Lietuvos kūrėjai

Nepriklausomybės amžininkai

Už ilgą amžių dėkinga Aukščiausiajam

95-uosius įpusėjusi, 33 metus mokytoja dirbusi Stefanija Šliakienė dabar labiausiai mėgsta siuvinėti Autoriaus nuotrauka

Katinų kaime pas dukrą gyvenanti 95-uosius įpusėjusi Stefanija ŠLIAKIENĖ čia atvyko iš Juodupės netekusi vyro. Kai įgriso būti vienišai, persikėlė gyventi pas dukrą. Ir čia rado sau užsiėmimą: mezga, siuvinėja, neria. Su bene vyriausia amžiumi gyvenvietės moterimi, kurios rankos ir mintys skirtos kūrybai, kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Iš kur esate jūs kilusi, kas buvo jūsų tėvai?

Mano gimtinė – Obelių valsčiaus Degučių kaimas. Tėvas Petras Žuklys ir mama Bronislava Balčiūnaitė-Žuklienė buvo ūkininkai, valdė 13,5 ha žemės. Pradžioje teturėjo 4 ha, bet dalijant Degučių dvaro žemę dar pridėjo 4 ha, tiek pat pirko, likusią įgijo dalijant Amerikoje mirusių dėdžių palikimą.

Išgirstame įvairių vertinimų apie tuomečių ūkininkų gyvenimą. Jūs esate gyva tų laikų liudininkė, tad kaip jie išgyveno, kuo vertėsi?

Alkana tikrai nebuvau. Tėvai laikė gyvulių, augino kiaulių. Pardavimui skirtos privalėjo sverti apie 80 kg ir neturėjo būti nei per riebios, nei per liesos. Augino ir linų, jie turėjo vertę. Sėjo rugių, kviečių ir kitų javų rūšių, jų likdavo ir parduoti. Šiaip žemė buvo kalnuota ir molinga, bet kur pirko 4 ha, ten ji buvo lengvesnė, su smėliu. Melžė ne vieną karvę, jų pieną parduodavo, todėl gyvenome neblogai. Mūsų šeima buvo nedidelė: abu tėvai ir aš su ketveriais metais vyresniu broliu. Ūkį patys prisižiūrėjome. Pradžioje gyvenome nedidelėje senelių palikimo gryčiukėje, o prisidūrus žemės, gyvenimas gerėjo. Pastatė gyvuliams tvartą, didelį klojimą.

Nuimtą derlių kažin ar iškulsi spragilais, tad gal būdavo įkinkoma kokia nors technika, juk buvo ketvirtas XX amžiaus dešimtmetis?

Tėvas turėjo arklinę kuliamąją, kurią šiuo metu galima pamatyti Rokiškio krašto muziejuje. Įkinkius į ją keturis arklius, iškuldavo ne tik savo, bet ir kaimynų derlių.

Ar jus pačią pratino prie ūkiškų darbų?

Tėvai į visus darbus ir mane vesdavosi. Būdama septynerių metų jau grėbiau. Tėtis padarė man nedidelį grėbliuką. Niekas neskaičiavo, kiek aš sugrėbiu, bet buvau „prie darbo“. O 11 metų turėdama, kai mama sunkiai susirgo ir operuoti ją reikėjo, jau rugius iš pradalgių ėmiau. Būdavo, vyrai pripjauna, aš suimu, bet nespėju surišti. Kur prasti javai, dar spėju, o kur gražesni, didesni už mane, jau nespėju. Vyrai palaukdavo, kol aš savo darbą atliksiu. Pjovė dalgiais, mašinų nebuvo. Kaime buvo ir stiprių ūkininkų, po 30-40 ha valdė, bet ir jie jokių mašinų neturėjo. Ūkininkų šeimos buvo darbščios, iki pietų nemiegodavo. Degučiuose buvo apie 30 ūkių sodybų. Reta iš jų ką nors samdydavo. Net po 18 ha turėdami apsidirbdavo patys.

Kokį atminimą paliko jums tėvas?

Jis kaip ir daugelis kaimynų sugebėjo pasidaryti statinių alui daryti, kopūstams raugti, grėblius, roges, tik jas geležimi apkaustyti veždavo į kalvę. Prie namų augo gal 40 obelų. Tėvas mokėjo skiepyti. Sodas subrandindavo labai gerų rūšių obuolių. Jie išsilaikydavo sveiki ne tik iki Šv. Kalėdų, bet ir ilgiau.

