100 metų – tūkstančiai žygių...

Valstybės kūrėjai

Dvidešimt: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai

Vilma Bukaitė,

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja

1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Pagal P. Kalpoko paveikslą išleistas atvirukas

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį dokumentą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą, iš kairės: sėdi Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Petras Klimas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, stovi Kazimieras Bizauskas, Donatas Malinauskas, Jonas Vailokaitis, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi.

Daugelis šių valstybininkų prisiminimuose minėjo panašią sceną, tik turbūt tą dieną vilkėjo kukliau ir būriavosi aplink Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko Smetonos rašomąjį stalą, sėdėjo ant kėdžių. Muziejininkai mano, kad būtent tikrasis stalas, ant kurio keliuose Nutarimo dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo egzemplioriuose 1918 m. vasario 16 d. savo pavardes rašė Lietuvos Tarybos nariai, tame pačiame kabinete stovi ir dabar. Žvelgiant į paveikslą, lengva patikėti, kad šio dokumento signatarai – žmonės krakmolytomis apykaklėmis, nuo gimimo pašaukti keisti Tėvynės likimą. Vis dėlto šis pirmas įspūdis apgaulingas – veiklūs trijų kartų skirtingų pažiūrų lietuviai inteligentai nuėjo nemenką gyvenimo kelią, kol įžengė į Lietuvos istoriją.

Beveik visi dvidešimt žinomų lietuvių politikų gimė kaime, tik Biržiška – Viekšniuose, o Narutavičius – Telšiuose. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Vilkaviškio apskričių, du gimė Latvijoje – Bizauskas ir Malinauskas. Keturi buvo bajorų kilmės (Biržiška, Malinauskas, Narutavičius, Smilgevičius), tačiau jų šeimos nebuvo labai turtingos. Tiesa, jie paveldėjo turtingas giminės istorijas, pasakojimus apie dalyvavimą ankstesniosios Lietuvos valstybės gyvenime ir po to vykusiuose sukilimuose. Dauguma signatarų kilę iš valstiečių šeimų, labai skirtingų: ir itin neturtingų kaip Smetona, ir itin sumanių kaip Banaitis arba Stulginskis. Spaudos draudimo metais daugelio jų namuose buvo lietuviškų knygų, bent jau kalendorių ir religinės literatūros, o kai kurios šeimos talkino knygnešiams.

Daugelio šių vyrų vaikystę lydėjo skaudžios netektys. Anksti mirus vyrui, ūkiu teko rūpintis Banaičio, Klimo, Malinausko, Narutavičiaus, Smetonos, Vileišio motinoms. Vaikystėje mamos neteko Jurgis Šaulys, paauglystėje Stulginskis, vos sulaukęs 19 metų – Staugaitis. Pati liūdniausia Bizausko istorija – jis dar ankstyvoje vaikystėje neteko mamos, o paauglystės metais – ir tėvo, užaugo globojamas dėdės, pranciškonų vienuolio. Visi šeši Užnemunėje gimę signatarai mokėsi arba eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Marijampolės gimnazijoje: Banaitis, Basanavičius, Dovydaitis, Klimas, Staugaitis, Vailokaitis. Iš šiaurinės Lietuvos pusės kilusieji rinkosi Šiaulių arba Mintaujos (dabar Jelgava) ir Liepojos gimnazijas. Beje, daugeliui Šiaulių gimnazijos mokinių imponavo kairioji pasaulėžiūra, iš ten ją į tolimesnį gyvenimą išsinešė Biržiška, Kairys, Vileišis. Didžiuma būsimųjų signatarų ėmė dalyvauti tautiniuose rateliuose ir slaptuose susibūrimuose dar gimnazijoje. Už ją arba bent atsisakymą melstis rusiškai buvo pašalinti ir turėjo įveikti biurokratines kliūtis, kad galėtų baigti mokslus. Vienintelis Šernas užaugo evangelikų reformatų šeimoje, visi kiti devyniolika politikų buvo pakrikštyti katalikų bažnyčiose. Tiesa, Kairį ir Basanavičių galbūt labiau tiktų pavadinti laisvamaniais.

