Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Popiežiaus emerito brolis kasdien meldžia geros mirties malonės sau ir broliui

Popiežius emeritas Benediktas XVI su trejais metais vyresniu broliu monsinjoru Georgu

Benediktas XVI, prieš 13 metų išrinktas Romos vyskupu, 2013 m. vasario 11 d. visai nelauktai pranešė apie savo nutarimą trauktis iš Visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystės ir šį nutarimą įgyvendino būtent prieš penkerius metus, vasario 28 dieną, 20 val. Tuoj pat po to Romoje prasidėjo pasirengimas naujo Popiežiaus rinkimams, konklavai, kuri kovo 13 dieną išrinko Popiežiumi Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupą Chorchę Marijų Bergolją (Jorge Mario Bergoglio), kuris tapo popiežiumi Pranciškumi.

Popiežius emeritas Benediktas XVI gyvena buvusiame vienuolyne „Mater Ecclesiae“ Vatikano soduose. Jis vasario 5 dieną laiške italų dienraščio „Corriere della Sera“ skaitytojams parašė, „jog lėtai silpstant fizinėms jėgoms, dvasioje jaučiasi kaip į Namus keliaujantis piligrimas“.

Atsiliepimas į epochos iššūkius

Svarstymas laukiant popiežiaus Pauliaus VI kanonizacijos

Mindaugas Buika

Lietuvių kalba ir tikėjimo išmintis

Popiežius Paulius VI su būsimuoju savo įpėdiniu kardinolu Albinu Lučianiu – popiežiumi Jonu Pauliumi I

Popiežiaus Pranciškaus per tradicinį Gavėnios pradžios susitikimą su Romos vyskupijos kunigais išsakytas prisipažinimas, kad jis šiemet ruošiasi kanonizuoti savo pirmtaką palaimintąjį Paulių VI (1896–1978), nelabai nustebino, kadangi jau anksčiau, gruodžio mėnesį, pranešta apie patvirtintą stebuklingą negimusio kūdikio, kuriam grėsė smurtinis gyvybės nutraukimas atliekant abortą, išgijimas, gimdyvei meldžiant popiežiaus Pauliaus VI užtarimo jo beatifikacijos dieną, 2014 metų spalio 19-ąją. Kita vertus, laukiant Pauliaus VI paskelbimo šventuoju, tiksli data dar nenustatyta, bet manoma, kad tai įvyks spalio mėnesį, kai pasaulio vyskupai rinksis į Romoje vykstančią jaunimo sielovadai skirtą Sinodo asamblėją, – visoje Bažnyčioje sutelktas dėmesys į atnaujintą jo 15 metų trukusio pontifikato (1963–1978) dvasinio paveldo vertinimą. Lietuvos katalikai, šiemet švenčiantys 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines, laukdami galimo popiežiaus Pranciškaus vizito ir prisimindami, kad Šventasis Sostas niekada nebuvo pripažinęs Sovietų Sąjungos įvykdyto mūsų šalies užgrobimo, su pagarba mena, kad palaimintasis Paulius VI buvo pirmasis lietuviškai prabilęs Katalikų Bažnyčios vadovas. Kaip neseniai priminta „Vatikano radijo“ pranešime, tai jis padarė per 1978 metų Velykas, tuo sunkiu išbandymų Lietuvai laikotarpiu, kai ji smurtu inkorpuruota į komunistinę blogio imperiją likusiam pasauliui jau buvo beveik nežinoma. Tuomet, kovo 26, suteikdamas tradicinį velykinį Urbi et orbi palaiminimą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinis toks iškilmingas jau ligoto Pauliaus VI pareiškimas), keliomis kalbomis išsakytuose sveikinimuose (prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, portugališkai graikiškai, arabiškai, korėjietiškai, lotyniškai) buvo ištarti ir lietuviški žodžiai: „Linksmų šventų Velykų“. Komentuojant tą įvykį tuomet, prieš 40 metų, „Vatikano radijo“ lietuvių redakcijos laidoje buvo teisingai pripažinta, kad „tie keli lietuviški žodžiai, iš Šventojo Tėvo lūpų radijo ir televizijos bangomis nuskambėję į visą pasaulį, buvo didžiai reikšmingi“, nes visiems priminė Lietuvą, kuri tuomet „kentėjo ir kovojo dėl savo tikėjimo, dėl laisvės ir pagrindinių žmogaus teisių“.

Meile panašėti į Mylintįjį

Kun. Vytenis Vaškelis

Mūsų esminis tikslas yra įgyvendinti ypatingą Viešpaties sumanymą – tapti panašiais į Jėzų, kad mumyse visiškai pilnai atsiskleistų bei subręstų tikroji tapatybė, kuri yra garbingiausia Dievo vaikams suteikta privilegija. Juk, mums patiems nesuvokiant, į šį pasaulį atėjome iš pilnos meilės Dievo Širdies ir, laiko pilnatvės valandai išmušus, būsime pašaukti sugrįžti...

Nors iš prigimties natūralus visų žmonių troškimas gyventi išreiškia jų amžinąjį nemarumą ir nežemišką paskirtį, bet iš tiesų reikia labai gilaus tikėjimo, kad drauge su apaštalu Pauliumi dėl Jėzaus galėtume apsispręsti jau dabar viską palikti žemėje ir po mirties, jei tokia būtų Jo valia, susivienyti „su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). Tai – visiško atsidavimo Emanueliui ir Juo pasitikėjimo, veikiant malonei, rezultatas ir pamokantis liudijimas: pasibaigus šiam gyvenimui, mūsų laukia ne išnykimas ar prasmegimas į nebūtį, o realus susitikimas su Juo, kurio visi keliai iš tikrųjų teisingi (žr. Įst 32, 4), kuris teis visas tautas bei kiekvieną žmogų bešališkai, pagal atliktus darbus (plg. Ps 96, 10).