100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Valstybės kūrėjai

Dvidešimt: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai

Vilma Bukaitė,

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja

1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Pagal P. Kalpoko paveikslą išleistas atvirukas

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį dokumentą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą, iš kairės: sėdi Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Petras Klimas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, stovi Kazimieras Bizauskas, Donatas Malinauskas, Jonas Vailokaitis, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi.

Atmintis

Kaip Vasario 16-ąją Trispalvė plazdėdavo ir okupuotoje Lietuvoje

Prie Šakių vandentiekio bokšto 1952 metais iškeltai Trispalvei atminti pastatyta stela Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Sovietinė okupacija siekė iš Tautos atminties brutaliai išnaikinti bet kokią pagarbą visoms tautinėms ir krikščioniškoms vertybėms ir tautiniams simboliams. Visomis pastangomis jie norėjo paminti pagarbą mūsų istorijai, mūsų didingiems žygiams, nepriklausomam gyvenimui, tautiniams simboliams, pirmiausia Trispalvei, lydėjusiai mus per visą nepriklausomą gyvenimą. Tačiau okupacinei valdžiai tarnavusiems pakalikams sunkiai sekėsi tai padaryti – didelė Tautos dalis aktyviai priešinosi tokioms okupacinės valdžios užmačioms. Tai – ir ilgai nuo pat okupacijos pradžios vykęs partizaninis pasipriešinimas okupacijai, užgniaužtas tik po dešimties metų, ir įvairių jaunimo organizacijų tautiniu ar krikščionišku pagrindu susikuriančios organizacijos, ir vadinamasis disidentinis judėjimas, ir pogrindžio spauda, galop susibūrimas į Lietuvos Sąjūdį, kurio pastangomis, irstant komunistiniam režimui, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nors, tiesą sakant, didžioji Tautos dalis ilgainiui pasidavė sovietų malonei ir daug ką iš tų vertybių prarado, tačiau visą laiką, be minėtų aktyvių organizuoto pasipriešinimo atvejų, kildavo sporadiški, tik paslapčia iškylantys tam tikri tautinės atminties pliūpsniai, rodantys mūsų ištvermę, – tai vienur, tai kitur paminint Vasario 16-ąją kaip brangiausią mums vertybę būdavo iškeliamos tautinės vėliavos, rašomi tautiniai šūkiai, pagaliau net didingi šio mūsų valstybės įvykio paminėjimai, nors už tokį Vasario 16-osios prisiminimą tekdavo kartais ne tik laisvę, bet ir gyvybę paaukoti, tačiau didvyriški poelgiai vykdavo beveik kasmet ir net atokiausiose Lietuvos vietovėse. Juk daugybė partizanų su mintimis apie nepriklausomybę kovojo už tą Vasario 16-osios vėliavą. Ir plazdėjo trispalvės okupantų ir jų pakalikų panosėse, tačiau jie buvo bejėgiai prieš pasiryžėlius. Dėl vėliavos iškėlimo Vasario 16-ąją jie buvo viskam pasiryžę – ir mirčiai, ir ilgiems įkalinimų metams, ir persekiojimams. Trispalvė pasirodydavo netikėčiausiose vietose, net virš saugumiečių pastatų. Ir plazdėdavo drąsiai, su pasididžiavimu, o išdavikai virpėdavo iš baimės: gal jau baigiasi jų valdymas? Ir kai per mūsų kraštą atgimimo metu liejosi mitingų bangos, peržengusios ir Lietuvos ribas, ne vienas lietuvis, gyvenęs Baltarusijoje ar rusų valdomoje Kaliningrado srityje, su ašaromis akyse klaupdavosi prieš ją ir bučiuodavo – jis žinojo, kad tai yra didžioji mūsų vertybė, kad daug partizanų žuvo su svajone iškelti ją laisvoje tėvynėje, patys keldavo ją Vasario 16-ąją ar jos išvakarėse ir žūdavo. O ir mes, dalyvavę mitinguose ir demonstracijose už laisvę ir nepriklausomybę Atgimimo metais, nešdami ar keldami vėliavą, su ašaromis akyse žiūrėjome į ją.

