|
Šviesa, sklindanti iš vienuolijų
Svarbiausios Dievo Apvaizdos organizacijos istorijos datos
(Tęsinys. Pradžia nr. 1.)
1936 m. rugsėjo 9 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos protokole (Nr. 8) rašoma: Kadangi visus skyriaus reikalus iki šiam laikui faktiškai savo nuožiūra tvarkiusi ir visą jos turtą savo žinioje turėjusi panelė Rusteikaitė, dabar gi panelė Rusteikaitė į Skyriaus valdybą nebeįeina, todėl reikia daryti visų žygių, kad iki rugsėjo 15 d. iš panelės Rusteikaitės būtų perimti visi reikalai, įstaigos, turtas, pinigai ir visa atskaitomybė. Perėmimą vykdo visi valdybos nariai. Pasirašo kan. Šidlauskas, kun. Juška, S. Kairys ir Mikeliūnas.
1936 m. rugsėjo 11 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdyba, reaguodama į tai, kad Marijos Rusteikaitės įkurta Dievo Apvaizdos draugija, užregistruota Vidaus reikalų ministerijoje ir Vidaus reikalų ministerijos visuomeninių organizacijų registre bei yra tos draugijos anspaudas kaip savarankiškos organizacijos patvirtinimas ir Vidaus ministerijos duotas leidimas juo naudotis, išreiškė nepasitenkinimą panelės M. Rusteikaitės veikla, jai sukūrus draugijoje draugiją ir pasiūlius Valdybos centrui visas Panevėžio miesto senelių ir vaikų prieglaudas perduoti panelės Marijos Rusteikaitės ir jos vadovaujamos Dievo Apvaizdos draugijos globai. Pasirašė Skyriaus pirmininkas kan. P. Šidlauskas ir sekretorius A. Mikeliūnas.
1936 m. rugsėjo 22 d. M. Rusteikaitė į Šv. Vincento ir Paulo draugijos Panevėžio skyriaus valdybos raštą atsakė užgauliu tonu, kad Dievo Apvaizdos draugijos atsiskyrimas nuo Šv. Vincento ir Paulo draugijos buvo būtinas, nes savanoriškai be atlyginimo dirbančioms senelių ir vaikų prieglaudose seserims priklausomybė ne tik draugijai, bet ir Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybai taptų jų veiklos dezorganizacija, pasiūlė draugiškai pasidalinti užgyventą turtą, kas priklauso Dievo Apvaizdos draugijai, jai ir palikti, o kas priklauso Skyriui, tegul jis ir pasiims.
1936 m. spalio 12 d. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas vėl kreipėsi į M. Rusteikaitę, primindamas jai, kad Jam nuo 1934 metų nepateikta apyskaita apie Dievo Apvaizdos draugijos veiklą, kuri privaloma pateikti kasmet, ir prašė pranešti, kiek dabar draugijoje yra savanoriškai dirbančių seserų, kiek yra įnešta jos dalies ir kokie yra plėtros planai artimiausioje ateityje.
1936 m. spalio 22 d. į vyskupo K. Paltaroko užklausimą M. Rusteikaitė atsakė vėl ilgu (penkių mašinraščio puslapių) laišku, ranka rašytu, kuriame teisinasi, kad 19341936 metai Dievo Apvaizdos draugijai buvo sunkūs persiorganizavimo ir atsiskyrimo nuo Šv. Vincento ir Paulo draugijos metai. Dievo Apvaizdos draugijai savarankiškumo reikėjo daugiausia dėl to, kad ketinama laikui bėgant ją perorganizuoti pagal Telšių vyskupo pasiūlymą į Dievo Apvaizdos tarnaičių kongregaciją. Tačiau tai labai imlus laikui ir darbui procesas ir Draugijai reikėtų labai rimtos pagalbos ruošiant įstatus ir kitiems organizaciniams darbams. Šv. Vincento ir Paulo draugija tam procesui priešinasi ir trukdo. Laiške išdėstomi argumentai, kaip trukdo. Nepaisant to, Draugijoje darbas vyksta, priimta 40 kandidačių. Jų įnašai 16 039 Lt. Trys narės pasitraukė iš Draugijos dėl ligos. Laiške M. Rusteikaitė prašo vyskupo pagalbos paskirti asmenį ar jų kelis, kad objektyviai ištirtų santykių su Šv. Vincento ir Paulo draugija pablogėjimo priežastis.