Mūsų sodyba stovėjo ant kalno, nuo kurio galėjai matyti Jūžintų bažnyčią. Gal už kilometro – Degučių ežeras. Kai šulinyje vandens pritrūkdavo, tuomet pagelbėdavo ežeras. Jame ir drabužius skalbdavo. Geriamojo vandens atsinešdavome iš netoliese trykštančio šaltinio.

Dabar paklausiu apie jūsų mamą. Kuo ji pasižymėjo?

Ji buvo plačiai žinoma audėja. Jos austus gaminius ir mūsų šeima nešiojo. Audė pamargintus milus. Sugebėjo juos ir pasiūti. Tikriausiai iš mamos potraukį rankdarbiams įgijau. Knygų neleido skaityti. Jeigu mane pamatydavo su knyga, klausdavo, ar kokio darbo nebesusirandu. Kai pirko žemę iš Kaune gyvenančių savininkų, už ją atsiskaitė irgi audiniais. Mama mokėjo ir megzti, siūti. Kol buvau nedidukė, nešiojau jos siūtą suknutę. Tėvelis netinginiaudavo, bet mama net už jį buvo darbštesnė.

Kaip atrodė tuometinis kaimas?

Tarp kaimynų vyravo draugiški santykiai. Būdavo, ne visur vienodai javai prinoksta. Vieni anksčiau juos nupjauna, kiti – diena kita ar savaite vėliau. Anksčiau nupjovę eina padėti kitiems, kas vėliau dalgius galanda. Nebuvo kažkokių girtuoklysčių. Šventėms pasidarydavo silpno alaus. Rugiapjūtės pabaigtuvėms darydavo labai silpną alų. Jeigu kokiam nors suėjimui – jau stipresnį. Bet nesimatydavo degtinės. Teko girdėti, kad varydavo naminę, bet Degučiuose – ne. Jeigu eidavo į krikštynas, tai į jas puslitrį valstybinės nešdavosi. Bet girtų nesimatydavo. Nuo alaus būdavo linksmi. Sodybos buvo vienkiemiais savo žemės plote. Sueidavo kaimynai pasišnekėti, aptarti reikalus. Paprastomis dienomis nepasitaikydavo suėjimų.

Ką veikdavote atėjus sekmadieniui?

Eidavome į Aleksandravėlės bažnyčią, iki kurios – 2 km. Kol maža buvau, eidavau su tėvais. Buvo įprasta sekmadieniais eiti į bažnyčią. Nenuėjus nors vieną sekmadienį, atrodė blogai. Ir pačiai lyg kažko trūkdavo. Po pamaldų jaunimas vaikštinėdavo pulkeliais po miestelį, tarpusavyje šnekučiuodavosi, tardavosi, kur vakare eis į šokius. Šokiai vykdavo Aleksandravėlės salėje. Su išgėrusiu, nors ir kviesdavo, nė viena mergina neidavo šokti. Bet tokių pasitaikydavo labai retai. Į šokius rinkdavosi dainuodami. Žinodavai, iš kurio kaimo ateina. Iš balsų pažindavai, kas atidainuoja. Vasarą kaime šokius rengdavo kieme, atšalus orams – nekūrenamoje gyvenamojo namo seklyčioje. Bet pašokus net išpildavo prakaitas. Mėgau šokti. Būdama penkiolikos metų ėmiau vaikščioti į šokius. Brolis eidamas ir manęs nepalikdavo. Jeigu neturėdavau ūpo, mama paerzindavo: „Nagi, jau eina brolis“. Grįždavome abu su broliu Broniumi.

Papasakokite apie kaimynus.

Širviai buvo mūsų kaimynai. Paulius turėjo mano metų brolį, o mano brolis buvo su juo vienmečiai, tai jiedu daugiau draugavo. Kol Paulius augo, niekas negalėjo pasakyti, kad jis bus toks žymus poetas. Širviai buvo labai paprasti žmonės. Tėvas, buvęs šiek tiek keistokas, nebuvo girtuoklis, motina – miela moteris, bet paliko visus išėjusi tarnauti į Rokiškį. Labai anksti mirė, palikdama abu vaikus su suknytėmis. Paulius, tapęs garsiu poetu, liko toks pat, paprastas. Užsukdavo ir pas mus.

