100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Laikas ir žmonės

Tų dienų prisiminimų iš atminties neišplėši...

Vytautas BAGDONAS

Kauno rajone gyvenantis mokslininkas, visuomenės veikėjas doc. dr. Gvidas Kazlauskas niekuomet nepraleidžia galimybės apsilankyti gimtajame Svėdasų krašte organizuojamose tradicinėse „Vaižgantinėse“ ir tarti už širdies griebiantį žodį Simonos BAGDONAITĖS nuotraukos

Iš Svėdasų krašto (Anykščių r.) kilęs, Kauno rajone gyvenantis mokslininkas, veiklus Kauno anykštėnų bendrijos narys, technologijos mokslų, aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaras doc. Gvidas Kazlauskas – dažnas svečias tėviškėje. Jis visuomet suranda laiko ir noro apsilankyti čia vykstančiose šventėse, kultūriniuose renginiuose, prisideda prie lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto atminimo išsaugojimo ir puoselėjimo, moraliai ir materialiai remia asociaciją Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, 30 metų veikiantį restauruotame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, kur vaikystėje teko mokytis ir būsimajam mokslininkui.

Buvęs ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) Žemės ūkio inžinerijos fakulteto Profesinės saugos ir ekologinės inžinerijos katedros docentas, Darbo sąlygų gerinimo mokslinės laboratorijos vedėjas, daugelio mokslinių straipsnių, leidinių, išradimų, žemės ūkio mechanizatorių darbo sąlygų gerinimo projektų autorius, net ir išėjęs į užtarnautą poilsį, ramiai nesėdi namuose. Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose tiek Kaune, tiek Anykščiuose ar Svėdasų krašte jis visuomet pasisako aktualiais gyvenimo klausimais, reikliai kelia problemas, atskleidžia tautinės savigarbos jausmą, patriotiškumo idėjas, skatina būti budrius, saugoti, puoselėti sunkiai iškovotą Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, mylėti ir globoti savo Tėvynę.

Laikas ir žmonės

Sausio įvykių ir Dievo paliesti

Bronius VERTELKA

Eugenija ir Alvydas Šateikai buvo aktyvūs Sausio 13-osios įvykių dalyviai

Retas atvejis, kad trys vienos šeimos nariai būtų apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Taip įvertinti Eugenija ir Alvydas Šateikai bei jų sūnus Valdas, gyvenantys Kupiškio rajone, Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietėje.

1991 metų sausį, rūsčiausiu metu Lietuvai, kai šaliai iškilo rimta grėsmė netekti nepriklausomybės, tūkstančiai  žmonių stojo jos ginti. Sužinojusi, kad iš Subačiaus į Vilnių vyksta autobusas, Šateikų šeima irgi buvo tarp jo keleivių. Su tėvais važiavo ir jų trylikametis sūnus Valdas. Visi vylėsi, kad grįš sveiki ir gyvi, nes vyko ne stebėti teatro spektaklio ar sporto rungtynių, bet ginti Lietuvos laisvės. Prižiūrėti namų ūkį pasiliko Eugenijos mama.

Buvo sausio 12-oji. Prie Radijo ir televizijos rūmų sostinės S. Konarskio gatvėje būriavosi žmonės. Susirinkusieji nerimavo, kadangi bet kuriuo metu galėjo būti užpulti ginkluotų kareivių. Išgirdus galingų motorų gausmą ir pasirodžius tankams, manė, jog tie pravažiuos nieko neliesdami.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1)

Ta viltis vedė lietuvių tautą į Europos istorijoje analogų neturinčią kovą prieš sovietinę blogio imperiją. Toji viltis ištisą dešimtmetį palaikė Laisvės kovotojų dvasią. Deja, neišsipildę lūkesčiai tūkstančius Lietuvos patriotų nubloškė į sovietinės Temidės ešafotus, Sibiro lagerių žmonių naikinimo pragarus. Tačiau nuaidėjus paskutiniams Antrojo pasaulinio karo šūviams, karas nesibaigė, jis tęsėsi sovietinių užkariautojų užgrobtuose kraštuose. Pasaulio galingieji, apsvaigę nuo pergalės džiaugsmo, užmiršo mažosioms tautoms duotus įsipareigojimus. Didžiajame politiniame žaidime nebeliko tiesos ir teisingumo, nes didžiosios moralinės vertybės karo batais jau buvo sutryptos į tautų ašaromis ir krauju permirkusią žemę. Nusileidus geležinei uždangai, bolševizmo kruvinoji šmėkla ilgus dešimtmečius klaidžiojo po Rytų Europą: į karo nualintą ir visada alkaną Rusiją dundėjo vagonai prisiplėšto turto, o į nepasotinamą Sibirą – naujosios Europos vergai, nepanorusieji nusilenkti raudoniesiems stabams. Jalta, Niurnbergas, Potsdamas vienus budelius pasmerkė, o kiti buvo išaukštinti ir toliau tęsė kruvinąją puotą…