Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

100 metų – tūkstančiai žygių...

Lietuvos kūrėjai

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Su pagarba pasitinkame Lietuvos šimtmetį

Sulaukėme garbingo savo valstybės šimtmečio jubiliejaus. Mūsų pasididžiavimą Lietuva ir džiaugsmą garbinguoju jos jubiliejumi vasario 16-ąją po vidurdienio išreikš skambėsiantys bažnyčių varpai, visai Lietuvai ir pasauliui skelbsiantys, kad lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba, susidedanti iš 20 narių, tuometinių tautos atstovų, apsisprendusių dėl valstybės kūrimo pradžios, ryžosi mesti iššūkį pasauliui: Vasario 16-osios nepriklausomybės Aktu (Nutarimu) pareikšti apie Tautos siekį kurti savo valstybę. Tačiau jau nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų vos užgimusią respubliką puolė ir vokiečių, ir rusų baltagvardiečių, o per Rytų Lietuvą į tada jaunos šalies gilumą veržėsi rusų bolševikų daliniai, lenkų gen. Želigovskis, paskelbdamas „maištą“, užgrobė Vilnių, taip dvidešimčiai metų atplėšdamas jį nuo Lietuvos ir sulenkindamas šį Lietuvai svarbų miestą, kaip istorinę sostinę. Sulaukęs Lietuvos pasipriešinimo, generolas buvo priverstas atsisakyti savo ketinimo užimti didesnę mūsų valstybės dalį. Lietuva parodė nepalenkiamą atsparumą, sugebėdama greitai surastomis savanorių pajėgomis atsilaikyti prieš visus išmėginimus. Lietuva džiaugėsi, kai į punktus rinkosi savanoriai, apsisprendę ginti jauną respubliką nuo priešų. Ir nebūdavo stebėtina, kad iš 40 kaimo vyrų, atėjusių į savanorius, priimdavo tik 15, nes kiti likusieji tiesiog neturėjo, kuo apsiauti, – buvo basi arba tik su vyžomis.

Nauja Vasario 16-osios epocha

Kun. Vytenis Vaškelis

Vasario 16-ąją švenčiame už Tėvynės nepriklausomybę dėkodami Dievui ir vieni kitus sveikiname, nes tai – mūsų laisvos valstybės laisvės šventimas, be kurios neegzistuotų demokratinės šalies valdymo institucijos ir kūrybingiausias visuomenės dvasinės raiškos potencialas tebebūtų priverstinai „įšaldytas“. Negalime švęsti dabartinių Lietuvos gerovės laimėjimų neprisimindami 1918 metų vasario 16 dieną signatarų pasirašyto Nepriklausomybės akto, skelbiančio, kad „Lietuvos Taryba (...) atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą valstybę su sostine Vilniumi“...

Nors 1918 metais mūsų krašte tebebuvo vokiečių okupacinė kariuomenė, bet startas kurti naują ir laisvą Lietuvą jau buvo duotas. Įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę buvo stiprinamos kariuomenės pajėgos, krašto valdymui kuriamos įvairios įstaigos; buvo rūpinamasi mokytojų ir kitų specialistų kvalifikacijos kėlimu, dėstoma tikyba... Per dvidešimt laisvės metų buvo sukurta iš tiesų darbšti, kultūringa, patriotiška ir krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujanti visuomenė, ir nei Antrasis pasaulinis karas, nei bolševikinė okupacija nepajėgė iš žmonių širdžių išplėšti tautos nepriklausomybės, tikėjimo ir prigimtinių teisių atgavimo siekių.

Idėja Lietuvai ar Lietuvos idėja?

Andriaus Tapino ir Vytauto Landsbergio pokalbis

Vasario 1-ąją LITEXPO parodų rūmuose vykusi „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“, dedikuota nacionalinei iniciatyvai „Idėja Lietuvai“, parodė, kad Lietuvai tikrai reikia idėjų – aukštyn mus keliančių, išradingų, realių. Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos trys, kaip pačios svarbiausios ir surinkusios daugiausiai ekspertų ir visuomenės pritarimo: 1) dvigubos pilietybės įteisinimas, 2) mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų, 3) pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Konferencijos pabaigoje buvo apdovanoti prie idėjų rinkimo ir propagavimo labiausiai prisidėję žmonės. Pirmiausia, kaip sakė televizijos laidų vedėjas, buvo apdovanojamas žmogus, kuris yra pats idėja Lietuvai. Tai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis Lietuvos vadovas lemtingu šalies laiku Vytautas Landsbergis. Andriaus Tapino vadovautame pokalbyje V. Landsbergis išsakė savo požiūrį į Lietuvos idėją apskritai, apibūdino idėjos apie prestižinę mokytojo profesiją svarbą kaip mokytojo pašaukimą.

Vilniuje atidengtas paminklas broliams Vileišiams

Vasario 8 dieną sostinėje, Tado Kosciuškos gatvės skvere, atidengtas paminklas didiesiems tautiškumo skatintojams – broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.

