Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laisvės dvasios nešėjai

Aldona KUDZIENĖ

Renginio organizatoriai, rėmėjai, lektoriai, menininkai, svečiai

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-metį Alytaus tikintieji pasitiko minėdami iškilius tautos dvasininkus. Konferenciją „Laisvės dvasios nešėjai“ vasario pradžioje surengė Šv. Angelų Sargų parapija ir didelę švietėjiškos veiklos patirtį sukaupusi viešoji įstaiga „Dienos namai“. Šventinis renginys prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Kaišiadorių vyskupo generalvikaras, mons., teol. dr. kun. Algirdas Jurevičius, koncelebravo Alytaus dekanas, garbės kanauninkas Arūnas Užupis bei Šv. Kazimiero parapijos rezidentas, vyresnysis kapelionas, majoras kun. teol. lic. Saulius Kasmauskas.

Šventojo Rašto skaitiniai tądien bylojo apie šioje žemėje žmogui Dievo siųstus įvairius išbandymus, nuolat patiriamus kaip rūpesčius, bėdas ir vargus (Job 7, 1–4, 6–7), apaštalo tarnystės ypatumus (1 Kor 9, 16–19, 22–23) bei Jėzaus gydomosios galios pavyzdžius (Mk 1, 29–39). Pamoksle mons. dr. A. Jurevičius pastebėjo, kad, skelbdamas Evangeliją, Jėzus daugeliui to meto žmonių įkvėpė viltį, pasitikėjimą Dievu, suteikė ramybę, gydė patikėjusius Dievo žodžiu. Pasak dvasininko, mes irgi neretai esame apriboti vidinių barjerų, sužeisti nuodėmių, esame silpni ir bijome tai pripažinti. Šiandien mums kaip ir anuomet reikia gydytojo, reikia Jėzaus. Primindamas Šventajame Rašte aprašytą teisiojo Jobo, nepabūgusio sunkumų ir nepraradusio pasitikėjimo Dievu, istoriją, monsinjoras sakė, kad Dievas tikrai apdovanoja visus už pasitikėjimą juo bei ištikimybę. Baigdamas svečias drąsino susirinkusius ieškoti Jėzaus, kad būtume pagydyti Jo žaizdomis, Jo malone, Jo gailestingumu.

Dainų sukursim apie laisvę, apie žydėjimą mūs žemėj…

Į pokalbį apie iškilių Lietuvos dvasininkų gyvenimą ir paliktus mums darbus konferencijos dalyvius įvedė muzikinė-literatūrinė kompozicija, režisuota Alytaus muzikos mokyklos direktorės pavaduotojos Undinės Pinkevičienės bei apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkės Emilijos Krušinienės.

Fleita užsienio ir mūsų šalies kompozitorių kūrinius atliko moksleiviai Tėja Dzeminskaitė, Donatas Navikas, Emilija Kudzytė, Aistė Milančiūtė, smuiku griežė Rasa Mockevičiūtė ir Raula Sakalauskaitė, fortepijonu – Sofija Jurgionytė. Mokinius atlydėjo ir paruošė fleitos vyresnioji mokytoja Justina Jočytė-Orinienė, smuiko mokytoja metodininkė Daiva Martikonytė, akompanavo koncertmeisterė metodininkė Lina Abromavičienė. Savo poeziją apie „erškėčiais nuklotą“, pilną sunkių išbandymų Palaimintojo Teofiliaus Matulionio, kitų iškilių dvasininkų gyvenimo kelią, jų ištikimą meilę Dievui ir tėvynei, sunkiai iškovotą Lietuvos laisvę, dramatiškus sausio 13-osios įvykius skaitė „Tėkmės“ poetės Emilija Krušinienė ir Scholastika Kavaliauskienė.

Konferencijoje dalyvaujančius parapijiečius pasveikino Alytaus miesto vicemerė Valė Gibienė. Ji akcentavo žmogaus pasirinkimo ir laisvės svarbą, ragino branginti iškovotą laisvę ir nepaleisti jos iš rankų bei akių, būti sveikiems ir mylėti šalį, save ir artimą.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys Povilas Labukas išskirtinio jubiliejaus išvakarėse linkėjo būti aktyviems ir pilietiškiems, nepamiršti atlaidumo ir kito atjautos. Tai savo pavyzdžiais liudijo iškilūs šalies dvasininkai, ėję per gyvenimą su žinute mums ir avansu davę pasitikėjimą ir įpareigojimų. P. Labukas dėkojo „Dienos namų“ direktorei Kristinai Bondarevai, kuri daug metų visus suburia paminėti svarbiausius dalykus.