Girdėjau, kad turite giminystės ryšių ir su Žukliais...

Jų buvo penki broliai, trys iš jų – menininkai. Pirmasis drožinėti iš medžio pradėjo Albertas. Išdrožęs „Vargo mokyklą“, gavo stipendiją mokytis Kaune. Sekdami juo Vladas ir Leonas tapo skulptoriais. Su Leonu kartu ėjome į mokyklą. Jis sėdėjo suole už manęs, todėl mano kasas galėjo patampyti. Jos buvo ilgos. Rytais užėjęs rasdavo mane nesušukuotais plaukais. Kai kada mama juokdavosi: „Kavalierius jau atėjo, o tavo plaukai nesušukuoti“.

O kur Jūs mokėtės?

Pradinę mokyklą baigiau Aleksandravėlėje. Dvejus metus mokiausi Salamiesčio Kunigaikštienės Birutės žemės ūkio mokykloje. Joje mokslas sekėsi. Iš 29 namų ruošos dalykų turėjau tik keturis ketvertus, likusieji – vien penketai. Stojant į Panevėžio amatų mokyklą, iš karto priėmė į trečią namų ruošos kursą. Baigus ją, man sudarė sąlygas, kad galėčiau lankyti 10 savaičių kursus ir tada priimtų į Žemės ūkio akademiją. Bet atėjus vokiečiams namų ruošos fakultetą panaikino, todėl užsilikau namuose prie žemės darbų.

Tačiau tapote mokytoja, tad ir kažkur specialių pedagoginių mokslų turėjote gauti?

Perskaičiau laikraštyje, kad baigusius amatų mokyklas priima Panevėžio mokytojų seminarija. Dokumentus nuvežė mano draugė, jau buvusi ketvirtakursė. Reikėjo laikyti rusų kalbos egzaminą, bet jos nemokėjau. Abejodama, kad egzamino neišlaikysiu, nuėjau atsiimti dokumentų. Pasakė, atiduos, jeigu egzaminų neišlaikysiu. Ką gi, vakare pasikartojau, kaip rusiškas raides rašyti. Viena mergaitė pasiūlė, kad sėsčiau prie jos. Tokiu atveju galėsiu nuo jos nusirašyti. Bet kaip nusirašyti, jeigu neperskaitau jos rašto. Ką girdžiu, taip raidė raidėn ir dėlioju. Nežinojau, kaip parašiau, bet egzaminą išlaikiau. Atėjo rusų kalbos žodžiu egzaminas. Nemokėjau rusų kalbos gramatikos. Dėstytojas paklausė, ar negalėčiau padeklamuoti eilėraščio. Žinojau vieną posmelį. Buvau garantuota, kad aš neįstojau. Skaito, kas priimti. Buvo nepriimtų net iš baigusių vidurinę mokyklą. Viena traukia mane į koridoriaus priekį, kad geriau girdėtume. Savo ausimis netikiu: rusų kalba mano išlaikyta trejetui. Taip tapau mokytojų seminarijos studente.

33 metus išdirbote mokytoja. Kokie jie jums buvo?

Pirmuosius metus pradėjau Kriaunose. Čia buvau ir pradinių klasių mokytoja, ir laikinai pavadavau septynmetės mokyklos direktorę. Juodupėje dirbau 31 metus. Iš karto dirbau su 5–6 klasėmis, mokiau matematikos, chemijos. Ilgiausiai dirbau su pradinukais. Nors pradžioje nelabai buvau patenkinta tapusi mokytoja, bet dirbti su vaikais sekėsi. Įėjus į klasę mokiniai atsistodavo. Pradinukai, vilkėję mokyklines uniformas, atrodė gražūs. Kartą į pamoką atėjo piešimo mokytoja. Visi atsistojo, o atsisėdę rankas ant suolo susidėjo. Menu, pertraukos metu koridoriumi bėga mokinukas ir šaukia, kad jam pavogė kišenę. Kaip galėjo ją pavogti, gal iš jos? Išsiaiškinu, klepukas sukištas į kišenę, todėl jo nėra viršuje. Įdomūs buvo vaikai.

O ar dirbant Kriaunose neteko susidurti su saugumiečiais?