Penktadalis Lietuvos Tarybos narių priklausė dvasininkų luomui. Panagrinėję Mirono, Petrulio, Kazimiero Stepono Šaulio, Staugaičio biografijas, pamatytume keturis labai skirtingus dvasininkus, ne tik todėl, kad jie – trijų lietuviškoje teritorijoje buvusių kunigų seminarijų absolventai. Drąsu spręsti apie subtilius dvasinio pašaukimo dalykus, bet atrodo, kad anksti jį labai aiškiai pajuto nebent dabartiniam mokslų daktarui prilygstantį diplomą Peterburgo dvasinėje akademijoje gavęs Šaulys. Mirštančiai mamai kunigu tapti pažadėjęs Staugaitis žavi nuolatiniu ryžtu mokytis, įvairiapuse visuomenine veikla, gebėjimu imtis sunkių uždavinių, pasišventimu sielovadai. Kunigas Petrulis netgi buvo nutraukęs studijas seminarijoje ir studijavo veterinariją, bet tuomet pajuto norįs pasirinkti kunigystę. Dirbo pietryčių Lietuvos miesteliuose ir stiprino vietos žmonių savimonę, burdamas lietuviškus chorus, kurie ne tik giedodavo per pamaldas, bet ir nemažai koncertuodavo. Amžininkų teigimu, Mironas buvęs gana pasaulietiškas, bet atsakingas, sau reiklus kunigas, noriai dalyvavęs lietuviškoje visuomeninėje veikloje.

Aukštojo mokslo diplomo jaunystėje negavo tik Banaitis – vyresniam broliui anksti mirus, jam teko perimti ūkį. Dauguma pasauliečių studijavo Sankt Peterburgo arba Maskvos imperatoriškuosiuose universitetuose. Juos vienija vienas daugeliui to meto lietuvių inteligentų būdingas vadinamųjų laisvųjų profesijų pasirinkimas: tai – žmonės, kurie uždarbiu pasirūpindavo savarankiškai ir nedirbo valstybės tarnyboje. Rusijos imperija valdininkus kilnodavo ir lietuvį galėdavo įkurdinti netgi rytiniame imperijos pakraštyje. Taigi lietuviai inteligentai dažnai rinkdavosi advokato, gydytojo, inžinieriaus, finansininko ir panašias profesijas. Net septyni būsimieji signatarai rinkosi teisės studijas, ir jauniausias, 1893 metais gimęs Bizauskas, 1915 metų pavasarį grįžęs į Lietuvą, nespėjo jų pabaigti. Daugelis priėmė sprendimą stoti į teisę, išgirdę, kad ją studijuojantiems lieka daug laiko visuomeninei veiklai ir savišvietai. Daugelis svajojo apie humanitarinius mokslus ir dantis sukandę baigė nuobodžias studijas, bet tuomet gautos žinios jiems tikrai pravertė, ypač rengiant politinius ir diplomatinius dokumentus. Darbą pagal specialybę – advokato karjerą – pasirinko tik Vileišis.

Kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų dvidešimt Lietuvos Tarybos narių mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Daugelis jų, ypač diplomatai, vėliau išlavino gimnazijoje įgytas vokiečių ir prancūzų arba anglų, senųjų klasikinių kalbų žinias, mokėsi naujų. Vokiečių okupacijos metais turimomis kalbos žiniomis džiaugėsi dabartinės Latvijos ir Estijos, Šveicarijos Švico miesto gimnazijas lankę Bizauskas, Narutavičius, Mironas, Smetona, Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje ir Šveicarijoje studijavę Malinauskas, Petrulis, Stulginskis, Smilgevičius, filosofijos mokslų daktaras Jurgis Šaulys.

Legendinė skirtis tarp Kauno ir Vilniaus buvo juntama ir tarp XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių lietuvių inteligentų. Kaune dvasinio susitelkimo lauką kūrė Žemaičių vyskupijos centras, ypač vadovaujant Lietuvos Tarybai talkinusiam vyskupui Pranciškui Karevičiui. Iš šio miesto į Lietuvos Tarybos sesijas vykdavo nuoseklūs katalikai Banaitis, Dovydaitis, Staugaitis ir vyskupo sekretorius kunigas Šaulys. Vilniuje telkėsi spektras įvairių pažiūrų žmonių, kurie ypač Pirmojo pasaulinio karo metais išmoko ir nuolat konkuruoti, ir bendradarbiauti: tautinės srovės atstovai Smetona, Jurgis Šaulys, Šernas, krikščionis demokratas Stulginskis, kairiųjų pažiūrų Biržiška, Kairys, Vileišis. Klimas, vienas iš jauniausių ir veikliausių politikų, buvo kompromisinė figūra: jautėsi kairiuoju socialiniais klausimas, bet dažnai remdavo dešiniuosius.