1936 m. spalio 27 d. vyskupas praneša M. Rusteikaitei, kad Dievo Apvaizdos draugijos ryšiams su Šv. Vincento ir Paulo draugija skiria greta Dievo Apvaizdos vyresniosios ir Dvasios Tėvo kan. Šidlausko Tarybą iš kan. Jono Jucio ir Draugijos narių Olimpijos Rajunčaitės, Onos Galinaitytės, Paulinos Reižytės bei Onos Špokaitės ir įgalioja ją pasistengti ištirti susidariusius sodalicijai sunkumus ir padėti sodalicijai tvarkytis ateityje. Kitame laiške, rašytame irgi spalio 27 d., vysk. K. Paltarokas praneša, kad detaliau susipažinęs su M. Rusteikaitės pateikta Jam apyskaita, joje rado keliolika nutolimų nuo Statuto II, paragrafas 4.
1936 m. lapkričio 5 d. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas gavo Dievo Apvaizdos Draugijos sodalicijos kandidatės Teodoros Onos Marč (ionytės) laišką, kuriame šioji skundžiasi, kad vyresnioji sesuo Olimpija, kuri atėjusi į Draugiją pradėjo auklėti jos jaunesnes seseris vienuoliškai, neatsižvelgdama į tai, kad jos atėjo į Draugiją, paakintos gailestingumo nelaimingesniems, bet jau pasilpusios dvasios, kuriai sustiprėti reikia laiko. Laiške pranešama, kad Olimpija priešinasi vyriausiosios sesers nuostatai dėl skyrimosi su Šv. Vincento ir Paulo draugija ir sako, kad ji pasiliksianti toje Draugijoje, kalbina pasilikti ir kitas seseris. Kai pranešiau vyriausiajai seseriai apie Olimpijos nusiteikimą, vyriausioji tepasakė, kad pelams nudulkėjus liks grūdai. Bijau, kad Draugijos narės gali susipykti ir išmesti mane iš būsimos kongregacijos.
1936 m. lapkričio 10 d. vysk. K. Paltarokas papildo Dievo Apvaizdos sodalicijos Tarybą dar dviem narėmis Elena Babianskaite ir Ona Vaitkaite.
1936 m. lapkričio 13 d. pareiškime Dievo Apvaizdos Sodalicijos Tarybos pirmininkui kan. J. Juciui M. Rusteikaitė aiškino, kad iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos ji sąmoningai pasitraukė dėl jos kritiškos padėties ir skurdžių sąlygų. Jos nuomone, tai atsitiko todėl, kad ši draugija jos globojamose prieglaudose darbininkėms moka algas, kai tuo tarpu šiai Draugijai vadovavęs a.a. kun. J. Tilvytis ne tik paremdavo prieglaudą savo lėšomis, bet ir joje dirbusias darbininkes skatindavo padirbėti nemokamai. Konfliktas su Šv. Vincento ir Paulo draugija kaip tik dėl to ir kilo. Kandidatės į Dievo Apvaizdos draugiją dvejus metus dirba nemokamai, dar ir paremdamos Draugiją savo lėšomis už pažadą, kad ligos atveju ir senatvėje Draugija jomis rūpinsis ir globos. Šv. Vincento ir Paulo draugijos Centro Valdybai tai visiškai nepriimtina. Išsiskyrus nuomonėms, kilo konfliktas, kuris ir baigėsi skyrybomis. M. Rusteikaitė priminė, kad prieš aštuonerius metus išrinkus ją į Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybą ir tapus jos iždininke, ji rado Draugijos kasoje didžiulę 22 960 Lt skolą. Dirbdama vyresniąja Dievo Apvaizdos seserų organizacijoje, kur moterys dirbo nemokamai, ji per kelerius metus tą skolą likvidavo. Be to, rūpinosi visų prieglaudų pastatų remontu ir jų priežiūros darbais, juos apmokėdama iš Dievo Apvaizdos biudžeto. Jai atėjus į Šv. Vincento ir Paulo draugiją, ji globojo 100 vargšų senelių ir vaikų. Jai dirbant Šv. Vincento ir Paulo draugijoje iždininke, globojamų senelių ir vaikų skaičius išaugo iki 400. Nuomonių skirtumai ir tokie nesutarimai tarp abiejų draugijų dezorientuoja ir kiršina tarpusavyje dirbančias prieglaudose darbininkes ir tai trukdo Dievo Apvaizdos draugijai žvelgti į ateitį, kurioje Draugijai siekiama kongregacijos statuso. Šiuo metu Dievo Apvaizdos draugijoje yra 37 kandidatės ir dar šešios laukia priėmimo. Jų bendras įnašas į Draugijos biudžetą 1936 m. spalio 20 d. sudaro 8 932 Lt.