Ar laisvė būtų paskelbta, jei visi būtume tūnoję savo urveliuose?

„Laisvė – Dievo dovana ir užduotis. Žvilgsnis į palaimintųjų arkivyskupų Teofiliaus Matulionio ir Jurgio Matulaičio MIC gyvenimus“ – tokią temą liudijo Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. teol. dr. A. Jurevičius. Svečias akcentavo šių metų ypatingumą – valstybės šimtmetį ir katalikiškajai visuomenei svarbų šimtmetį nuo to laiko, kai palaimintasis Jurgis Matulaitis tapo Vilniaus vyskupu. Pasak prelegento, šis palaimintasis pagarsėjo tuo, kad rašė dienoraštį, kuriame galime aptikti ir minčių apie žmogaus laisvę. Labai įdomus tas faktas, kad mintys užrašytos 1910 m. spalio 24 d., galima sakyti, Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje. „Aršesniam esi žmogus kalėjime ir ištrėmime, negu, kad baimės apimtas ir suvaržytas, kaip tas sliekas įlindęs į savo urvelį, kai tūnai, miegi ir nieko neveiki. Baiminies, kad kiti tavęs neuždarytų į kalėjimą ir neištremtų, o tu patsai save uždarai į dar aršesnį kalėjimą – į susnūdimo, nieko neveikimo, tamsia nakčia apgultą kalėjimą, kur turi žmogus pradėti gesti ir pūti, tu patsai save tada išvarai į kalėjimą, nes atskiri save nuo būrio tikrųjų, veikliųjų bažnyčios darbininkų“, – teigė marijonų vienuolis J. Matulaitis. Mons. A. Jurevičiaus teigimu, anuomet būsimasis vyskupas Jurgis matė daug žmonių, apsunkusių, neaktyvių, nenorinčių keistis, nenorinčių nieko daryti. „Jei visi bijotų, tūnotų atsiskyrę savo nameliuose ir niekas aiškiai nepasakytų, kad nori laisvės, ar Lietuvos valstybė būtų paskelbta, jei visi būtų tokie buvę? Jis viską darė, kad žmones išjudintų“, – su užsidegimu kalbėjo svečias. Pasak jo, palaimintųjų mintys aktualios ir šiandien.

„Netrukus švęsime valstybės šimtmečio jubiliejų. Bus žmonių, kurie kaip tie sliekai, laiką leis namuose ir niekur nedalyvaus, nesirinks kviečiami, vėliavų nekels, žvakelių nedegs. Manau, kad jūs būsite kitokie, dalyvausite renginiuose, stovėsite, kur svarbiausia, kaip ir kviečia palaimintasis Jurgis“, – viltingai teigė monsinjoras.

Pernai palaimintojo titulu vainikuotas arkivyskupas T. Matulionis – antrasis žmogus, kurio darbus prisiminti ragino mons. A. Jurevičius. Jis pateikė keletą palaimintojo nuotraukų. Vienoje, fotografuotoje 1940 metų vasario 16-ąją, tarp svarbių to meto žmonių ir vyskupas Teofilius. Laikas atsakingas – ką tik atgautas Vilniaus kraštas, bet Lietuvoje stovi okupacinė kariuomenė. Monsinjoras, supažindinęs su nuotraukoje užfiksuotais žmonėmis, turėjusiais svarbius vaidmenis to meto valstybėje, – kariuomenės generolais Lietuvos kariuomenės kūrėju Vladu Nagiu-Nagevičiumi, Lietuvos aviacijos vadu Antanu Gustaičiu, daug atsiminimų palikusiu kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, – dėmesį siūlo atkreipti į dvi asmenybes – vyskupą Teofilių Matulionį ir generolą Vincą Vitkauską. Vienas nieko nebijojo, iškentė nelengvą tremtį, o kitas, generolas V. Vitkauskas, susidūrė su baimėmis. Jis Valstybės gynimo taryboje 1940 metais priešinosi kariuomenės panaudojimui prieš kraštą okupuojančią Raudonąją armiją, išdavikiškai tapo vyriausiuoju okupacinės kariuomenės vadu. „Palaimintieji ir šventieji – mūsų dvasinis turtas. Ačiū, kad prisimenate tuos žmones. Mokykimės iš jų“, – išsakytas istorijas reziumavo mons. teol. dr. Algirdas Jurevičius.

