|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Meile panašėti į Mylintįjį Kun. Vytenis Vaškelis
Mūsų esminis tikslas yra įgyvendinti ypatingą Viešpaties sumanymą tapti panašiais į Jėzų, kad mumyse visiškai pilnai atsiskleistų bei subręstų tikroji tapatybė, kuri yra garbingiausia Dievo vaikams suteikta privilegija. Juk, mums patiems nesuvokiant, į šį pasaulį atėjome iš pilnos meilės Dievo Širdies ir, laiko pilnatvės valandai išmušus, būsime pašaukti sugrįžti... Nors iš prigimties natūralus visų žmonių troškimas gyventi išreiškia jų amžinąjį nemarumą ir nežemišką paskirtį, bet iš tiesų reikia labai gilaus tikėjimo, kad drauge su apaštalu Pauliumi dėl Jėzaus galėtume apsispręsti jau dabar viską palikti žemėje ir po mirties, jei tokia būtų Jo valia, susivienyti su Kristumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 23). Tai visiško atsidavimo Emanueliui ir Juo pasitikėjimo, veikiant malonei, rezultatas ir pamokantis liudijimas: pasibaigus šiam gyvenimui, mūsų laukia ne išnykimas ar prasmegimas į nebūtį, o realus susitikimas su Juo, kurio visi keliai iš tikrųjų teisingi (žr. Įst 32, 4), kuris teis visas tautas bei kiekvieną žmogų bešališkai, pagal atliktus darbus (plg. Ps 96, 10). Viešpats kiaurai mato slapčiausius žmonių sumanymus ir, kai žmonės nusideda, Jo Širdį žeidžia jų daromos nedorybės... Bet kadangi Dievas yra amžinoji praeitis, dabartis ir ateitis (plg. Žyd 13, 8), Jis aiškiai regi, kad tie, kurie savo kaltėmis Jį vėl kala prie kryžiaus, vėliau atsivers, pakeis savo gyvenimo būdą ir taps verti pasiekti jiems nuo amžių numatytą palaimintą dalį Jo Viešpatystėje. Jis džiaugiasi žinodamas, kad žmonijos dauguma, pasiekusi šio gyvenimo finišą ir peržengusi visuotinio laikinumo ribą, bus pagauta nuostabos, nes regėdama didingą Išgelbėtojo meilės panoramą suvoks, kad be Kristaus malonės jos asmeniniai tikėjimo darbai būtų kaip pilkas rūkas, besisklaidantis Jo artumoje... Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų (žr. Jn 2, 15), kuris prieš žydų Velykas atėjo į Jeruzalės šventyklą ir, pamatęs, kad žydai Jo Tėvo namų šventovę pavertė turgumi, visus prekiautojus išvijo iš Dievo namų... Niekas nedrįso Jo sulaikyti, nes, kol neatėjo valanda, kai Jis bus suimtas ir nukryžiuotas, dabar Jam pavaldi kiekviena gyvenimo situacija... Tik dėl meilės Tėvui ir ištikimybės tiesai Jėzus imasi ryžtingų, net drastiškų veiksmų (išvarto pinigų keitėjų stalus bei išbarsto monetas, beje, tai įvyko tik vienintelį kartą), kurie liudija ne tik apie susiklosčiusios situacijos rimtumą, bet ir apie būtinybę atitinkamai veikti, nes čia tylėjimas būtų buvęs tolygus neryžtingumu grindžiamam kompromisui, kuris, užuot tapęs sudedamąja genialaus dieviško Atpirkimo plano vykdymo dalimi, būtų įnešęs tam tikrą disharmonijos rezonansą... Laikinoji Jeruzalės šventykla simbolizuoja būsimą amžinosios Jeruzalės miestą, į kurį galėsime įžengti, kai kasdien stengsimės atnaujinti savo širdžių šventoves. Mūsų panašėjimas į Mylintįjį prasideda ne danguje, o žemėje. Kai maldingai skaitydami Dievo žodį bendraujame su Viešpačiu, mus apšviečia Šventoji Dvasia, mokydama atsisakyti nuodėmingų įpročių liekanų, skatindama nebesitapatinti su pasaulio stabais bei nepasotinamais geismais, kurie atmeta Dievą ir atveria kelią šėtonui. Biblijos tiesa bei Bažnyčios mokymas yra gyvenimo žibintas, demaskuojantis rafinuotą piktojo veikimą ir parodantis mums tiesiausią kelią į laisvę. Neseniai Popiežiaus namų pamokslininkas t. Ranieras Kantalamesa (Raniero Cantalamessa) Vatikane komentavo šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula (Rom 12, 2). Jis sakė: Turime atsiriboti nuo pasaulio ne dėl to, kad pati materija yra bloga, kad ji yra dvasios priešė, kaip manė platonikai ir kai kurie jų paveikti Bažnyčios tėvai, bet dėl to, kad, kaip sako Šventasis Raštas, šio pasaulio pavidalas praeina (1 Kor 7, 31) dėl to, kad praeina pasaulis ir jojo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius (1 Jn 2, 17). Vienadieniai pasaulio geismai daugeliui ne kartą aptemdo protą ir parklupdo po nuodėmės našta. Ar įmanoma, kad kas nors pataikaudamas blogiui atgautų prarastą sąžinės ramybę ir vidinį džiaugsmą? Ne. O atsėlinus pagundai, kai su malda ją atstumiame, ar savo širdyje nejaučiame pergalės skonio? Ar nesinori padėkoti Dievui už pasiektą dvasinį laimėjimą? Ar neauga mumyse tikras džiaugsmas, kai stengiamės likti Jo meilėje (plg. Jn 15, 10) ir palaipsniui bei labiau spontaniškai mylime vieni kitus broliška meile (Rom 12, 10)? Pasak Fiodoro Dostojevskio, grožis išgelbės pasaulį. Grožis tik tiek pajėgia gelbėti pasaulį, kiek remiasi Dievo Sūnaus meile, kuri jau išgelbėjo pasaulį. Gyvenkime Jo meile ir suvoksime, kad grožis yra neatskiriamas meilės dėmuo.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |