Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežiaus taikos mokymas 2017 metų kelionėse

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus Fatimoje prie Dievo Motinos statulos padėjo auksinę rožę

Į jubiliejines Šventojo Tėvo vadovautas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje iškilmes susirinko milijoninė piligrimų minia iš viso pasaulio

Netrukus prasidės pirmoji 2018 metais apaštalinė popiežiaus Pranciškaus užsienio kelionės į Lotynų Amerikos šalis Čilę ir Peru (sausio 15–22 d.). Šiemet tikimės jo apsilankymo Lietuvoje ir kitose Baltijos regiono valstybėse. Todėl susitelksime į ypač aktualų jo taikos mokymą per atliktus pernai keturis pastoracinius vizitus. 2017 metais popiežius Pranciškus aplankė penkias skirtingų žemynų valstybes – Egiptą, Portugaliją, Kolumbiją, Mianmarą ir Bangladešą – ir iškėlė įvairių lygių dialogų svarbą įveikiant istorinius konfliktus, siekiant sutaikyti tautas. Šioje srityje visos religijos turi duoti aiškų pavyzdį, ryžtingai pasmerkdamos bet kokį smurtą, ypač jeigu jis vykdomas netgi Dievo vardu, ir skelbti darnos ir brolybės žinią visiems geros valios žmonėms.

Egiptas: religijos prieš smurtą

Susitaikymui buvo skirta trumpa, bet labai svarbi balandžio 28–29 dienomis vykusi popiežiaus Pranciškaus kelionė į Egiptą, didžiausią arabų valstybę, kurios dauguma iš 90 milijonų gyventojų yra musulmonai, o vietinė koptų krikščionių bendruomenė (10 proc. visų gyventojų) patiria nuolatinius radikalaus islamo teroristų išpuolius. Kartu su Konstantinopolio stačiatikių patriarchu Baltramiejumi II dalyvaudamas sostinėje Kaire musulmonų sunitų lyderio Al Azharo šeicho Ahmedo Mohamedo al Tajibo surengtoje religinių vadovų taikos konferencijoje Šventasis Tėvas iškėlė svarbą žmogiškosios išminties, kuri iš principo atmeta smurtą ir piktnaudžiavimą galia, pripažindama kiekvieno asmens orumą. Ja turi remtis nuoširdus kultūrų ir religijų dialogas, kuriam būdingas ne savųjų nuostatų ir ideologijų primetimas, bet pagarbus ir lygiateisis bendravimas ir bendradarbiavimas siekiant bendrojo gėrio. „Visų žmonių ir tautų teisių, esminių laisvių ir ypač religijos laisvės pripažinimas yra geriausias būdas kurti bendrą ateitį, būti tikros civilizacijos ugdytojais“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad vienintelė alternatyva kilniems tikslams yra necivilizuotas konfliktas, vedantis į neapykantą ir barbarišką smurtą. Tai – rimtas kultūrinis iššūkis krikščionims ir musulmonams, sudarantiems didesnę pusę planetos gyventojų (pasaulyje yra 2,5 milijardo krikščionių ir 1,5 milijardo musulmonų), kurie kartu su kitų tikybų išpažinėjais yra pašaukti svariai prisidėti, kad visi darniai gyventume valdant gailestingajam Dievui, būtume vieni kitiems broliai ir seserys.

