Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sausio 13-oji ir laisvė

Kun. Vytenis Vaškelis

Justinas Marcinkevičius apie Sausio 13-osios laisvės gynėjus rašė: „Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę, jų akys buvo pakeltos į dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: „Lie-tu-va!“ Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų“. Jų nepalaužiamą ryžtą savo tautos laisvę nuo okupantų tankų vikšrų išgelbėti ir ją ateinančioms kartoms išsaugoti, paaukojant net savo gyvybes, stiprino prie Parlamento susirinkusi apie 20 tūkst. gynėjų minia, giedojusi „Marija, Marija“, daug tėvynainių, kurie savo nuoširdžias maldas siuntė į dangų ir Tas, kuris pirmasis savo gyvybę atidavė dėl mūsų nesugriaunamo pasiryžimo laisvai apsispręsti priimti Jo tiesą, nes ji vienintelė galutinai išvaduoja mus iš pavojingiausios nuodėmių okupacijos ir garantuoja mūsų išlikimą Dieve, kai baigsis mūsų laikinasis gyvenimas Lietuvoje.

Pažvelkime į Jėzų, kuris Alyvų sode prašė Tėvą, kad kančių ir mirties agonijos taurė Jį galėtų aplenkti, ir pridūrė: „Tačiau tebūnie, ne kaip aš noriu, bet kaip Tu“ (Mk 14, 35–37). Nors Dievo Sūnaus širdyje buvo du troškimai – jei įmanoma, išvengti būsimų, visiškai kūną ir sielą išsekinančių kančių ir, vykdant iš anksto numatytą žmonijos išganymo planą, savanoriškai pasiaukoti ant kryžiaus, – Jo širdis nebuvo į dvi dalis pasidalijusi. Tai – liudijimas, kokia didžiulė Viešpaties meilės, kančios ir laisvės išpirka už mus yra sumokėta (plg. 1 Tim 2, 6), ir kad, pasak teologo Žako Diupiuji (Jacques Dupuis SJ), „kuo tobulesnis tampa asmuo, tuo labiau jo valia saistoma gėrio, tuo mažesnė erdvė lieka moraliniam pasirinkimui ir tuo tobulesnė tampa asmens laisvė iki to meto, kai visiškai apspręstas Dievo regėjimo ir galutinai jį pasiekęs asmuo įgys tikrąją laisvę ir veiks visiškai nepriklausomai“.

Dėl mūsų amžinosios laimės Dievo Sūnus nuo pat mūsų sukūrimo žinojo, kad, ateidamas į žemę turės taip sumažinti neaprėpiamas savo dieviškosios laisvės galimybes, kad, praradęs lygybę su Dievu, taptų žmonių tarnu iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Tačiau Jo tobula laisvė vėl kaip saulė nušvito, kai išsipildė Jo žodžiai: „Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 17–18).

Tad kas dėl Viešpaties atsisako asmeninės laisvės, tas paradoksaliu būdu artėja prie jos pilnatvės, nes tik, įsišaknydamas tiesoje, tolsta nuo vergavimo nuodėmei (Jn 8, 34) ir „eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21). Dėl Tėvynės laisvės žuvusieji Sausio 13-osios gynėjai paliudijo, jog jie mirė, kad mes, prasmingai gyvendami, būtume verti jų krauju apšlakstytos Nepriklausomybės iškovojimo. Tai – panašu į Kristaus pasiaukojimą Golgotoje. Jis mirė, kad mes amžinai gyventume, o jie mirė, kad mes, sąžiningai kurdami gerovę savo laisvoje šalyje, ne tik būtume verti Dievo globos bei apsaugos, bet dėl begalinių Jėzaus aukos nuopelnų apsivilktume asmeninių dorybių drabužiais ir įgytume malonę įžengti į prakilnesnį būsimos Tėvynės gyvenimą.

Kadangi ir šiais laikais daugelis Dievo tiesą iškeitė į melą ir tarnauja ne Kūrėjui, o kūriniams (Rom 1, 25), nes savo gyvenime, pirmumą teikdami materialiems dalykams, apsilenkia su savo galutiniu pašaukimu, bylojančiu, kad sielos, pernelyg „aplipusios“ nepasotinamais daiktų ir pinigų troškimais, po mirties gali būti neatpažintos Kūrėjo (plg. Mt 25, 12), stengiamės ugdyti vidinį gyvenimą, ypač jautrią sąžinę, kuri iš karto mus įspėja, kai suklystame...

Tomas Mertonas (Thomas Merton) rašo: „Laisvė be sąžinės niekada nežino, ką su savimi daryti. (...) Laisvė yra veltui iššvaistoma, jei vien tik „veikia laisvai“, be jokio tikslo. Tikslo neturinčiam aktui trūksta kažko būdingo laisvės tobulumui, laisvė yra daugiau nei tik betikslis pasirinkimas. Savo laisve turiu naudotis ir ją ugdyti, pasirinkdamas kažką, kas yra gera“.

Kas mus veda į tikrąją laisvę? Suvokimas, kad ne tik turime, kai reikia nuo ko nors išsilaisvinti, bet ir paklusti Jėzui, ypač kai mūsų žmogiškoji prigimtis ima „šiauštis“... Tai – išminties ir laisvės sintezė: paimti Jo mums duodamą kryžių ir mokytis iš Jo (Mt 11, 29).

Nors laiko atžvilgiu tolstame nuo Sausio 13-osios įvykių, bet iš tiesų artėjame prie Laisvės gynėjų, kurie šviečia amžinos garbės šviesa. Ir mes turime dalį šiame spindėjime, nes kai esame Jėzuje, gyvename mus išlaisvinančioje tiesoje.

© 2018 „XXI amžius“