“