Priminęs, kad antikinėje Egipto žemėje egzistavo skirtingos religijos, kurių sąveika labai praturtino tautų bendravimą, Šventasis Tėvas sakė, jog tokia sandora, siekiant bendrojo gėrio, reikalinga ir dabar. Jis nurodė Egipto teritorijoje esantį Biblinį Sinajaus kalną, ant kurio, išrinktosios tautos vardu Mozė sudarė sandorą su Dievu. Tai primena, kad kiekviena autentiška sandora negali ignoruoti Dangaus, kad žmonės ir tautos negali gyventi taikoje eliminuodamos Dievą iš savo gyvenimo, kaip to siekia radikalūs sekuliaristai. Sielos akimis žvelgdami į Sinajaus kalną ir matydami ten iškaltus Dievo įsakymus, tarp jų ir įsakymą „Nežudyk!“, turime aiškiai atmesti smurtą, kaip neva natūralią žmogiškosios egzistencijos sąlygą. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad būtent religijos turi gerbti šį imperatyvą, nes visoms joms reikalingas Absoliutas, bet jokiu būdu ne smurto suabsoliutinimas, nes tai nesuderinama su religingumu. Todėl būtina demaskuoti tariamu sakralumu dangstomą agresyvumą, kurį teroristai netgi vadina „šventuoju karu“ (džihadu). Iš tikrųjų tai reiškia šėtonišką egoizmo suabsoliutinimą, o ne tikrąjį atvirumą Dievui.

„Mes privalome pasmerkti visus žmogiškojo orumo ir žmogaus teisių pažeidimus, bandymus religijos vardu pateisinti kiekvieną neapykantos formą, – sakė Šventasis Tėvas. – Turime pasmerkti visus bandymus stabmeldiškai sukarikatūrinti Dievo vardą“. Iš tikrųjų Jis yra šventas Taikos Dievas, aiškino Popiežius, pavartodamas žodį „salaam“, kuris arabiškai reiškia taiką ir ramybę. Taigi, šventa yra tik taika, o ne karas ir kiekvienas smurto aktas, atliekamas Dievo vardu, yra jo profanavimas. Religijos turi ne tik demaskuoti šį blogį, bet ir skatinti susitaikymą, kartu melsti Dievą taikos dovanos, palaikyti nuolatinį dialogą ir draugystę, mokyti, kad visi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, taigi turime būti broliai ir seserys. Pasak Popiežiaus, mažai naudos iš kasdien šaukiančių, jog reikia ginkluotis ir kad tik militarizmas gali užtikrinti saugumą. Šiandien labiau reikia taikdarių, o ne provokuojančių konfliktus, ugniagesių, o ne kurstytojų, susitaikymo skelbėjų, o ne išmanių supriešintojų. Religijų lyderiai taip mokydami turi pasmerkti ginklų kūrimo ir verslo plėtrą, nes, jeigu ginklai gaminami, pardavinėjami ir perkami, tai anksčiau ar vėliau bus panaudoti. Tik išaiškinus visas nedoras politines machinacijas, kurios stiprina naujo pasaulinio karo pavojų, galima sustabdyti, ir tai užduotis ne vien dvasiniams vadovams, bet visiems sąmoningiems piliečiams. „Visi savo srityse esame Dievo istorijos ir tautų įpareigoti taikos proceso vystymuisi, kuris dėtų tvirtus pamatus darniam sambūviui“, – kalbėjo Šventasis Tėvas religijų viršūnių konferencijoje, kuri vyko Egipto sostinėje Kaire.

Fatima: atgaila ir atsivertimas

Savąjį taikos mokymą popiežius Pranciškus pratęsė gegužės 12–13 dienomis lankydamasis Portugalijoje. Tada garsiojoje Fatimos šventovėje jam vadovaujant buvo švenčiamos 100-osios ten vykusių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų metinės. Vizito metu šventaisiais buvo paskelbti tų 1917 metais vykusių antgamtinių reiškinių liudytojai mažieji piemenėliai brolis ir sesuo Pranciškus ir Jacinta Marto, anksti mirę dėl epidėminės ligos. Trečioji regėtoja, priėmusi apsireiškusios Dievo Motinos perduotą žinią apie maldos, atgailos ir atsivertimo poreikį lemtingų XX amžiaus įvykių išvakarėse, piemenėlių pusseserė Liucija doš Santos (1907–2005), vėliau tapo vienuole ir išsamiai aprašė Fatimos slėpinius, kurie buvo plačiai komentuoti Vatikane ir visame pasaulyje. Jie pranašiškai susiję su pasauliniais praėjusio šimtmečio karais, komunizmo ir nacizmo epochomis, išlieka aktualūs ir šiandien. Juk didžioji gėrio ir blogio kova yra nuolatinė kaip ir Švč. Mergelės Marijos perspėjimas, kad žmonių ir tautų nutolimas nuo Dievo neneša taikos ir laimės, kelia susinaikinimo pavojų ir amžinybės praradimą.