Statyti paminklą broliams Vileišiams, palikusiems ryškų pėdsaką šalies politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, buvo nuspręsta viename iš didelės Vileišių giminės suvažiavimų. Sostinės savivaldybė pasirūpino, kad būtų atnaujintas skveras, o paminklu – viešoji įstaiga „Vileišių kolegija“. Trijų metrų aukščio paminklą iš bronzos, vaizduojantį už stalo sėdinčius brolius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis bei architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius.

Valstybės kūrėjai

Dvidešimt: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai

Vilma Bukaitė,

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja

1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Pagal P. Kalpoko paveikslą išleistas atvirukas

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį dokumentą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą, iš kairės: sėdi Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Petras Klimas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, stovi Kazimieras Bizauskas, Donatas Malinauskas, Jonas Vailokaitis, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi.

Atmintis

Kaip Vasario 16-ąją Trispalvė plazdėdavo ir okupuotoje Lietuvoje

Prie Šakių vandentiekio bokšto 1952 metais iškeltai Trispalvei atminti pastatyta stela Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Sovietinė okupacija siekė iš Tautos atminties brutaliai išnaikinti bet kokią pagarbą visoms tautinėms ir krikščioniškoms vertybėms ir tautiniams simboliams. Visomis pastangomis jie norėjo paminti pagarbą mūsų istorijai, mūsų didingiems žygiams, nepriklausomam gyvenimui, tautiniams simboliams, pirmiausia Trispalvei, lydėjusiai mus per visą nepriklausomą gyvenimą. Tačiau okupacinei valdžiai tarnavusiems pakalikams sunkiai sekėsi tai padaryti – didelė Tautos dalis aktyviai priešinosi tokioms okupacinės valdžios užmačioms. Tai – ir ilgai nuo pat okupacijos pradžios vykęs partizaninis pasipriešinimas okupacijai, užgniaužtas tik po dešimties metų, ir įvairių jaunimo organizacijų tautiniu ar krikščionišku pagrindu susikuriančios organizacijos, ir vadinamasis disidentinis judėjimas, ir pogrindžio spauda, galop susibūrimas į Lietuvos Sąjūdį, kurio pastangomis, irstant komunistiniam režimui, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nors, tiesą sakant, didžioji Tautos dalis ilgainiui pasidavė sovietų malonei ir daug ką iš tų vertybių prarado, tačiau visą laiką, be minėtų aktyvių organizuoto pasipriešinimo atvejų, kildavo sporadiški, tik paslapčia iškylantys tam tikri tautinės atminties pliūpsniai, rodantys mūsų ištvermę, – tai vienur, tai kitur paminint Vasario 16-ąją kaip brangiausią mums vertybę būdavo iškeliamos tautinės vėliavos, rašomi tautiniai šūkiai, pagaliau net didingi šio mūsų valstybės įvykio paminėjimai, nors už tokį Vasario 16-osios prisiminimą tekdavo kartais ne tik laisvę, bet ir gyvybę paaukoti, tačiau didvyriški poelgiai vykdavo beveik kasmet ir net atokiausiose Lietuvos vietovėse. Juk daugybė partizanų su mintimis apie nepriklausomybę kovojo už tą Vasario 16-osios vėliavą. Ir plazdėjo trispalvės okupantų ir jų pakalikų panosėse, tačiau jie buvo bejėgiai prieš pasiryžėlius. Dėl vėliavos iškėlimo Vasario 16-ąją jie buvo viskam pasiryžę – ir mirčiai, ir ilgiems įkalinimų metams, ir persekiojimams. Trispalvė pasirodydavo netikėčiausiose vietose, net virš saugumiečių pastatų. Ir plazdėdavo drąsiai, su pasididžiavimu, o išdavikai virpėdavo iš baimės: gal jau baigiasi jų valdymas? Ir kai per mūsų kraštą atgimimo metu liejosi mitingų bangos, peržengusios ir Lietuvos ribas, ne vienas lietuvis, gyvenęs Baltarusijoje ar rusų valdomoje Kaliningrado srityje, su ašaromis akyse klaupdavosi prieš ją ir bučiuodavo – jis žinojo, kad tai yra didžioji mūsų vertybė, kad daug partizanų žuvo su svajone iškelti ją laisvoje tėvynėje, patys keldavo ją Vasario 16-ąją ar jos išvakarėse ir žūdavo. O ir mes, dalyvavę mitinguose ir demonstracijose už laisvę ir nepriklausomybę Atgimimo metais, nešdami ar keldami vėliavą, su ašaromis akyse žiūrėjome į ją.

Mintys po filmo apie Vaižgantą peržiūros

Vytautas BAGDONAS

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas

Pasitinkant artėjantį Lietuvos valstybės 100-metį Nacionalinio transliuotojo (LRT) kūrybinė grupė, pasitelkusi būrelį aktorių, televizijos ekrane jau kurį laiką rodo dokumentinius filmus su vaidybiniais elementais iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“. Jau buvo parodyti ar bus rodomi filmai apie Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, Jurgį Šiaulį, Stasį Lozoraitį, Aleksandrą Stulginskį, Saliamoną Banaitį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Adolfą Ramanauską-Vanagą bei kitus gerai žinomus žmones: šalies politinius ir visuomenės veikėjus, 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus, kovotojus už Lietuvos laisvę.

