|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsiliepimas į epochos iššūkius Svarstymas laukiant popiežiaus Pauliaus VI kanonizacijos Mindaugas Buika Lietuvių kalba ir tikėjimo išmintis
Popiežiaus Pranciškaus per tradicinį Gavėnios pradžios susitikimą su Romos vyskupijos kunigais išsakytas prisipažinimas, kad jis šiemet ruošiasi kanonizuoti savo pirmtaką palaimintąjį Paulių VI (18961978), nelabai nustebino, kadangi jau anksčiau, gruodžio mėnesį, pranešta apie patvirtintą stebuklingą negimusio kūdikio, kuriam grėsė smurtinis gyvybės nutraukimas atliekant abortą, išgijimas, gimdyvei meldžiant popiežiaus Pauliaus VI užtarimo jo beatifikacijos dieną, 2014 metų spalio 19-ąją. Kita vertus, laukiant Pauliaus VI paskelbimo šventuoju, tiksli data dar nenustatyta, bet manoma, kad tai įvyks spalio mėnesį, kai pasaulio vyskupai rinksis į Romoje vykstančią jaunimo sielovadai skirtą Sinodo asamblėją, visoje Bažnyčioje sutelktas dėmesys į atnaujintą jo 15 metų trukusio pontifikato (19631978) dvasinio paveldo vertinimą. Lietuvos katalikai, šiemet švenčiantys 100-ąsias valstybinės nepriklausomybės atkūrimo metines, laukdami galimo popiežiaus Pranciškaus vizito ir prisimindami, kad Šventasis Sostas niekada nebuvo pripažinęs Sovietų Sąjungos įvykdyto mūsų šalies užgrobimo, su pagarba mena, kad palaimintasis Paulius VI buvo pirmasis lietuviškai prabilęs Katalikų Bažnyčios vadovas. Kaip neseniai priminta Vatikano radijo pranešime, tai jis padarė per 1978 metų Velykas, tuo sunkiu išbandymų Lietuvai laikotarpiu, kai ji smurtu inkorpuruota į komunistinę blogio imperiją likusiam pasauliui jau buvo beveik nežinoma. Tuomet, kovo 26, suteikdamas tradicinį velykinį Urbi et orbi palaiminimą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo paskutinis toks iškilmingas jau ligoto Pauliaus VI pareiškimas), keliomis kalbomis išsakytuose sveikinimuose (prancūziškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, portugališkai graikiškai, arabiškai, korėjietiškai, lotyniškai) buvo ištarti ir lietuviški žodžiai: Linksmų šventų Velykų. Komentuojant tą įvykį tuomet, prieš 40 metų, Vatikano radijo lietuvių redakcijos laidoje buvo teisingai pripažinta, kad tie keli lietuviški žodžiai, iš Šventojo Tėvo lūpų radijo ir televizijos bangomis nuskambėję į visą pasaulį, buvo didžiai reikšmingi, nes visiems priminė Lietuvą, kuri tuomet kentėjo ir kovojo dėl savo tikėjimo, dėl laisvės ir pagrindinių žmogaus teisių. Kalbant apie popiežiaus Pauliaus VI mokymo reikšmę, svarbu pabrėžti jo nuoseklų ir ryžtingą tikėjimo gynimą (tai patvirtina ir vienos iš jo septynių enciklikų tema Mysterium Fidei (Tikėjimo slėpinys)) XX amžiaus antroje pusėje ryškėjant radikalaus sekuliarizmo ženklams. Tarp įvairių to Šventojo Tėvo išskirtinio pontifikato sukakčių šiemet minimos ir 50-osios jo paskelbto Dievo tautos Tikėjimo išpažinimo metinės. Tuomet, 1968-ųjų birželį, palaimintasis Paulius VI šį Credo iškilmingai perskaitė užbaigdamas visoje Bažnyčioje švęstus Tikėjimo metus, skirtus didžiųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės 1900-osioms metinėms. Šventasis Tėvas šiuo savo aktu norėjo pabrėžti, kaip yra svarbu geriau suvokti ir iš naujo patvirtinti bei paliudyti prieštaringomis šiandienos sąlygomis krikščioniškojo tikėjimo turinį, išreiškiantį reikšmingiausią tūkstantmetės Bažnyčios paveldą ir misiją. Kaip tik tikėjimo tema vyravo ir paskutinėje velykinėje 1978 metų Urbi et Orbi popiežiaus Pauliaus VI kalboje, kurią galima priimti kaip jo dvasinį testamentą. Tikėjimas visiems mums yra Velykų vaisius, sakė Šventasis Tėvas. Tasai tikėjimas turi būti tvirtas, nes tvirtai