Gegužės 13 dieną Fatimos regėtojų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje kreipdamasis į milijoninę iš viso pasaulio atvykusių piligrimų minią, Šventasis Tėvas sakė, kad piemenėliams apsireiškusi Švč. Mergelė Marija neatsitiktinai juos supažindino su baisia, bet realia pragaro vizija, perspėdama, kur gali nuvesti blogio jėgų siūlomas ar net primetamas bedieviškas gyvenimas. Štai kodėl yra reikalingas dėmesys Dievo Motinos perduotai žiniai, atsidavimas jos motiniškai globai bei išganymo vilties palaikymui. Švč. Mergelė Marija apsireiškė, kad primintų, jog mes turime Dievo šviesą, kuri mus aplankė per Jėzaus gimimą įsikūnijusiame Žodyje. Fatima su joje išgyventais slėpiniais tapo ta vieta, kurioje prieš šimtą metų pajusta ir tebejuntama apgaubianti ir sauganti Dievo šviesa, meldžiama Marijos užtarimo ir kelio pas Jėzų, mūsų Išganytoją, parodymo. Ši patirtis duoda pagrindą dėkoti Dievui už XX amžiuje priimtą Jo malonių gausą, padėjusią žmonijai ir Bažnyčiai įveikti, atrodytų, nenugalimus sunkumus ir su pasitikinčia viltimi žvelgti į dabarties iššūkius bei ateities perspektyvas.

Dėkodamas piligrimams už gausų susibūrimą Fatimoje tuo būdu išreiškiant pagarbą Dievo Motinai bei pasitikėjimą jos globa, popiežius Pranciškus meldė šios globos visai žmonijai, ypač labiausiai kenčiantiems nuo karų ir konfliktų ir trokštantiems taikos. Baigdamas kanonizacijos šv. Mišių homiliją jis linkėjo, kad tose pamaldose dalyvavę tikintieji taptų taikingos aušros šaukliais pasauliui, priimdami pranašišką Fatimos žinią. „Ir šiandien labai reikia maldos, atgailos, atsivertimo ir Dievo malonės prašymo, kad liautųsi absurdiški kariniai konfliktai, žalojantys žmonijos veidą“,– kalbėjo Šventasis Tėvas, jau sugrįžęs iš Portugalijos ir gegužės 14 dieną Šv. Petro aikštėje dalindamasis su maldininkais vizito Fatimoje įspūdžiais. Jis linkėjo, kad Nekaltai Pradėtosios Marijos širdis visada mums būtų priebėga, paguoda ir kelias, kuris veda pas Kristų. Popiežius Pranciškus sakė, kad Marijos, Taikos Karalienės, užtarimui ir globai patiki karų ir konfliktų varginamų tautų likimą, ypač paminėdamas nuo tų nelaimių labai kenčiantį Artimųjų Rytų regioną. Jis dar kartą paragino visus pozityviai priimti Fatimos žinią ir žengti visuomeninio dialogo ir draugystės keliu, kurti pagarbos ir santarvės kupiną saugią ateitį, kurioje daugiau nebūtų jokių karų.