1936 m. lapkričio 16 d. rašytame laiške kan. J. Juciui M. Rusteikaitė, matyt, jau nujausdama, kad konfliktas su Šv. Vincento ir Paulo draugijos Panevėžio skyriumi gali tapti jos ir jos kurtos Dievo Apvaizdos draugijos negandos vėju, aiškinasi dėl Panevėžio vyskupo K. Paltaroko jai padarytos pastabos dėl keliolikos nutolimų nuo Statuto II Dievo Apvaizdos draugijos veikloje. M. Rusteikaitė aiškina, kad visos Dievo Apvaizdos draugijos kandidatės nuo pat 1928 metų iki šiol stengiasi savo gyvenimą tvarkyti pagal askezės reikalavimus, tolesnę savo ateitį matydamos kongregacijoje. Kol kas tikrų seserų (matyt, vienuolių? O. V.) dar neturime. Kandidatės į nares 1929 metais pačios sumokėjo už jų išlaikymą kartu su jų globojamaisiais prieglaudose, o nuo 1930 metų pradžios joms pagal Dievo Apvaizdos draugijos principą teikiamas būstas ir už jų darbą prieglaudose maistas ir pinigai smulkioms išlaidoms mokami iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos biudžeto. Parengti kongregacijos įstatus, praeiti visus jų derinimų ir tvirtinimo etapus, be to, sukaupti turtą, reikalingą jos išlaikymui, reikia labai daug laiko, ir Dievo Apvaizdos draugija šia kryptimi eina.
1936 m. lapkričio 20 d. M. Rusteikaitė pranešė Panevėžio vyskupui K. Paltarokui, kad įvyko tai, kas ir turėjo įvykti, Dievo Apvaizdos draugija skilo, liberalesniųjų (nesutinkančių priimti vienuoliškus įžadus) tos draugijos kandidačių į nares grupė M. Rusteikaitei vadovaujant dėl konflikto su buvusia jų globėja Šv. Vincento ir Paulo draugija nutarė pasitraukti iš Panevėžio. Su ja pasitraukė 33 Dievo Apvaizdos draugijos kandidatės. Šv. Vincento ir Paulo draugijos globoje liko 17 Dievo Apvaizdos draugijos narių.
1936 m. gruodžio 1 d. M. Rusteikaitė laiške Panevėžio vyskupui K. Paltarokui pranešė apie savo ir 28 bendražygių sprendimą pasitraukti iš Sodalicijos ir paprašė jo leidimo tai padaryti. Taip pat paprašė jo daryti įtaką Šv. Vincento ir Paulo draugijai, kad ši Dievo Apvaizdos draugijai kompensuotų nors dalį jos įnašų į jos biudžetą, bent 3000 Lt, reikalingų persikėlimo išlaidoms, taip pat pabrėžė, kad 33 Dievo Apvaizdos Draugijos narės dirbdamos tiek metų be jokių atlyginimų žymiai daugiau pinigų uždirbo. Prašė tėviškos vyskupo globos.
1936 m. gruodžio 4 d. laišku Panevėžio vysk. K. Paltarokas atleido M. Rusteikaitę nuo Sodalicijos pareigų, padėkojo jai už jos atliktą pasiaukojantį darbą ir prašė prisiminti savo veiklą Panevėžyje savo maldose.