turime priimti Dievo Žodį, kurį mums pateikia dieviškasis Apreiškimas. Tikėjimas turi tapti mūsų gyvenimo pagrindu; tikėjimu turi remtis mūsų mąstymas ir mūsų veikla. Pabrėždamas, kad nėra jokio pagrindo baimei, kad antgamtinė tikėjimo išmintis galėtų suvaržyti žmonių laisvę ar mokslinį pažinimą, popiežius Paulius VI tvirtino, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimu užantspauduotas tikėjimas visa tai tik praplečia, papildo ir apsaugo nuo klaidų, kurios gali atnešti daug žalos. Nenusigąskime. Tikėjimo išmintis mums padeda pažinti visą pasaulio ir žmogaus gyvenimo tikrovę, pilnutinę tiesą, kuri mus išlaisvina, kvietė Šventasis Tėvas. Jis priminė paties Išganytojo mokymą: Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32), teigdamas, kad būtent pirmiausia per poveikį žmonių širdims, tikėjimas kreipia į tai, kas mūsų gyvenimui teikia prasmę ir tikrąjį džiaugsmą. Ateizmo melas ir jo įveikimas Apmąstant pozityvų ir viltingą palaimintojo Pauliaus VI tikėjimo patvirtinimą, reikia pripažinti, kad, siekdamas dialogo su šiuolaikiniu ir sparčiai besikeičiančiu pasauliu, jis aiškiai matė besiplėtojančio perdėto pasaulietiškumo pavojus. Savo pirmojoje, netrukus po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą paskelbtoje programinėje enciklikoje Ecclesiam Suam (Jo Bažnyčia), Šventasis Tėvas pranašiškai pripažino, kad būtent ateizmas yra pati rimčiausia mūsų laikų problema. Tuomet Vakarų pasaulyje dar nebuvo krikščioniškajam tikėjimui priešiškos nuostatos, kaip yra dabar, kai viešai tiesiog bijoma ištarti Dievo vardą, vis labiau draudžiami religiniai simboliai ir priimami atitinkami demokratiniai įstatymai, tačiau popiežius Paulius VI minėtame dokumente pabrėžė, jog pavojingai gausėja žmonių, nepripažįstančių jokios religijos. Jie atvirai demonstruoja savo bedievybę, bandydami ją primesti švietimui ir politikai, su kvailu ir tiesiog fatališku įsitikinimu teigdami, jog taip stengiasi išlaisvinti žmoniją iš tariamai melagingo religinio požiūrio į gyvenimą ir pasaulį, ir jį pakeisti į tikrai mokslinę pasaulėžiūrą. Mes esame tvirtai įsitikinę, kad esminiai ateizmo siūlymai yra visiškas melas ir kad jie nesuderinami su pagrindiniais žmogiškojo mąstymo principais, pažymėjo Šventasis Tėvas. Ateizmas tokiu būdu griauna tikruosius ir veiksmingus racionalios tvarkos pagrindus ir žmogaus gyvenimui primeta bevaisį dogmatizmą, kuris, užuot sprendęs būties problemas, jas dar labiau paaštrina. Kiekviena socialinė sistema, kuri grindžiama ateizmo principais, yra pasmerkta žlugti, pranašiškai teigė palaimintasis Paulius VI. Tai aiktualu, prisimenant ateistinio komunizmo, totalitarinės sistemos, kuri kai kam tuomet atrodė nesugriaunama, suirimą Rytų Europoje. Nurodęs, kad ateizmas yra ne išlaisvinimą, bet katastrofą nešanti šėtoniška jėga, kadangi stengiasi užgesinti gyvojo Dievo šviesą, jis kvietė visomis priemonėmis priešintis stiprėjančiam ateizmui ir uoliai ginti tiesą, kurios pažinimą įkvepia Kristus ir Jo Evangelija. Šventojo Tėvo įsitikinimu, ateizmui reikia priešintis turint viltį, kad ir šiuolaikinis žmogus gali pripažinti religinius idealus, kuriuos pristato katalikiškas tikėjimas ir kuriais kuriama civilizacija gali vesti į natūralų bei antgamtinį žmogiškosios dvasios tobulėjimą. Prašydamas Aukščiausiojo, kad apšviestų ir suteiktų malonę, kuri įgalintų modernųjį žmogų taikiai ir pagarbiai tvarkyti laikinuosius reikalus bei siekti amžinųjų, popiežius Paulius VI pabrėžia, jog ginant religiją ir jos dvasines vertybes, reikia stengtis suprasti mentalinę ateistų sumaištį bei priežastis, atvedusias juos prie Dievo atmetimo. Jos gali būti