Kolumbija: tautos susitaikymas

Susitaikymas ir santarvė tautoje siekiant tikro atsinaujinimo ir pažangos buvo svarbiausiais popiežiaus Pranciškaus vizito į Kolumbiją, vieną didžiausių Lotynų Amerikos šalių, motyvas. Tai atsispindėjo gana ilgos, savaitę trukusios (rugsėjo 5–11 d.) kelionės metu sakytose kalbose ir homilijose aplankant net keturis miestus. Dėl tokių pastoracinių pastangų nereikia stebėtis, kadangi toje, beveik 50 milijonų gyventojų turinčioje katalikiškoje šalyje daugiau nei pusę šimtmečio (1964–2016) trukusios pilietinės kovos tarp vyriausybės karinių pajėgų ir marksistinių sukilėlių pareikalavo net 300 tūkstančių žmonių gyvybių. Dar apie 80 tūkstančių laikoma dingusiais be žinios ir 7 milijonai dėl vadinamųjų partizanų teroristinių išpuolių ir teritorijų užgrobimo buvo priversti palikti gimtąsias vietas. Po ketverius metus trukusių derybų Kolumbijos vyriausybė su pagrindine sukilėlių grupe FARC (vadinamosiomis revoliucijos pajėgomis) pasirašė taikos sutartį. Ją sveikino Šventasis Sostas ir tarptautinė bendruomenė, Kolumbijos prezidentui Chuanui Manueliui Santosui buvo paskirta Nobelio taikos premija. Tačiau situacija liko sudėtinga, nes Kolumbijos visuomenė susiskaldžiusi ir surengtame referendume nedidelės balsavusių daugumos sutartis nebuvo palaikyta. Visgi šiek tiek pataisytą taikos susitarimą priėmė šalies parlamentas, kovos buvo nutrauktos ir sukilėliai sukūrė politinę partiją, nusprendė taikiai dalyvauti politiniame procese.

Rugsėjo 7 dieną sostinėje Bogotoje kalbėdamas Kolumbijos politiniams lyderiams ir visuomenės veikėjams Šventasis Tėvas pripažino, kad tautos vienybės kūrimas visada yra rimtas iššūkis. Tačiau netgi esant dideliems prieštaringumams sunkaus istorinio paveldo akivaizdoje negalime silpninti nusistatymo, jog įmanomas taikus sambūvis. Atkakliai ugdant susitikimo kultūrą, reikia, kad visos politinės, socialinės ir ekonominės veiklos centre būtų žmogus, pagarba jo orumui ir bendrosios visų gerovės siekis. „Toks apsisprendimas padės išvengti pagundos suvedinėti sąskaitas, kerštauti, apsiriboti trumpalaikiais ir daliniais interesais, – sakė popiežius Pranciškus. – Tik taip bus įmanoma žengti į susitaikymą vedančiu keliu, užgydant žaizdas, statant tiltus tarp skirtingų socialinių sluoksnių, kuriant bendrystės ryšius visuomenėje“. Jis priminė Kolumbijos respublikos valstybinį devizą „Laisvė ir tvarka“, pripažindamas jame glūdinčią tiesą: turi būti gerbiama kiekvieno piliečio veikimo laisvė, bet kartu garantuotos ir realiai veikiančiais įstatymais apsaugotas visuomenės gyvenimo stabilumas. Reikalingi teisingi įstatymai, kurie padėtų užtikrinti darną ir įveiktų nesantaikos paveldą. Teisingi įstatymai turi atsirasti ne iš pragmatiško poreikio palaikyti abstrakčią drausmę, bet iš troškimo išspręsti struktūrines skurdo priežastis, vedančias į atskirtį, susipriešinimą ir smurtą“.