Sausio 21-osios vakarą buvo parodytas filmas iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“, skirtas lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui, tautos švietėjui ir  blaivintojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui. Savaime suprantama, tokio filmo ypač nekantriai laukė ir su įdomumu žiūrėjo Aukštaitijos žiūrovai. Juk savo gimtąjį kraštą ir jo žmones Vaižgantas labai mylėjo, gerbė, aprašė daugybėje grožinės literatūros kūrinių, publicistikoje, čia saugomas rašytojo atminimas, išlikę iki šių dienų ir gausiai lankomi Vaižganto gimtieji Malaišiai, čia, Svėdasų krašte, kiekvieną rudenį organizuojami garsūs respublikiniai renginiai – „Vaižgantinės“, o restauravus dar carizmo laikais statytos Kunigiškių pradžios mokyklos, kurioje mokėsi ir Tumų Juozukas, pastatą, įkurtas muziejus, veikiantis jau daugiau kaip 30 metų.

Išlaikyti viltį ir žengti pirmyn

Popiežius Pranciškus susitiko su Romos ukrainiečių bendruomene

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas džiaugiasi susitikimu Romos Šv. Sofijos ukrainiečių katedroje

Asmeninis vizito bruožas

Dabar, kai Lietuvos katalikai švenčia 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines ir laukia galimo popiežiaus Pranciškaus apsilankymo mūsų tėvynėje šį rudenį, galima solidariai prisiminti tikėjimo brolius ir seseris Ukrainoje, kurie taip pat džiaugiasi laisve, tačiau yra žymiai sunkesnėje padėtyje. Katalikai, sudarantys apie 15 proc. iš 42 milijonų Ukrainos gyventojų, kurių dauguma – stačiatikiai, kaip ir visi patriotiškai nusiteikę tos šalies piliečiai sunkiai išgyvena Rusijos agresiją, dalies šalies teritorijos okupaciją ir kol kas negali tikėtis apaštalinio Šventojo Tėvo vizito. Popiežius Pranciškus, kuris ypač jautrus žmonių ir tautų kančioms ir pirmiausia skuba į įvairias nelaimių ištiktas pasaulio vietas, matyt, dėl susidariusių aplinkybių dar negali nuvykti į šį konflikto pažeistą Rytų Europos regioną. Visgi jis ne kartą yra išreiškęs savo prioritetinį rūpinimąsi ukrainiečiais, patiriančiais turbūt rimčiausią humanitarinę krizę Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, nes jau ketverius metus vykstančios kovos sąlygojo tūkstančių civilių gyventojų žūtį, daugiau nei 2 milijonus karo pabėgėlių ir sunkias ekonomines pasekmes. Žengdamas dar vieną solidarumo žingsnį link kenčiančios Ukrainos žmonių, Šventasis Tėvas savo pirmąjį 2018 metų vizitą iš Vatikano atliko nuvykdamas į Romos ukrainiečiams katalikams priklausančią Šv. Sofijos bažnyčią, turinčią mažosios bazilikos titulą, ir susitiko su tikinčiųjų bendruomene. Ši, sausio 28 dieną, sekmadienį, popiežiaus Pranciškaus aplankyta šventovė buvo pastatyta tuometinio Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyriausio ganytojo kardinolo Josifo Slipyjaus (1893–1984) rūpesčiu, po to, kai jam po 18 metų, praleistų sovietiniuose Sibiro ir Mordavijos lageriuose, pagaliau 1963-aisiais pavyko ištrūkti į Romą. Popiežius Pranciškus buvo trečiasis Romos vyskupas, aplankęs Šv. Sofijos baziliką: 1969 metais ją konsekravo palaimintasis Paulius VI, taip išreikšdamas solidarumą su komunistų režimo persekiota Ukrainos Bažnyčia, kuri Sovietų Sąjungoje buvo visai uždrausta, formaliai ją prijungus prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Antrasis Šventasis Tėvas, aplankęs Šv. Sofijos baziliką, buvo šv. Jonas Paulius II, kuris 1984 metais buvo atvykęs pasimelsti prie neseniai mirusio ir joje palaidoto kardinolo J. Slipyjaus kapo.

Tarnavęs Dievui ir žmonėms

A†A vysk. Juozas PREIKŠAS

(1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11)

Vyskupas Juozas Preikšas tėviškės, Griškabūdžio, bažnyčioje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vasario 11 dieną Lietuvos vyskupai ir visi tikintieji lietuviai Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Lietuvą paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Panevėžio vyskupą emeritą Juozą Preikšą prieš pat iškilmingas šv. Mišias Trakuose Aukščiausiasis pasikvietė į Amžinybę. Tai – ypatingas išėjimo laikas – vyskupui itin brangi buvo Švč. Mergelė Marija. Jo gyvenimą žemėje riboja svarbios Lietuvai datos: 1926-ieji – Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimas – ir 2018 metai – Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. O ir pats vyskupo gyvenimas buvo tarnystė Dievui ir žmonėms.