Visi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dalyvavo lietuviškos spaudos leidybos darbe: bent yra paskelbę straipsnių. Net keli iš jų buvo žinomi publicistai ir laikraščių, žurnalų redaktoriai: Basanavičius, Biržiška, Dovydaitis, Kairys, Klimas, Smetona, Staugaitis, Jurgis Šaulys, Vileišis. Biržiška, Klimas, Smetona, Bizauskas yra parengę vadovėlių gimnazijoms. Kai kurie iš jų dirbo redakcijose arba prisidėjo prie leidinių finansavimo: Petrulis, Mironas, Šernas. Verta paminėti pirmosios Kauno lietuviškos spaustuvės savininką Banaitį. Joje per metus būdavo išspausdinamos 25–35 knygos. Iki vokiečių okupacijos šioje spaustuvėje pasirodė 1 milijonas 300 tūkstančių knygų bei brošiūrų, beveik 2 mln. bendro tiražo laikraščių numerių. Spaustuvininkas pats redagavo kai kuriuos periodinius leidinius, rašė jiems.

Visi Lietuvos Tarybos nariai ainiams galėtų būti įkvepiantis savanorystės pavyzdys. Visi jie buvo bent kelių kultūrinių, švietimo, socialinių, ūkio draugijų nariai, dažnai ir sumanytojai, įkūrėjai, skyrių steigėjai. Žinoma, pirmiausiai norėtųsi prisiminti Basanavičių, patį vyriausią iš jų. Po studijų jis 25 metus praleido Bulgarijoje, tačiau išlaikė stiprų ryšį su Tėvyne, kaupė istorinę medžiagą apie Lietuvos praeitį ir rūpinosi tautosakos rinkimu, tyrinėjo lituanistinį paveldą, parašė daug mokslinių ir populiarių straipsnių. Nemažai nuveikęs Bulgarijoje, jis 1905 metų gegužę parsivežė į Lietuvą nemažai kultūrinio ir politinio darbo idėjų. Ne mažiau nei aštuoniolika signatarų dalyvavo jo įkurtoje ir vadovaujamoje Lietuvių mokslo draugijoje. Ši lituanistinio paveldo kaupimo ir tyrinėjimo institucija buvo dabartinės Lietuvos Mokslų Akademijos pirmtakė. Didžioji dauguma iš dvidešimties minimų didelę dalį savo laiko skirdavo įvairioms lietuvių studentų, vėliau kultūros, šalpos, ūkio draugijoms, kurių veiklą finansuodavo patys nariai. Lėšomis jie remdavo spaudos leidybą, skirdavo pašalpas jaunų gabių tautiečių studijoms.

Dauguma Lietuvos Tarybos narių turėjo nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų ir jau buvo spėję sukaupti politinio darbo patirties. Diskutuoti, demokratiškai priimti sprendimus ir protokoluoti posėdžius, rengti oficialius dokumentus jie išmoko draugijose. Dešimt politikų dalyvavo 1905 metais vykusiame didžiajame Vilniaus Seime. Vilniečiai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir ypač jo metu rengė okupacinei valdžiai dokumentus apie krašto tautinį savitumą, istorinę praeitį ir ateities siekius. Jau Lietuvos Tarybos laikais ryškėjo energingiausieji, labiausiai besidomintieji valstybės kūrimo darbu. Protokoluose ypač dažnai minimos jos pirmininko Smetonos, Kairio, Klimo, Stulginskio, Staugaičio, Jurgio Šaulio, Vileišio pavardės.

Prieš šimtą metų tvirtai laikytasi nuostatos, kad sukurdamas šeimą, žmogus parodo savo brandą ir atsakingumą. Visi šešiolika Lietuvos Tarybos pasauliečių buvo vedę. Įsimintina XIX amžiaus dvasios romantiška ir tragiška Basanavičiaus trumpos šeimyninės laimės istorija. Kiti vyresnieji institucijos nariai irgi jau buvo spėję sukurti šeimas, o trečdalis, ypač jauniausi, susituokė nuo 1915 iki 1921 metų: Bizauskas, Kairys, Klimas, Stulginskis, Šaulys, Šernas, Vailokaitis. Keli iš jų šeimą sukūrė dukart: nelaimingos buvo pirmosios Šaulio ir Šerno santuokos, o Kairį su žymia baltarusių poete Aloyza Paškevič-Ciotka išskyrė ankstyva jos mirtis. Jis senatvėje prisiminė turėjęs laimės „pažinti moteris tokio moralinio, nuolat širdies pašildomo lygio, į kurį mums, vyrams, nesiseka įkopti“. Tik vienas Dovydaitis gyvenimo palydove pasirinko mažaraštę merginą iš gimtinės. Iš kitų penkiolikos politikų žmonų – šešios iš bajorų, septynios iš valstietiškų šeimų kilusios Lietuvoje gimusios, keturios kitatautės išsilavinusios moterys. Atskirai norėtųsi paminėti kulinarijos vadovėlio autorę Marijoną Pranaitytę-Banaitienę, advokatę Oną Leonaitę-Kairienę, filosofijos studijas Ciuricho universitete baigusią Joaną Bilevičiūtę-Narutavičienę, Šaulio antrąją žmoną, žinomą operos dainininkę Mafaldą Salvatini, Šerno antrąją žmoną Verą Fainbergaitę, po vyro mirties Prancūzijoje išleidusią kelis romanus, žinomą fotografę Aleksandrą Jurašaitytę-Vailokaitienę.

Basanavičiui ir Kairiui nebuvo lemta susilaukti vaikų. Tarp juos auginusiųjų ne vienam teko patirti tuomet gana dažną ankstyvos vaikų netekties skausmą. Malinauskai, Stulginskiai ir Šaulys užaugino po vieną dukrą, Banaičiai, Dovydaičiai ir Vailokaičiai – keturis, Narutavičiai, Vileišiai – penkis, o Smilgevičiai net šešis vaikus.

Lietuvos Tarybos pasirašytasis nutarimas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo tapo vertas Akto vardo, įgyvendinus jo teiginius. Lietuvos respublikoje signatarams atsivėrė platus galimybių laukas. Dalis jų Taryboje turbūt jautėsi mobilizuoti ypatingai, bet laikinai misijai. Baigę darbą joje, Narutavičius ir Smilgevičius toliau ūkininkavo. Dovydaitis vadovavo trečiajam ministrų kabinetui, tačiau jau po savaitės suvokė esąs nesutvertas šioms pareigoms. Jis ir Biržiška dar Pirmojo pasaulinio karo metais pajuto pedagoginį pašaukimą, abu vadovavo gimnazijoms. Kai laikinojoje sostinėje Kaune darbą pradėjo Lietuvos universitetas, jie tapo žinomais dėstytojais, kaip ir Smetona, iki tol Steigiamajame Seime dirbęs Kazimieras Steponas Šaulys. Žinomas parlamentaras Kairys taip pat dėstė ir liko ištikimas savajai vandentiekio ir kanalizacijos inžinieriaus specialybei. Dabar įprastus kasdienius patogumus jis projektavo iš pradžių Vilniui, o po to – Kaunui ir Šiauliams. Dar studijų metu gautas ekonomikos žinias sumaniai pritaikė pragmatiškai sutvarkytame po žemės reformos likusių 80 ha ūkyje pasiturinčiai gyvenęs Smilgevičius ir bene sėkmingiausiai įsikūręs Lietuvos verslininkas, žinomas mecenatas Vailokaitis.

Smetona tapo pirmuoju ir paskutiniu prezidentu, o Stulginskis – jauniausiu parlamento vadovu, ėjusiu ir valstybės prezidento pareigas. Tokia atsakomybė buvo patikėta 35 metų žmogui, tiesa, turėjusiam jau sąlyginai nemažą politinės patirties bagažą. Dar Lietuvos Taryboje išryškėjo jos vicepirmininko Staugaičio, kaip lyderio, gebėjimai – panašias pareigas jis ėjo keliuose Seimuose, o 1926 metais buvo paskirtas Telšių vyskupu. Diplomato duonos yra tekę ragauti ne tik pasiuntiniams Šauliui, Klimui ir Bizauskui, bet ir Malinauskui, ilgamečiam Kauno burmistrui Vileišiui. Metus ministrų kabinetui vadovavo vienintelis šias pareigas Lietuvoje ėjęs kunigas Mironas. Lenkijos okupuotame Vilniuje liko tik Basanavičius, kelis kartus viešėjęs Lietuvoje, turėjęs jos pilietybę.

Laisvalaikį daugelis leisdavo su šeima. Lietuvos Tarybos nariai buvo knygos žmonės, taigi daugelis mėgo skaityti, daugelį domino ir grožinės, humanitarinės knygos, ir tiksliųjų, gamtos mokslų naujienos. Smetona atidžiai nagrinėjo Antikos filosofų veikalus. Istorikas Klimas ir Jurgis Šaulys garsėjo solidžiomis lietuviškų istorinių šaltinių, žemėlapių, vertingų knygų kolekcijomis. Neabejotina, kad daugelis mėgo keliauti ir ne vienas lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Vasarą stengdavosi nuvykti į Palangą. Basanavičius ir Klimas mielai fotografuodavo. Banaitis dainavo chore ir buvo subūręs kanklių ansamblį, todėl turbūt nekeista, jog jo sūnus – žinomas kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis. Agronomas Stulginskis nuolat juto žemdirbiško gyvenimo trauką, taigi pasitraukęs iš politinio gyvenimo įsikūrė Jokūbavo dvare.

Naujas Pasaulinis karas ir valstybingumo netektis sukrėtė žmones, atvedusius Lietuvą į nepriklausomybę. Tų skaudžių dienų nebesulaukė penki: jau 1926 metų liepos pabaigoje miręs vos 38 metų Šernas, vėliau – Basanavičius, Petrulis, Narutavičius ir Banaitis. Vokiečių okupacijos metais žemiškąją kelionę Lietuvoje baigė Staugaitis, Vileišis, Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats dramatiškas kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro šeši pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., Vakaruose liko diplomatai Petras Klimas ir Jurgis Šaulys, ten išvykę karo metais mirė Smetona ir Vailokaitis. 1944 metų vasarą iš Lietuvos pasitraukė Kairys, Biržiška ir egzilėje garbiausio 92 metų amžiaus sulaukęs Kazimieras Steponas Šaulys.

Šeši signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Mironą ir Bizauską NKVD areštavo dar 1940 metų liepą. Prasidėjus Vokietijos ir sovietų karui, Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje už Minsko sušaudė. V. Mironui pavyko išsilaisvinti, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Jis mirė 1953 m. vasario 17 d. Vladimiro kalėjime. Dovydaitis, Malinauskas ir Stulginskis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Vyriausiasis iš jų, D. Malinauskas pateko į Altajų, netoli Bijsko, ir 1942 metų lapkričio pabaigoje mirė nuo bado. Pr. Dovydaitis 1942 metais sušaudytas Sverdlovske. Stulginskis lagerį ištvėrė, neretai dirbdamas agronomu lagerių ūkiuose, šiltnamiuose. 1954 metais jis iš lagerio paleistas, bet ištremtas į Komiją. Po poros metų grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje. Mirė Kaune 1969 metų rugsėjį ir buvo paskutinis šį pasaulį palikęs Nepriklausomybės Akto signataras. Ir nacių, ir sovietiniuose lageriuose kalėjo P. Klimas. 1943 metų rudenį naciai Prancūzijoje gyvenusį diplomatą suėmė ir gabeno į Lietuvą, pakeliui kalindami aštuoniolikoje kalėjimų. 1944 metais jis į Vakarus pasitraukti nespėjo, tad po metų buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs, 1969 metų pradžioje mirė Kaune.

K. Bizausko, Pr. Dovydaičio ir V. Mirono amžinojo poilsio vieta nežinoma, žvakę Vėlinių dieną jiems galima uždegti ant kenotafo Rasų kapinėse, netoliese yra ir J. Basanavičiaus kapas. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys palaidotas Verano kapinėse Romoje, o diplomatas Jurgis Šaulys – Lugano miestelyje Šveicarijoje. A. Smetona ilsisi JAV Ohajo valstijos Šardono kapinių mauzoliejuje, M. Biržiška – Los Andželo Kalvarijos kapinėse. Kiti signatarai po mirties arba bent atkūrus Nepriklausomybę buvo palydėti į paskutiniąją kelionę savo Tėvynėje. Apžvelgiant jų gyvenimą, akivaizdu, jog dvidešimties 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų portretai susipina į idealųjį tuometinio lietuvio inteligento paveikslą. Dar ir dabar, daugeliui dešimtmečių praėjus, tęsdami šių žmonių darbus, iš jų galime pasisemti įkvėpimo.

© 2018 „XXI amžius“