„Neužmirškime, kad nelygybė yra visų socialinių ligų šaltinis“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis aiškino, jog žvelgiant iš šios perspektyvos reikia rūpintis visuomenės atstumtaisiais, marginalizuotais asmenimis, kurie daugumos klestinčių akyse neturi vertės ir kuriuos, neva, galima nustumti į viešojo gyvenimo pašalį. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad reikia užkirsti kelią tokios nekrikščioniškos „nereikalingųjų“ atmetimo kultūros stiprinimui ir sudaryti sąlygas, kad visi be išimties gyventojai galėtų prasmingai prisidėti prie savo ir šalies gerovės augimo. Tai – visų piliečių, o ne vien tik kažkokio „grynakraujo“ elito reikalas: tautos gerovė sietina su dinamiška visuomeninio gyvenimo įvairove, kurioje visi yra svarbūs. Štai kodėl reikia pastebėti silpnuosius ir rūpintis jais, ypač tais, kurie neturi balso, nes jis buvo atimtas ar nesuteiktas dėl įsivyravusio abejingumo. „Bažnyčia, būdama ištikima savajai misijai irgi įsipareigojusi tokiai tautos santarvei ir bendrajai gerovei, kokios reikalauja Evangelijos principai“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Rugsėjo 7 dieną sostinėje Bogotoje susitikęs su Kolumbijos vyskupų konferencijos nariais ir skatindamas ugdyti tautos bendrystę, jis sakė, kad šiandien reikia budrių ir įžvalgių ganytojų, kurie sugebėtų įnicijuoti pirmuosius žingsnius į susitaikymą, kad būtų įveikta kančias nešanti nelygybė ir socialinė atskirtis.

„Ganytojiškas budrumas reikalingas, kad būtų atmestas „lengvas“ bet didelę žalą nešantis korupcijos kelias, skatinantis kurti tikrą „res publica“ (liaudies valdžią), gebančią įveikti skurdą ir akis badančią nelygybę“, – nurodė popiežius Pranciškus. Jis kvietė vyskupus sutelkti dėmesį į tikinčių pasauliečių formavimą, kad jie jaustų atsakomybę už ištikimą Bažnyčios atstovavimą šalies politiniam ir socialiniam gyvenimui. Kitą dieną, rugsėjo 8-ąją, didelėse iškilmėse Bažnyčios palaimintaisiais paskelbdamas marksistinių sukilėlių iš neapykantos tikėjimui nužudytus vyskupą Chezusą Emilijų Charamilją ir kunigą Pedrą Mariją Ramiresą Ramosą, Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad Kolumbijos kankinių kanonizacija visiems primena, kad taika pirmiausia remiasi meilės tiesos ir teisingumo liudijimu iki aukščiausios gyvybės aukos. Šventieji kankiniai yra akivaizdus žmonių troškimo pakilti iš smurto ir susipriešinimo liūno ženklai.

Mianmaras ir Bangladešas: rohinjai

Paskutinėje 2017 metų pastoracinėje kelionėje lapkričio 27 – gruodžio 2 dienomis lankydamas dvi Azijos šalis, kuriose krikščionys sudaro nežymią mažumą ir daugiau nei keturi penktadaliai išpažįsta budizmą (Mianmaras) arba islamą (Bangladešas), popiežius Pranciškus susitikimuose su politiniais vadovais ir visuomenės veikėjais pabrėžė pagarbos religinėms ir etninėms mažumoms svarbą įtvirtinant visuomenėje santarvę. Lapkričio 27 dieną kalbėdamas Mianmaro, kur yra 135 etninės grupės ir ypač aktuali musulmonų rohinjų mažumos diskriminavimo problema, sostinės Neipido kongresų rūmuose Šventasis Tėvas valdžios atstovams ir diplomatams sakė, kad taiki šalies ateitis turi būti grindžiama kiekvieno visuomenės nario orumu ir teisėmis, nepriklausomai nuo jo tautybės ir tikybos. Tik jeigu kiekvienai šalies etninei ir religinei grupei bus vienodai taikomi demokratiniai įstatymai, visi gyventojai galės prisidėti prie bendrosios gerovės kūrimo. Šiame nacionalinio susitaikymo ir integracijos kelyje ypač svarbus vaidmuo skirtinas kiekvienai religinei bendruomenei. „Civilizuotoje santvarkoje religiniai skirtumai neturi būti nesutarimų ir nepasitikėjimo šaltinis“, – sakė popiežius Pranciškus netiesiogiai nurodydamas musulmonų rohinjų persekiojimą, baiminantis radikalaus islamizmo ir terorizmo.