Valstybės kūrėjai

Paberžių jaunalietuviai ir jų vadas Jonas Augulis

Jonas Augulis

1926 metais ,,Neo Lithuania“ korporacija pradėjo kaimo jaunimą telkti tautiškai ideologijai. Buvo sudaryta komisija (jai pirmininkavo studentas Boleslovas Grėbliauskas), kuri parengė įstatus. 1927 m. spalio 8 d. ji buvo įregistruota apskrities viršininko. Taigi ši data ir yra laikoma „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos įkūrimo  data. Paskirta pirmoji Sąjungos centro valdyba, jos pirmininku išrinktas B. Grėbliauskas. 1928 m. liepos 2–3 d. Kaune įvyko pirmasis Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. 1929 m. birželio 29–30 d. antrajame Sąjungos suvažiavime Kaune vadovauti išrinktas Antanas Smetona, o garbės  nariais – kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, dr. Vilhelmas Storosta-Vydūnas ir prof. Izidorius Tamošaitis, 1935 metais – kun. Vladas Mironas. Nuo 1935 metų Sąjungos vadas buvo Antanas Smetona, vyriausias globėjas – Juozas Tūbelis, vadai – B. Grėbliauskas (Grėbliūnas, 1935–1938), Alfonsas Kaulėnas (1938–1939), J. Skaisgiris (1939–1940). Trečiajame suvažiavime 1930 metais kan. J. Tumas-Vaižgantas pašventino Sąjungos vėliavą. Jaunalietuvių himno autorius yra Jonas Mačiulis-Maironis.

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6)

J. Kasperavičius-Visvydas Kęstučio apygardos štabo vardu į suvažiavimą išsiuntinėjo kvietimus Tauro, Dainavos, Didžiosios Kovos apygardų vadams ir į Vilnių – BDPS vadui J. Markuliui. Nutarta apygardų vadų susirinkimą surengti netoli Batakių esančioje geležinkelio stoties viršininko Prano Rimkaus sodyboje. Apie gruodžio vidurį P. Paulaitis pasiuntė porą partizanų į ūkininko sodybą, kur buvo slapstomi anglų pasiuntiniai. Jie buvo apgyvendinti arčiau Batakių įrengtame atsarginiame štabo bunkeryje.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Alvydas Šeduikis trumpam grįžo į Telšius

Sausio 28-ąją, sekmadienį, parapijos salėje po šv. Mišių už prieš 30 metų mirusį buvusį Telšių Katedros vargonininką, pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį, tikinčiųjų teisių gynėją Alvydą Šeduikį, prezidento Valdo Adamkaus 2005 metais apdovanotą (po mirties) už nuopelnus Lietuvos Respublikai Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, vyko jo žmonos Aldonos Šeduikienės knygos „Neblėstanti žvaigždžių šviesa. Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla ir kūryba“ pristatymas. Nors Telšiuose net du kartus (1976–1978 ir 1984–1987 metais) jis dirbo vargonininku, asmeniškai jo pažinti neteko. Po Telšius ir aplink apie jį, drąsų, tvirtą žmogų, jaunimo vedlį, disidentą, sklandė legendos. Ir apie jo žmoną Aldoną buvę jos pažįstami kalbėdavo su pagarba. Todėl sužinojusi, kad apie garsųjį Telšių vargonininką išleista knyga, nuėjau į jos pristatymą. Ir džiaugiuosi, kad nepatingėjau. Atėjo nedaug žmonių, bet tie, kuriems jo atminimas brangus. Neabejoju, būtų atėję daugiau, jei būtų žinoję, – trūko reklamos. Gal šio susitikimo organizatoriai specialiai plačiai nereklamavo – parapijos salėje nedaug vietos. Tačiau ne dalyvių gausa lėmė šios popietės vertę. Šią drėgną sausio dieną čia buvo jauku ir šilta. Išklausėme įdomios šios knygos atsiradimo istorijos. Aldonai, miestietei, vienturtei dukrai, didelis atradimas buvęs giliai tikinti, gausi, darni, muzikali, dvasinga aštuonių asmenų Šeduikių šeima, gyvenusi vienkiemyje Krosnos bažnytkaimyje Lazdijų rajone. Aldona nieko nuo savęs nerašiusi, tik į knygą sudėjusi Alvydo archyvą: laiškus, dienoraščius, eilėraščius. Savo dvasia Alvydui labai artimi buvę Vydūnas, Mačernis ir Čiurlionis. Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka rado galimybių Europos Sąjungos fondo lėšomis paremti šios knygos išleidimą.