|
RUBRIKOS
|
|
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Tėvo Pijaus gyvenimo ir veiklos vietose Mindaugas Buika
Tėvo Pijaus stigmos ir Kristaus kančia Šiandien, Didįjį penktadienį, kai minime Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, tinkama apžvelgti popiežiaus Pranciškaus piligrimystę į vieno garsiausių XX amžiaus Italijos šventųjų, Išganytojo stigmas turėjusio Tėvo Pijaus (Padre Pio) OFM Cap (18971968) gyvenimo ir darbų vietas šalies pietinėse Benevento ir Manfredonijos arkivyskupijose. Šventasis Tėvas, matyt, tokia maldos ir atgailos kelione norėdamas paminėti 5-ąsias savo pontifikato metines, kovo 17 dieną atliko pirmąjį šių metų vizitą Italijos teritorijoje, aplankydamas Tėvo Pijaus (pasaulietinis vardas Frančeskas Fordžionė (Francesco Forgione)) gimtąjį Pietrelčinos miestelį Kampanijos regione ir San Džiovanio Rotondo vietovę prie Adrijos jūros. Čia kapucinų vienuolyne garsusis nuodėmklausys, mistikas ir dvasinis vadovas praleido didžiąją gyvenimo dalį, čia saugomos jo relikvijos. Šiemet, rugsėjį, minimos dvi svarbios sukaktys, susijusios su Tėvo Pijaus gyvenimu ir liudijimu: prieš šimtą metų, 1918 metų rugsėjo 20 dieną, Pietrelčinoje medituojant po šv. Mišių jo kūne atsivėrė stigmos nukryžiuotojo Kristaus kančios žaizdos, išlikusios visą likusį gyvenimą. O prieš 50 metų, 1968 metų rugsėjo 23 dieną, jis mirė. Beje, rugsėjo 23-iąją, kai bus minimos Tėvo Pijaus mirties metinės, Popiežius lankysis Lietuvoje ir aukos šv. Mišias Kaune, matyt, primindamas Kristaus kančios liudijimą dramatiškoje lietuviškosios krikščionybės patirtyje. 1983 metais oficialiai pradėtas spartus ir sėkmingas Tėvo Pijaus kanonizacijos bylos tyrimas: 1999-aisiais popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o 2002 metais Bažnyčios šventuoju. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Kristaus prisikėlimui iš numirusių nėra lygių. Nors Jo prikeltasis iš numirusių Lozorius yra nuostabus dieviškos meilės vaisius, bet Jėzaus prisikėlimas iš numirusių pranoksta visus svarbiausius žmonijos istorijos įvykius, nes niekas negali prilygti įvykdytam Atpirkimui. Jei nebūtų Kristaus prisikėlimo, iki šiol nežinotume, kokia yra svarbiausia kiekvieno žmogaus buvimo prasmė ir pašaukimo tikslas. Tik Dievo Sūnus mums suteikia gyvenimą po mirties, nes, kas Jį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 36) ir, nors numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Taigi be Prisikėlusiojo Lozoriaus prikėlimas ir visi kiti pasaulyje įvykę stebuklai būtų niekiniai. Popiežius Pranciškus Apaštališkajame paraginime Evangelijos džiaugsmas įžvalgiai primena: Jo prisikėlimas nėra praeities dalykas, bet turi pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai neprilygstama jėga. Prisikėlimo daigai mumyse veikianti malonė, nuolat mus mokanti viską vertinti tikėjimo požiūriu. Tikėti į Gimusįjį yra lengviau nei į Prisikėlusįjį, nes gyvos Jo gimimo iliustracijos esame mes patys, kadaise kaip ir Jis pirmu nesąmoningu riksmu pasveikinę šį pasaulį... O tikėti į prisikėlusį iš numirusių Jėzų priimti viską, ką Jis dėl mūsų padarė. Kai dažnai medituodami skaitome Šventąjį Raštą, mumyse tolydžio auga įsitikinimas, kad net tada, kai mums neišvengiamai teks patirti išmėginimus, viskas įvyks Dievui leidžiant bei Jam veikiant... Jis net visus mūsų galvos plaukus suskaičiuoja, nes mes Jam rūpime nepalyginti labiau nei pajėgiame įsivaizduoti... (plg. Mt 10, 3031). |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |