Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1)
Ta viltis vedė lietuvių tautą į Europos istorijoje analogų neturinčią kovą prieš sovietinę blogio imperiją. Toji viltis ištisą dešimtmetį palaikė Laisvės kovotojų dvasią. Deja, neišsipildę lūkesčiai tūkstančius Lietuvos patriotų nubloškė į sovietinės Temidės ešafotus, Sibiro lagerių žmonių naikinimo pragarus. Tačiau nuaidėjus paskutiniams Antrojo pasaulinio karo šūviams, karas nesibaigė, jis tęsėsi sovietinių užkariautojų užgrobtuose kraštuose. Pasaulio galingieji, apsvaigę nuo pergalės džiaugsmo, užmiršo mažosioms tautoms duotus įsipareigojimus. Didžiajame politiniame žaidime nebeliko tiesos ir teisingumo, nes didžiosios moralinės vertybės karo batais jau buvo sutryptos į tautų ašaromis ir krauju permirkusią žemę. Nusileidus geležinei uždangai, bolševizmo kruvinoji šmėkla ilgus dešimtmečius klaidžiojo po Rytų Europą: į karo nualintą ir visada alkaną Rusiją dundėjo vagonai prisiplėšto turto, o į nepasotinamą Sibirą naujosios Europos vergai, nepanorusieji nusilenkti raudoniesiems stabams. Jalta, Niurnbergas, Potsdamas vienus budelius pasmerkė, o kiti buvo išaukštinti ir toliau tęsė kruvinąją puotą
|