Taip, turėjau tokią bėdą. Atvažiavęs iš saugumo pirmą išsikvietė kleboną, paskui – mane. Su kunigu nesusitikau ir nežinojau, apie ką su juo kalbėjosi. Pildau pakištą anketą. Kai paliepia rašyti, kad sutinku dirbti saugumui, aš padedu parkerį. Tada liepia rašyti, kad atsisakau. Sakau, jog neatsižadu, kad kreiptis į saugumą gali ir prisieiti, dabar toks neramus laikas. Bet dirbti saugumui – tikrai ne. Sužiuro, ragina rašyti, kad atsisakau. Vėl – aš ne. Pamurmėjęs atstojo.

Kitąkart šaukė į Obelių saugumą. Ir perspėjo, kad ateinančios niekas nepastebėtų. Kilo baimė, galvojau, ką daryti? Sumąsčiau apsimesti sergančia. Atsiguliau į lovą, užsiklojau antklodę, viršuje užmečiau žieminį paltą. Laukiu, kas bus. Atėjo ta valanda, kada turėjau prisistatyti į saugumą. Raminuosi, kad be reikalo persigandau. Tik staiga įlekia penki vyrai: „Kas čia dabar?“ Atsakau, jog sergu, kosėju, turiu temperatūros. Išeidami palinkėjo laimingos mirties, trenkė durimis. Apie tai, kad tokių svečių turėjau, net tėvams nesakiau. Tėčiui prasitariau, kai jau gyvenau Juodupėje, o mamos nebebuvo.

Su būsimuoju vyru irgi susipažinote Kriaunose, kartu su Adolfu pragyvenote beveik 60 metų. Netekote jo, kai iki tokio jubiliejaus trūko maždaug poros mėnesių...

Tuokėmės bažnyčioje slaptai. Dusetose mums pasakė, kad iš vietos kunigų reikia pažymų. Kaip jas gauti, jeigu Kriaunose atlaidai. Tada lėkėme į Ragelius. Kunigo paprašėme, kad apie mūsų santuoką niekam nesakytų. Mat valdžiai jis privalėjo pranešti, kelioms poroms suteikęs Santuokos sakramentą. Atėjęs kunigas mums ir pasakoja, kaip parėjusio į kleboniją moteris klausia: „Tai Šliakius sutuokėte?“

Buvo ir kitas nuotykis. Gyvenant Kriaunose, paprašė pabūti tuoktuvių bažnyčioje liudininke. Apie tai, kad buvau bažnyčioje, parašė mane mačiusi pionierių vadovė. Atvažiavo tikrinti. Sutiktos moters klausia, ar mokytoją mačiusi bažnyčioje. Ši nesutriko: tai kas, kad buvo, bet stovėjo kaip stuobrys, net nesižegnojo. O skundikė pionierių vadovė atsiklaupusi ir pamaldžiai susidėjusi rankas buvo. Manęs apie tai niekas nebeklausė, bet pionierių vadovė gavo įspėjimą.

O į bažnyčią galėjai eiti, jeigu nieko nedarai, nesižegnoji, nesiklaupi, bet stovi ir dairaisi, lyg stebėdama. Gal seki vaikus ar mokytojus.

Sulaukusi garbaus amžiaus, dar siuvinėjate kryželiu, mezgate, neriate. Kas jus šito mokė?

Ėjo 14-tieji, kai mamos pamokyta galėjau sėsti savarankiškai į audimo stakles. Verpti dar greičiau išmokau, megzti pirštines vėl iš mamos pramokau. Tik siuvinėti mokė pradinių klasių mokytoja. Dar ir viena giminaitė, atvažinėjusi iš Kauno. Tada dar į mokyklą nėjau. Pagyrė, kai pati išsiuvinėjau gėlytę. Ne vien dygsneliu, bet ir pluošteliu siuvinėti ta giminaitė pamokė. O žemės ūkio mokykloje pagrindinis dalykas buvo irgi rankdarbiai. Siuvinėti kryželiu pradėjau jau išėjusi į pensiją, mokėdama siuvinėti įvairiais būdais. Bet tai dariau, kai nebeturėjau kolektyvinio sodo. Dabar siuvinėju kryželiu, kartais neriu. Dirbinius išdovanoju. Darbai buvo eksponuojami Rokiškio bibliotekoje, Lukštuose, Juodupėje, net į Vilnių vežė parodyti. Siuvinėjimas kryželiu reikalauja itin kruopštaus darbo. Jo daug, bet laikas bėga prasmingai.