Salezietis kunigas Pranas Gavėnas kėlė žmonių dvasią

Iškalbingus kun. Prano Gavėno SDB gyvenimo puslapius apžvelgė dvasininko mokinė ir bendradarbė, „Dienos namų“ direktorė K. Bondareva. Konferencijos dalyviams pristatytas trumpas dokumentinis filmas apie šią svarbią asmenybę. Daug istorinių archyvinių medžiagų bei žmonių liudijimų byloja, kad Alytaus miesto garbės pilietis salezietis kun. P. Gavėnas buvo išskirtinė asmenybė, gyveno tiesoje, daug jėgų atidavė vystydamas bei plėtodamas Alytuje ir kitur jaunimo bei suaugusiųjų sielovadą.

Pasak prelegentės, nors kun. P. Gavėnas į Lietuvą sugrįžo 1992 metais jau garbaus amžiaus, būdamas 74 metų, nemažai nuveikė, kvietė žmones, kėlė jų dvasią, kūrė įvairias sielovados struktūras: Katechetikos kabinetą, Lietuvių Katalikų mokslų akademijos Alytaus skyrių, apie 15 maldos grupių, jaunimo organizacijas bei vasaros poilsio stovyklas, aktyviai dirbo žurnalistinį darbą. Pasak K. Bondarevos, 2000 metais veikliam saleziečiui iškeliavus pas Viešpatį, viskas vėl grįžo į senas vėžes, nutilo, nurimo, užgeso. Kodėl taip įvyko? Ieškant atsakymo į šį reiškinį, jis surastas popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje apie viltį (Spe salvi, P. 31): žmogus niekada negali būti atpirktas tiesiog iš išorės. Geros struktūros ne tik svarbios, bet ir būtinos, tačiau jos negali ir neturi panaikinti žmogaus laisvės. Jei žmonės dar nėra pribrendę tokiems pokyčiams, neturi vidinės laisvės, vadinasi, neturi ir vidinio motyvo bei įsitikinimų, skatinančių veikti juos pačius. K. Bondarevos teigimu, praėjus beveik 20 metų, matome, kad Bažnyčios veikla po truputį įsibėgėja. Tai rodo, kad vidinis išsilaisvinimas visuomenėje vyksta, žmonės aktyvėja. „Tad turėdami gražius iškilių dvasininkų pavyzdžius, nelaukime, pabandykime ir patys daugiau nuveikti darbų Viešpaties vynuogyne“, – baigdama paragino prelegentė.

Kunigo Prano Račiūno darbai Alytui

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Alytaus skyriaus narė Aldona Lazauskienė liudijo apie kitą ne tik Alytaus katalikų visuomenei brangią asmenybę – bibliofilą, kolekcininką, politinį kalinį, kraštotyrininką, metraštininką, visuomenininką kunigą Praną Račiūną MIC.

1980 metais šis kunigas buvo atkeltas į Dzūkijos sostinę, čia sulaukė Atgimimo. Pamokslaudamas jis nuosekliai kalbėjo apie šalies istoriją, Sąjūdį, buvo jo tarybos narys. Šis dvasininkas tryško laime, išgirdęs, kad katalikams grąžinta Vilniaus Arkikatedra. Jis dalyvavo Dievo tarno arkivyskupo J. Matulaičio beatifikacijoje Vatikane 1987 metais jį paskelbiant palaimintuoju.