1936 m. gruodžio 15 d. M. Rusteikaitė savo prašyme Vidaus Reikalų ministrui ir Registro Departamentui paprašė pakeisti Dievo Apvaizdos draugijos veiklos vietą iš Panevėžio į Vaiguvos dvarą, Vaiguvos vlsč. Šiaulių apskr.; pranešė naujos valdybos sąstatą ir paprašė pakeitimus įrašyti į Vidaus reikalų visuomeninių organizacijų registrą. Tačiau pasiryžimo keisti draugijos veiklos ir jos statuso į vienuoliją prašyme visiškai nebuvo. Vėliau prasidėjo jai jau pažįstami rūpesčiai Vaiguvos dvaro, kuris buvo nupirktas iš dvarininkės Elenos Babenskaitės ir turėjo 80 ha žemės, vienas iš dvaro remontininkų Pranas Kybartas pamilo Dievo Apvaizdos draugijos savanorę ir ją vedė. Išsivežė į Kauną. Vaiguvos dvaro gyvenamasis pastatas buvo geros būklės ir po remonto gražiai atrodė: dvare buvo du svirnai, didelis tvartas arkliams ir karvėms. Vėliau, jau vadovaujant M. Rusteikaitei, buvo pastatytas dar vienas didelis gyvenamasis namas, didelės kiaulidės, pirtis. Pagrindinis dvaro pastatas buvo pritaikytas prieglaudai. Joje buvo globojami seneliai ir vaikai. Name buvo įrengta koplytėlė ir kambarys kapelionui, kuris čia ir gyveno. Prieglauda veikė nuo 1936 iki 1946 metų. Prasidėjus Lietuvoje okupacinio režimo terorui, M. Rusteikaitė išvažiavo į Kauną, nes jai grėsė ištrėmimas į Sibirą, o dideliame mieste lengviau dingti. Vokiečių okupacijos metais prieglaudoje slapstėsi nemažai žydų: vaikai gyveno kartu su globojamais berniukais, seneliai senelių korpuse. Taip Marija išgelbėjo nuo mirties 15 žmonių. Slapstydamasi M. Rusteikaitė negalėjo dirbti, nes neturėjo dokumentų. 19461949 metais M. Rusteikaitė gyveno Vilniuje. Ją globojo buvusios Dievo Apvaizdos draugijos seserys ir jos brolis Henrikas. 1949 m. gruodžio 6 d M. Rusteikaitę, grįžtančią iš pamaldų, ištiko insultas, paralyžiuota, dar pasikankinusi ligoninėje 9 dienas, Marija Rusteikaitė 1949 m. gruodžio 15 d. mirė. (Marija Rusteikaitė (18951949) // Žemaitiškos Rusteikų giminės likimai.)
Su M. Rusteikaitės mirtimi pasibaigė ir Panevėžio Dievo Apvaizdos draugijos Istorijos pirmasis krikščioniškasis liberalus veiklos etapas.
Vienuoliškasis Dievo Apvaizdos seserų draugijos istorijos periodas
1936 m. gruodžio 6 d., jau M. Rusteikaitei su jos šalininkėmis pasitraukus iš Panevėžio skyriaus Dievo Apvaizdos draugijos veiklos, Draugijos seserys, likusios Šv. Vincento ir Paulo draugijos globoje, organizavo susirinkimą ir išsirinko naująją Dievo Apvaizdos Sodalicijos valdybą. Jos pirmininke tapo gilaus katalikiško tikėjimo, 46 metų mokytoja Olimpija Rajunčaitė, narėmis Paulina Reižytė, Ona Špokaitė ir Ona Galinaitytė. 1936 m. gruodžio 16 d. Olimpija Rajunčaitė savo laiške Panevėžio vyskupui K. Paltarokui paaiškino situaciją Draugijoje, kurioje liko 16 narių, paprašė skirti joms naują Dvasios vadą ir pakeisti sodalicijos įstatus ta linkme, kuria Dievo Apvaizdos draugija galėtų tapti Dievo Apvaizdos seserų kongregacija vargšams globoti ir jiems tarnauti. Prie laiško prisegtas priedas, kuriame pateikta 16 Dievo Apvaizdos seserų pavardės.
1936 m. gruodžio 17 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas savo laišku Olimpijai Rajunčaitei pranešė, kad Dievo Apvaizdos Sodalicijos draugijai Dvasios vadu paskirtas kan. Jonas Jucis. Tą pačią dieną Panevėžio vyskupas pranešė kan. Povilui Šidlauskui, kad jis atleidžiamas iš Dievo Apvaizdos Sodalicijos pareigų.
1937 m. vasario 27 d. Olimpija Rajunčaitė Dievo Apvaizdos Sodalicijos vardu kreipėsi į Kunigų Emeritų kasą, prašydama suteikti 1500 Lt paskolą, kaip dalį lėšų prie jų turimų 6000 Lt, kuriuos jos turi ir nori įsigyti namą už 7500 Lt. Kreipimąsi pasirašė O. Rajunčaitė, P. Reižytė ir T. Micheliūnaitė.
1937 m. kovo 5 d. į O. Rajunčaitės raštą atsakė generalvikaras kan. J. Jucis, nurodydamas, kad vyskupijos kurija neturi tam tikslui kapitalų.
1937 m. kovo 20 d. Dievo Apvaizdos Sodalicijos Tarybos narės O. Rajunčaitė, O. Špokaitė ir P. Reižytė parašė laišką Vargdienių Seserų Kongregacijos vyresniajai, rezidavusiai Marijampolėje, ir informavo: Jau aštunti metai, kaip mūsų sodalicija gyvuoja ir darbuojasi Šv. Vincento ir Paulo draugijos įstaigose Panevėžyje. Už tai ji gauna iš draugijos būstą, kurą, šviesą, išlaikymą ligoje ir senatvėje priežiūrą ir globą ir per metus 3000 Lt savo reikalams. Be to, sodalicija turi Panevėžyje, Smėlio g. 22, nuosavą medinį namą su daržu apie 3 arus ploto. Visa tai kainuoja 7500 Lt. Sodalicija gyvena askezės gyvenimu. Ji ir įsisteigė, kad ilgainiui taptų kongregacija. Tačiau kadangi į sodaliciją inteligenčių mergaičių neatsiranda, o mums iš savo tarpo kai kurias išmokyti daug laiko užimtų ir daug išlaidų pareikalautų, tai beveik nėra jokios vilties, kad galėtų tapti kongregacija. Sodalių iš viso yra 19; įvairaus amžiaus ir specialybės. Aiškumo dėlei čia pridedame sąrašą. Todėl Dievo Apvaizdos Sodalicijos Taryba turi garbės prašyti vyresniąją paimti mus savo globon, įkūnyti mūsų sodaliciją savo kongregacijon su visu gyvu ir negyvu inventoriumi steigti Panevėžyje savo kongregacijos skyrių. Priedas minėtas sodalių sąrašas. Visų trijų Tarybos narių parašai.
1937 m. rugpjūčio 21 d. pateikti 18 sodalių pareiškimai stoti į Marijampolės kongregacijos Panevėžio skyrių. 1937 m. rugpjūčio 27 d. O. Rajunčaitės prašyme Panevėžio vyskupijos generalvikarui kan. J. Juciui prašoma leisti vaikų prieglaudos patalpose, Panevėžyje (Tiškevičiaus g. 7), esančioje koplyčioje kas penktadienį išstatyti Švč. Sakramentą komuninėje vienos valandos adoracijai sodalicijos narėms daryti neturto, klusnumo ir skaistybės įžadus vieneriems metams. Pasirašė O. Rajunčaitė. 1937 m. rugsėjo 7 d. Panevėžio vysk. Kazimieras Paltarokas patenkino prašymą.
1937 m. lapkričio 20 d. sodalės A. Deveikytė, E. Kvietkutė, O. Špokaitė, Ona Zulonaitė, U. Valentinavičiūtė ir E. Sabaliauskaitė kreipėsi į Dievo Apvaizdos Sodalicijos Dvasios Tėvą kan. Šidlauską, prašydamos, kad jų religiniam lavinimuisi paskirtų seserį vienuolę, kuri jas mokytų ir lavintų stojimui į kongregaciją. Visos prašymą pasirašė.
1937 m. gruodžio 30 d. pareiškime Panevėžio vysk. K. Paltarokui O. Rajunčaitė prašo vyskupo leidimo pašalinti seseris O. Špokaitę ir Elžbietą Kvietkytę iš sodalicijos, nes jos niekina ją, pačios vengia darbo ir kitas atkalbinėja, vengia dvasinio tobulėjimo, neateina į konferencijas ir neina išpažinties.
Prof. habil. dr. Ona Voverienė
© 2018 XXI amžius
|