Sėdint rankos dirba, kai kitko nebegali nuveikti, kojos sunkiai laiko. Dabar siuvinėju gėles. Kryželiu apie 40 paveikslų esu išsiuvinėjusi. O Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų paveikslą kalėdodamas pašventino Naujamiesčio klebonas kun. Raimondas Kazlauskas, aptarnaujantis Uliūnų parapiją. Dar 1943 metais kartu su vienuole išsiuvinėjome Aleksandravėlės bažnyčios baldakimą. Tokį darbą klebonas įvertino 15 tūkstančių reichsmarkių. Bet aš už darbą nieko neėmiau.

O kokia buvo Jūsų sveikata?

Du kartus operavo vėžio paliestus organus. Prieš kelerius metus buvo pakirtęs infarktas. Vienu metu atrodžiau taip prastai, jog gydytojas abejojo, ar išgelbės. Vaikystėje, būdavo, nežinai, kada kūno temperatūra iki 40 laipsnių pašoks. Praeis savaitė, rodos, jau gerai, paskui ir vėl tas pats.

Sunkiai bevaikštau, ir geros sveikatos nebeturiu. Laikau stebuklu, kad tiek metų išgyvenau. Dėkoju Dievui, kad nors tokia šiandien esu. Valgau viską, atskirai man neverda. Mėsą valgau. Jeigu jos nenoriu, įsipilu kefyro. Neatsisakau suvalgyti rūkytų lašinių gabalėlį.

Išgyvenusi šitiek metų išsaugojote tokią puikią atmintį. Iš kur tos stiprybės semiatės?

Kai dirbau mokytoja, reikėjo visą laiką atmintį lavinti. Dabar siuvinėju. Gydytojai sako, kad siuvinėjimas kryželiu lavina atmintį.

Dabar mokytojai rengia piketus, žada streikuoti, kad gauna mažai, nežino kaip išgyventi. Nejaugi jiems taip blogai? Kaip jums atrodo, išdirbusiai mokytoja 33 metus?

Juodupėje turėjome kolektyvinį sodą, ten daržovių užsiaugindavome. Vyras dirbo Juodupės vilnonių audinių fabrike pameistriu. Dabar mokytojų, kas neturi reikiamo pamokų krūvio, atlyginimai menkesni. Patarčiau jiems ieškotis papildomo darbo, bet ne tinginiauti ir vien iš valstybės reikalauti.

Trečią dešimtmetį baigiame gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Ar viskas joje šviesu, ar viskas joje Jums patinka?

Tai, kad Lietuva tapo laisva nuo okupantų, laikau stebuklu. Jaunimui gal blogiau, kad nėra darbų. Mano jaunystės metais kiekvienas žemės lopinėlis būdavo įdirbamas iki sodybos pamatų. Dabar sako: eik ir dirbk žemę. Bet kuo – kastuvu? Smetonos laikais kaime kiekvienas turėjo arklį, akėčias, plūgą. Viskas buvo paprasta. Dabar pradžiai reikia didžiulių pinigų. Paimsi kreditą iš banko, o jeigu negalėsi jo atiduoti arba liga prikibs? Bemat prisistatys antstolis. Gaudamas minimalią algą nei namo nepasistatysi, nei normaliai šeimą išlaikysi. Kitas gal labai didelis Lietuvos patriotas, bet priverstas vykti užsidirbti didesnės algos. Man nesuprantama, kodėl buvo išdraskyti kaime stovėję didžiuliai pastatai. Retkarčiais aplankau Juodupę. Joje darbo nerasi. Vos kvėpuoja vilnonių audinių fabrikas. Buvęs bendrabutis – be langų ir durų. Gerai, kad dar yra viena bendrovė Rokiškio rajone, kurios vadovas Zigmas Akramavičius sugebėjo išlaikyti krūvoje, neišdraskyti. Javus augina, iš jų gardžią duoną ir pyragus kepa.

Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų mintis, linkiu sveikatos ir sulaukti 100 metų.

Katinai, Panevėžio rajonas

© 2018 „XXI amžius“