|
Kauno arkivyskupijoje
Jonavos dekanate
Paminėjo nusipelniusius bažnyčioje tarnavusius dvasininkus
JONAVA. Kovo 16-osios vakare tikintieji rinkosi į Šv. apašt. Jokūbo bažnyčią švęsti šv. Mišių, kuriose buvo meldžiamasi už ilgametį parapijoje tarnavusį mons. Vincą Algirdą Pranckietį (1922 12 081948 10 312016 05 03) bei bažnyčios statytoją vysk. Juozapą Kazimierą Kosakovskį (1794 05 08). Šv. Mišias aukojo kun. Vincentas Lizdenis, koncelebravo klebonas kun. Audrius Mikitiukas. Kunigas Vincentas homilijoje kalbėjo apie kalbos svarbą mūsų gyvenime, kad kalbėdamiesi vieni kitus pažįstame, kaip ir Evangelijoje kalbama apie Jėzaus pažinimą, kuris teigia, kad pažindami Tėvą pažįstame ir jį. Pažinimas nėra lengvas dalykas, laiko tėkmėje jis kinta ir sukaupus tam tikrą patirtį tas pats dalykas jau atrodo kitaip arba tik po daugelio metų suprantame apie tai, ką kadaise kažkas mums sakė. Panašiai yra ir santykyje su Jėzumi. Mes galime su juo kalbėtis maldoje, bet ne visada galime suprasti, ką jis mums sako. Kartais reikia daug metų ir patirties, kad galėtume tai suprasti (kaip ir vienas iš Šventajame Rašte randamų epizodų apie Jokūbo grumtynes su Dievu). Tai pradžioje gali atrodyti kiek bauginančiai, bet to nereikia bijoti. Juk tai reiškia, kad esame artimame santykyje. Yra pasakyta, kad kunigystė yra kaip Jokūbo grumtynės, kai nuolat grumiamasi, tačiau to nereikia bijoti, nes taip vyksta susitikimas ir artumas su Dievu. Melsdamiesi už kunigus, kurie patarnavo šioje bažnyčioje, kurie grūmėsi savo pašaukimo kelionėje, lydėkime juos atvira malda, kad ir mes toje maldoje būdami atviri ir nuoširdūs sugebėtume susitikti. Nebijokime grumtis su Viešpačiu, net jei ir pralaimėsime. Nebijokime pralaimėti prieš Viešpatį, nes vienintelis pralaimėjimas gali būti tai, kad neišmoksime mylėti. Tačiau bandykime ir ateikime į artimą santykį su Viešpačiu, kad jis mus mokytų, kaip reikia mylėti.
Po šv. Mišių visi rinkosi Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos koncertų salėje. Vyko giesmių ir skaitymų vakaras prisimenant mons. V. A. Pranckietį. Giesme vakarą pradėjo Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos Viduramžio choras. Vakaro vedėja Inga dalinosi savo jaunystės prisiminimais apie prelato kunigiškos tarnystės akimirkas, kurios širdyje išsaugotos kaip gražus prisiminimas. O vakaro vedėjas Egidijus kvietė žvelgti į praeitį, dabartį ir ateitį. Tai leidžia pamatyti, kaip kadaise tarnavę ir savo jėgas atidavę kunigai sukūrė mūsų šiandieną ir paliko bažnyčią, kurioje dabar galime melstis. Dievas gražiai datomis mums primena du iškilius žmones, kurie gyveno skirtinguose šimtmečiuose, bet iki šiol yra svarbūs, tai mons. V. A. Pranckietis ir bažnyčios statytojas J. K. Kosakovskis.
Klebonas kunigas Audrius atminė išsaugotą šviesų ir pilną vilties prelato gyvenimo suvokimą. Savo prisiminimais dalinosi giminaičiai ir draugai. Vakarą vainikavo mintimis ir dainomis pasidalindamas kun. V. Lizdenis, džiaugdamasis pastebėta kunigiška brolyste ir rūpestingumu. Minėjimo vakaras leido pabūti bendrystėje, dalinantis savo turimais patyrimais ir mintimis, kurių pėdsakus paliko prelatas savo gyvenimo tarnyste.
Milita Žičkutė-Lindžienė
© 2018 XXI amžius
|