|
Daug metų įvairiais pareiškimais, garsiomis kalbomis iš konferencijų tribūnų buvo kalbėta apie desovietizacijos būtinumą. Tai ypač jautri tema nuo sovietinių represijų nukentėjusiesiems ir jų palikuonims. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus nariai vasario 10 d. įvykusiame susirinkime vienbalsiai konstatavo, jog jie nebesulauks, kol bus teisiami sovietiniai nusikaltėliai ir atsakingi pareigūnai. Daugelio jų jau nebėra šiame pasaulyje. Jie ramiai ilsisi Lietuvos ar savo istorinių tėvynių žemėje. Politiniai kaliniai ir tremtiniai negali abejingai žiūrėti, kaip viešai niekinamas laisvės kovotojų atminimas, o sovietiniai kolaborantai heroizuojami. Pabrėždami, jog turi būti žinomi Lietuvos žemei ir jos žmonėms nusikaltusių okupantų ir aktyvių jų talkininkų vardai, susirinkusieji priėmė rezoliuciją. Dokumentas įregistruotas Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Dėl suaktyvėjusio tendencingo Antrojo pasaulinio karo ir pokario Lietuvos įvykių interpretavimo
Rezoliucija
LR Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininkui Juozui Olekui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei
Lietuvoje nebuvo vykdoma desovietizacija. Todėl vis garsiau prabyla žiaurių sovietinių nusikaltimų teisintojai. Vienas iš ryškiausių pastarųjų metų prosovietinių akibrokštų buvo istoriko Henriko Šadžiaus dvitomė monografijja Tautos drama (19391953). Joje nedviprasmiškai pateisinama sovietinė okupacija, laisvės kovotojams priskiriama kaltė už vykdytas sovietines represijas, kurių aukos buvo mūsų tėvai ir seneliai ir esame mes, čia susirinkusieji. Ypač skaudu, kad prosovietiniu ruporu kartais tampa ir nacionalinė televizija (LRT). Turime galvoje sausio 30 dieną transliuotą Virginijaus Savukyno laidą Istorijos detektyvai. Joje buvo išsityčiota iš Lietuvos laisvės kovotojų, jie prilyginami sovietinei reokupacijai tarnavusiems teroristams ir diversantams. Laidos vedėjas kalbėjo taip, lyg būtų nieko negirdėjęs apie taikių kaimo gyventojų žudynes, neskaitęs fundamentalaus istoriko Rimanto Zizo darbo Sovietiniai partizanai Lietuvoje 19411944 m. (2014, 607 psl.). Remdamasis gausia archyvine medžiaga, lietuvių ir kitų tautų autorių publikacijomis, R. Zizas teigė, jog ,,sovietiniai partizanai veikė kaip Lietuvos valstybingumo priedai, nusikalstamo stalininio totalitarinio režimo atstovai ir nešėjai, SSRS okupacinė jėga. Sovietinių partizanų veiksmai turėjo karinių nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui požymių (p. 550). Jie paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną diversinę jų akciją nacistiniai okupantai šaudydavo įkaitus lietuvius, gudus, lenkus ir net bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie negalėdavo pristatyti visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami, įkalinami ir net sušaudomi. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie griovė ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį okupuotos Lietuvos ūkį. Susirinkimo dalyviai kreipiasi į LGGRTC reikalaudami: 1) Paskelbti tremtinių sąrašų sudarytojų, tardytojų, kalėjimų prižiūrėtojų, teisėjų, prokurorų, stribų, su suėmimais ir trėmimais susijusių skundikų, MGB ir NKVD narių pavardes. 2) Paskelbti Antrojo pasaulinio karo metais teroristines ir diversines akcijas vykdžiusių sovietinių partizanų pavardes, įskaitant 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje vykdytas baudžiamąsias akcijas.
Rezoliucija priimta 20l8 02 10 visuotiniame LPKTS Vilniaus skyriaus susirinkime.
Susirinkimo pirmininkai
Stasė Malinauskienė, Gediminas Uogintas,
Vilniaus LPKTS skyriaus vadovas, Petras Musteikis
© 2018 XXI amžius
|