Pasak Šventojo Tėvo, tikybų įvairovė turi būti paskata bendrystei, susitaikymui, atleidimui ir tolerancijai išmintingai stiprinant pilietinės nacijos vienybę. Visos šalyje laisvai veikiančios religijos gali ir turi veiksmingai prisidėti gydant emocines, dvasines ir psichologines žaizdas, atsivėrusias vykstant istoriniams ir socialiniams konfliktams. Tikros kiekvienos religijos (o ne išgalvotos) vertybės padeda neutralizuoti konfliktų priežastis, tiesti dialogo tiltus, siekti visuotinio teisingumo, būti kenčiančių balsu. Popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad Mianmaro tikybų dvasiniai vadovai dės pastangas siekdami tarpusavio susitaikymo, bendradarbiaus remdami vargšus, sutartinai skatins bendražmogiškas nuostatas. Šventasis Tėvas drąsino katalikus, kurie sudaro vos 2 proc. iš 54 milijonų Mianmaro gyventojų, kad jie savo darbais ir tarnyste visuomenei skelbtų brolybės žinią, veikdami išvien su visais geros valios žmonėmis.

Lapkričio 30 dieną kaimyninio Bangladešo sostinėje Dakoje prezidentūroje vykusiame susitikime kreipdamasis į tos šalies politinius lyderius, popiežius Pranciškus irgi kvietė visuomenėje stiprinti nuoširdų dialogą, pagarbą etniniams ir religiniams skirtumams, taip įveikiant visus nesutarimų ir nepakantumo pavojus. Jis pripažino, kad Bangladešo vyriausybė ir visuomenė duoda dosnumo ir solidarumo pavyzdį, kai, nepaisydama nepriteklių, suteikė pagalbą šimtams tūkstančių iš Mianmaro atvykusių rohinjų pabėgėlių. Tai – nemaža auka žinant ribotas vienos neturtingiausių pasaulio valstybių galimybes ir todėl visa tarptautinė bendruomenė turi Bangladešui suteikti reikiamą paramą. Juk pabėgėliai buvo skubiai apgyvendinti perpildytose stovyklose ir jiems trūksta pačių būtiniausių dalykų. Žinoma, reikia spręsti ir politinį rohinjų klausimą, kad jie galėtų sugrįžti į gimtąjį Mianmarą ir teisėtai gauti savo šalies pilietybę ir visas galimybes normaliam gyvenimui.

Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad nedidelė, bet veikli Bangladešo katalikų bendruomenė, sudarydama vos 0,4 proc. iš 155 milijonų šalies gyventojų, vaidina labai konstruktyvų vaidmenį šalies gyvenime. Ji šioje musulmoniškoje valstybėje džiaugiasi visiška savojo tikėjimo praktikavimo laisve, o tai nėra įprasta daugumoje kitų islamo šalių. Neturtingo Bangladešo katalikai įgyvendina karitatyvinius ir sveikatos apsaugos projektus, skirtus visiems gyventojams. Išvystytame katalikiškų vidurinių ir aukštųjų mokyklų tinkle didžioji dauguma studijuojančių bei nemaža dalis dėstytojų net nėra krikščionys, bet tai nekliudo sėkmingai jų veiklai. Popiežius Pranciškus sakė, kad tai – puikus pavyzdys, kaip Bažnyčia, net ir būdama aiškioje mažumoje, gali skatinti taikaus sambūvio kultūrą, ugdyti jaunus žmones visų tikybų bendrystės dvasia, kad jie būtų atsakingi šalies piliečiai.

© 2018 „XXI amžius“