įvairios ir sudėtingos, tačiau neatidėliotinai taisytina viena iš jų nepakankamai gilus ir aiškus religinės tiesos šiandieninis pristatymas skelbiant, švenčiant liturgiją ir ypač asmeniškai liudijant, kad būtų adekvačiai išreikšta sakrali tikrovė. Juk ir tarp netikinčių žmonių yra nemažai tokių, kurie su entuziazmu bei savotišku idealizmu tarnauja kilniam reikalui, kurie svajoja apie teisingumą, gėrį ir pažangą vis tobulesnėje socialinėje santvarkoje, tik dar nepripažįsta Absoliuto. Iš esmės tokiu atveju galima teigti, kad šių žmonių širdys gal ir nesąmoningai trokšta Dievo, pirmojo ir svarbiausio visų dalykų tikslo. Todėl Bažnyčios mokymo uždavinys su reikiama kantrybe ir išmintimi atskleisti tiems ieškantiems žmonėms, kad dieviški dalykai priklauso žmogiškai prigimčiai ir ją peržengia. Skelbdamas šias mintis, kurios dabar vadinamos naująja evangelizacija, popiežius Paulius VI nurodė gamtamokslinės srities darbuotojų entuziazmą aiškinantis dėsningumus, kurie užuot abejotinais argumentais gynę ateizmą, gali sugrįžti prie metafizikos ir logiško Dievo, kaip aukščiausios būtybės, patvirtinimo. Galima daryti išvadą, kad ateizmas apriboja galimybes išmintingam pagrindinių žmonijos istorijos jėgų paaiškinimui, kuriam reikalingas Dievo dalyvavimo pripažinimas. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad ir netikintys visuomenės veikėjai naudoja Evangelijoje skelbiamus sentimentus ir nuostatas, tokias, kaip žmonių brolybė, abipusė pagalba, užuojauta ir gailestingumas. Ar mes negalėtume jiems padėti vieną dieną sugrįžti prie krikščioniškų tų moralinių vertybių ištakų? pagrįstai klausė palaimintasis Paulius VI enciklikoje Ecclesiam Suam. Komunizmo blogis ir Ostpolitik ribotumai Programiniame pontifikato dokumente pažymima, kad šiame dialogo kelyje Bažnyčia nė vieno neišstumia iš savo motiniško glėbio, niekas nelieka už jos meilės rūpesčio ir globos ribų. Pabrėžęs, kad Bažnyčia neturi priešų, išskyrus tuos, kurie patys tokiais pasidaro, Šventasis Tėvas tokiais priešais įvardijo ideologijas, kurios ne tik neigia Dievą, bet ir save priešpastato Bažnyčiai, ją persekioja, įvairiais būdais stengiasi suvaržyti jos laisvę. Šios ideologijos dažnai tapatinasi su ekonominiais, socialiniais bei politiniais režimais ir ateistinis komunizmas yra akivaizdus to pavyzdys, pripažino popiežius Paulius VI. Netiesiogiai atsiliepdamas į galimus priekaištus, kurie tuomet buvo girdimi Italijoje ir kai kuriose kitose Vakarų Europos šalyse, kur tuomet komunistų partijos buvo gana įtakingos (vadinamasis eurokomunizmas), kad Bažnyčia perdėtai smerkia komunizmą ir nebando vesti dialogo, Šventasis Tėvas nurodė sovietinio komunizmo valdytą Rytų Europą, kur doktrininiais ir politiniais pretekstais Bažnyčia patyrė skaudų engimą ir persekiojimą. Taigi, tiesa yra ta, kad prieš komunizmą nukreiptas mūsų balsas yra daugiau aukos skundas, o ne teisėjo verdiktas, teisingai aiškinama enciklikoje Ecclesiam Suam. Joje daroma išvada, kad tokiomis diskriminavimo sąlygomis dialogas yra labai sunkus, o kai kur iš viso neįmanomas, nors sąmoningos intencijos visiškai atsiriboti nuo tų režimų nebegali būti, nes Bažnyčia visomis aplinkybėmis turi ieškoti galimybių savo misijai įgyvendinti. Pabrėžęs, kad tiesos mylėtojui diskusija visada įmanoma, popiežius Paulius VI pripažino didžiulius sunkumus dėl nepalankių politinio ir moralinio pobūdžio sąlygų: tikros laisvės nebuvimo krikščioniškos minties raiškai ir veiklai bei sąmoningai papiktinančios komunistų laikysenos debatuose, kai užuot ieškojus objektyvios tiesos dėstomos subjektyvios, ideologiškai falsifikuotos nuostatos ar net atviras pasityčiojimas iš tikėjimo. Taigi, dėl nuoširdaus dialogo su komunizmu buvimo, tvyro tyla ir vienintelis girdimas balsas yra persekiojimus kenčiančių krikščionių pagalbos šauksmas. Vienintelis liudijimas, kurį Bažnyčia tuomet gali pateikti, yra tyla, kančia, kantrybė ir nesilpstanti meilė, tvirtinama enciklikoje Ecclesiam Suam, Ir šio balso netgi mirtis negali nutildyti. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis popiežius Paulius VI vis dėlto pratęsė jo pirmtako šventojo Jono XXIII pradėtą Vatikano vadinamąją Ostpolitik (Rytų politika), vedant ribotą dialogą su Sovietų Sąjungos ir komunistiniais jos satelitų Rytų Europoje režimais taip bandant išsaugoti Bažnyčią, jos struktūras ir ateitį toje tikėjimui nepalankioje valstybinio ateizmo erdvėje. Komunistų lyderiai, nesilpnindami tikinčiųjų diskriminavimo tokiais diplomatiniais kontaktais su Vatikanu stengėsi iškelti grynai propagandinius kovos už taiką uždavinius, kurie buvo derinami su agresyviais revoliuciniais siekiais. Šiam tikslui pasitelkti su Kremliumi kolaboravusio Maskvos stačiatikių patriarchato vadovai, kurie, kaip ekumenizmo specialistai, faktiškai priklausė KGB agentūriniam tinklui. Popiežius Paulius VI net penkis kartus buvo susitikęs su Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru Andriejumi Gromyka, pradedant 1965 m. gruodžio 4 d. vizitu Niujorke, Jungtinių Tautų Organizacijoje, ir istorine kalba jos Generalinėje Asamblėjoje. Vėliau susitikimai vyko Vatikane: 1967 metų vasarį, kai Šventąjį Tėvą aplankė SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Nikolajus Podgornas, 1970 metų lapkritį, 1974 metų vasarį ir 1975 metų birželį. Įvyko keli ekumeniniai susitikimai su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vyriausiais hierarchais, kurie buvo priversti vykdyti Kremliaus taikdarišką misiją, žinoma, diplomatiškai nutylint tragišką padėtį Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios, kuri dar Stalino nurodymu 1946 metais Lvove vykusiame pseudosinode buvo prijungta prie Maskvos stačiatikių patriarchato ir laisvai galėjo veikti tik išeivijoje. Todėl nemažai apžvalgininkų pripažįsta, kad Ostpolitik, kuri siejama ir su tuometiniu Šventojo Sosto viešųjų santykių sekretoriumi arkivyskupu Agostinu Kazaroliu (Agostino Casaroli), pirmą kartą Maskvą aplankiusiu 1971 metais (vėliau jau popiežiaus Jono Pauliaus II jis buvo pakeltas kardinolu ir paskirtas Vatikano valstybės sekretoriumi), buvo mažai efektyvi. Komunistinių režimų valstybinio ateizmo politika nesikeitė, tikinčiųjų persekiojimai tęsėsi. Daugelis per tokius kontaktus Vatikano paskirtų Bažnyčios hierarchų tuometinėje Sovietų Sąjungoje (ir okupuotoje Lietuvoje) bei kitose Rytų Europos šalyse buvo priversti kolaboruoti su priešiškais režimais ar netgi tapti jų slaptųjų tarnybų agentais taip kompromituodami savo pastoracinę tarnystę, o nepaklusnieji buvo toliau negailestingai represuojami. Totalitariniam komunizmui toliau neatsisakant galutinio tikslo visiškai išnaikinti tikėjimą (nors viešai buvo skelbiama sąžinės laisvė), tapatus religinis gyvenimas tokiomis sąlygomis galėjo vykti tik pogrindyje, įsiliejant į bendrą žmogaus teises ginančių disidentinių sąjūdžių veiklą. Buvo sutelktas dėmesys į nelegalią religinės literatūros bei spaudos leidybą ir platinimą, taip stiprinant tikinčiųjų bendruomenės rezistenciją ir išviešinant valdžios daromus nusikaltimus, kurie tapo dar akivaizdesni vykdant represijas prieš pogrindininkus. Rūpesčiai dėl kenčiančios Bažnyčios Popiežiškojo Rytų instituto profesorius Stefanas Kaprijus (Stefano Caprio) ir kai kurie kiti ekspertai savo apžvalgose