„Kunigas Račiūnas 1988 metais mums, parapijiečiams, demonstravo filmuotą medžiagą apie įvykius Vatikane: Lietuvos krikšto jubiliejų, Palaimintojo J. Matulaičio beatifikacijos iškilmes. Natūraliai degdamas meile Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, jis parapijiečius ruošė dvasiniam atgimimui. Tėvas Pranciškus buvo pasišventęs sielovadininkas, istorikas, puikus diplomatas, net statybininkas. Sudėtingomis sovietmečio sąlygomis pastatė dabartinę kleboniją, o 1984 metais, minint Šv. Kazimiero mirties metines, klebonas Račiūnas Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje pastatė Atminimo kryžių. Mes, Alytaus mokytojai, iš jo rankų gavome dovanų Šventąjį Raštą – Naująjį testamentą, kurio nebuvome matę, nors ir aukštuosius mokslus baigę“, – prisiminimais apie kun. P. Račiūną dalijosi A. Lazauskienė.

Kai sutinki daug gerų kunigų

Kokį atsaką mes šiandien siunčiame Dievui? Apie mūsų pasirinkimus bei laisvės sąlygas kalbėjo Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kapelionato vyresnysis kapelionas, majoras, kun. teol. lic. Saulius Kasmauskas. Dvasininko teigimu, kalbant apie laisvę, visuomet yra tam tikras pasirinkimas. Jeigu tauta ir valstybė buvo okupuota, turėdama stiprų pasitikėjimą Dievu, ji gali susigrąžinti tą laisvę. O Lietuvoje kaip tik tokia situacija ir susiklostė: laisvės idėja vystėsi ir augo prie Bažnyčios, daug rezistentų buvo kunigai. Atėjus laiko pilnatvei, buvo suvokta, kad didelei valstybei, ypač jei ji sukurta nemoraliais pagrindais, lemta žlugti. Toliau kalbant apie asmens, norinčio pažinti Dievą pasirinkimus, pasak kapeliono, reikėtų kelti klausimą, kaip mes suvokiame mus supantį pasaulį, ar tikime, kad yra nematomas pasaulis, kuris veikia mus. Pasak kun. S. Kasmausko, kai apsisprendžiame tikėti, toliau atsiranda sąlygos iš arčiau pažinti, įsigyventi į dvasinę tikrovę. Kitas gyvenimo kelionės etapas jau žymi tapimą savimi, bendradarbiaujant su Dievu, su Jo malone. Apie tai, kaip šiandienos pasaulyje palaikyti užmegztą asmeninį meilės ryšį su Dievu, kad jis toliau tęstųsi, svečias rėmėsi popiežiaus Pranciškaus pasiūlytais trimis aspektais: pažinti, pamilti bei įsipareigoti kasdienybėje juo sekti. Kapelionas pagarsino popiežiaus Pranciškaus kelionėje į Peru atrastą įžvalgą, kuri aktuali ir nūdienos Lietuvai: užuot rodę svetingumą, brolystę, nuoširdumą, bendradarbiavimą, žmonės dažnai renkasi uždarumo, užsisklendimo, atsiribojimo kultūrą. Anot dvasininko, popiežius Pranciškus ragina šias nuostatas keisti, nes žmogus izoliuojasi, lieka vienas, o krikščioniškos laisvės turinys ir bendradarbiavimo su Dievu esmė yra ta, kad jis neliktų vienas, o priklausytų bendruomenei, galėtų daugiau bendrauti. „Laisvė sukuria galimybes, bet yra ir tam tikrų sunkumų. Džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau daug gerų kunigų, padėjusių man apsispręsti dėl to dvasinio gyvenimo, kurį dabar turiu“, – baigdamas pastebėjo kapelionas kun. S. Kasmauskas.

Konferenciją apibendrindamas Alytaus dekanas ir Šv. Angelų Sargų parapijos klebonas g. kan. Arūnas Užupis konstatavo, kad laisvė – Dievo dovana, dėl kurios reikia kovoti. „Džiaukimės ta Dievo dovana, bandykime ją saugoti, puoselėti“, – kvietė dekanas. Jis nuoširdžiai dėkojo svečiams už pranešimus, organizatoriams – už renginį ir linkėjo pakiliai nusiteikus sutikti valstybės 100-metį.

Taikliu teiginiu renginio prasmę apibūdino konferencijos vedėjas, Alytaus miesto teatro aktorius Eugenijus Rakauskas: „Svarbiausia, – ne kokias mintis žmonės atsineša į bažnyčią, bet tai, ką išsineša“.

O šį kartą jie išsinešė labai daug.

Alytus
Zenono Šilinsko nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“