pripažįsta, kad dėl minėtos prieštaringos Ostpolitik iškilo tam tikra konfrontacijos grėsmė pačioje Katalikų Bažnyčioje. Buvo nuolat svarstoma, kam ši politika naudingesnė, ar Vatikano atstovų derybos su Sovietų Sąjungos bei Rytų Europos komunistų lyderiais sukuria daugiau erdvės tikinčiųjų veiklai ateistinėje blogio imperijoje, ar tai tik iliuzijos, kurias išnaudoja totalitariniai režimai savo prestižui palaikyti, o viešosios bažnytinės struktūros toliau vegetuoja, dėl kolaboravimo su valdžia prarasdamos tikinčiųjų pasitikėjimą. Daugelis komunistinio pogrindžio religinių veikėjų tiesiog negalėjo suprasti ir pateisinti tokios Vatikano diplomatinės akrobatikos, kuri dažnai buvo priimama kaip priverstinai tylinčios ir kenčiančios Bažnyčios išdavystė, nes kaip galima vesti draugiškas derybas su režimu, kuriam valdant tikėjimas palaikomas diskriminavimo, persekiojimų ar net gyvybės praradimo kaina ir kuris nuolat skelbia galutinę mokslinio ateizmo pergalę. Vakaruose irgi stiprėjo tokia Vatikano abejotinos elgsenos kritika, nes daugeliui atrodė nepriimtina ir nemoralu palaikyti ryšius su žmogaus ir tautų teises pažeidinėjusia Sovietų Sąjungos vadovybe, kuri tarptautinėje plotmėje skelbė, kad Šventasis Sostas remia jos vadinamąją taikos politiką ir kovą prieš imperializmą. Todėl laisvajame pasaulyje vis labiau buvo orientuojamasi į pagalbą būtent pogrindyje veikiančiai tylos Bažnyčiai, rodant materialinį ir dvasinį solidarumą su persekiojamų tikėjimo brolių ir seserų sąjūdžiais, perduodant informaciją apie jų pasiaukojančią rezistencinę veiklą, kalėjimų ir tremties aukas. Kaip tik šie neoficialūs dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių sąjūdžiai su išvystyta pogrindine religinės literatūros ir spaudos savilaida, o ne vietinės viešosios bažnytinės institucijos daugiausiai prisidėjo prie tikėjimo išsaugojimo ir atgimimo Rytų Europoje, ir tapo reikšminga dvasine jėga, su Dievo malone atvedusia į taikų sovietinio komunizmo žlugimą. Popiežius Paulius VI, atrodo, gerai suprato ir skaudžiai išgyveno Rytų politikos kontroversijas ir nepalankumą, kaip rodo jo pastabos, išsakytos per 1975 metų susitikimą su kardinolų kolegijos nariais. Pripažinęs, kad dialogo su komunistinių režimų lyderiais rezultatai dažnai atrodo menki, pavėluoti ir nepatenkinantys, jis patvirtino, jog dėl šios priežasties daugelis mano, kad tą bendravimą reikėtų nutraukti. Tačiau Popiežius liko įsitikinęs, kad reikia išnaudoti visas galimybes šiame kelyje, kuris yra išskirtinai evangelinis ir susijęs su padėties žinojimu, nepaliaujamu kentėjimu bei gailestinga meile. Žinoma, mes nenorime slėpti, kad jo (bendravimo) tęsimas sukelia daug skausmo, nes daugelis situacijų netampa lengvesnės dėl Bažnyčios ir žmogaus teisių pažeidimų, pripažino Šventasis Tėvas kalboje kardinolams. Jis ragino vengti paviršutiniško ir neteisingo jo atsakomybe grindžiamo požiūrio bei veikimo supratimo, tarsi tai būtų nesipriešinimas blogiui ar beviltiškas jo priėmimas. Neatsitiktinai popiežius Pranciškus 2014 m. spalio 19 d. savo pirmtaką Paulių VI skelbdamas palaimintuoju, beatifikacijos šv. Mišių homilijoje pripažindamas jo išgyvenimus dėl pontifikato metu iškilusių kontroversijų, citavo jo dienoraščio žodžius: Galbūt Viešpats pašaukė mane ir išsaugojo šiai tarnystei ne dėl to, kad būčiau jai ypatingai tinkamas ar kad aš galėčiau valdyti ir išgelbėti Bažnyčią dabartiniuose jos sunkumuose, bet tam, kad kažkaip galėčiau kentėti dėl Bažnyčios ir tokiu būdu taptų dar labiau aišku, kad tik Jis, o ne kas kitas yra jos Vadovas ir Gelbėtojas.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |