|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atgailos piligrimystė Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Tėvo Pijaus gyvenimo ir veiklos vietose Mindaugas Buika
Tėvo Pijaus stigmos ir Kristaus kančia Šiandien, Didįjį penktadienį, kai minime Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus, tinkama apžvelgti popiežiaus Pranciškaus piligrimystę į vieno garsiausių XX amžiaus Italijos šventųjų, Išganytojo stigmas turėjusio Tėvo Pijaus (Padre Pio) OFM Cap (18971968) gyvenimo ir darbų vietas šalies pietinėse Benevento ir Manfredonijos arkivyskupijose. Šventasis Tėvas, matyt, tokia maldos ir atgailos kelione norėdamas paminėti 5-ąsias savo pontifikato metines, kovo 17 dieną atliko pirmąjį šių metų vizitą Italijos teritorijoje, aplankydamas Tėvo Pijaus (pasaulietinis vardas Frančeskas Fordžionė (Francesco Forgione)) gimtąjį Pietrelčinos miestelį Kampanijos regione ir San Džiovanio Rotondo vietovę prie Adrijos jūros. Čia kapucinų vienuolyne garsusis nuodėmklausys, mistikas ir dvasinis vadovas praleido didžiąją gyvenimo dalį, čia saugomos jo relikvijos. Šiemet, rugsėjį, minimos dvi svarbios sukaktys, susijusios su Tėvo Pijaus gyvenimu ir liudijimu: prieš šimtą metų, 1918 metų rugsėjo 20 dieną, Pietrelčinoje medituojant po šv. Mišių jo kūne atsivėrė stigmos nukryžiuotojo Kristaus kančios žaizdos, išlikusios visą likusį gyvenimą. O prieš 50 metų, 1968 metų rugsėjo 23 dieną, jis mirė. Beje, rugsėjo 23-iąją, kai bus minimos Tėvo Pijaus mirties metinės, Popiežius lankysis Lietuvoje ir aukos šv. Mišias Kaune, matyt, primindamas Kristaus kančios liudijimą dramatiškoje lietuviškosios krikščionybės patirtyje. 1983 metais oficialiai pradėtas spartus ir sėkmingas Tėvo Pijaus kanonizacijos bylos tyrimas: 1999-aisiais popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o 2002 metais Bažnyčios šventuoju. Nurodant Tėvo Pijaus turėtas stigmas dažnai sakoma, kad jis yra vienintelis kartu su Kristumi nukryžiuotas katalikų kunigas per visą Bažnyčios istoriją. Tiesa, stigmos buvo atsivėrusios ir keliems kitiems šventiesiems, įskaitant šv. Pranciškų Asyžietį, tačiau nė vienas iš jų to liudijimo metu neturėjo kunigystės šventimų. Popiežius Pranciškus, labai vertindamas Tėvo Pijaus mokymą ir kančios palengvinimo darbus, patvarkė, kad, pradedant ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus Gavėnią, 2016 metų Pelenų trečiadienį jo relikvijos būtų atgabentos į Šv. Petro baziliką ir liko visai savaitei išstatytos tikinčiųjų pagerbimui. Piligrimystes į San Džiovani Rotondą jau yra atlikę popiežius Jonas Paulius II 1987 metų gegužės 22 dieną ir popiežius ermeritas Benediktas XVI 2009 metų birželio 21 dieną. Tačiau dabartinis Šventasis Tėvas, kurio vienas iš pontifikato prioritetų yra Atgailos ir susitaikymo sakramento išpažintyje sklaida, tapo pirmuoju Popiežiumi, aplankiusiu Tėvo Pijaus gimtąjį Pietrelčinos miestelį, kuriame jis jaunystėje gyveno su savo kuklia žemdirbių šeima, sulaukęs 16 metų įstojo į kapucinų vienuoliją ir neretai sugrįždavo pasisemti dvasinės ir fizinės stiprybės. Pastaruoju vizitu popiežius Pranciškus norėjo patvirtinti pagarbą Tėvo Pijaus dvasinį paveldą rūpestingai saugančiai Kapucinų vienuolijai, vienai didžiausių Katalikų Bažnyčioje, turinčiai per 10000 narių. Brolių kapucinų rūpesčiu Tėvo Pijaus mokymas plėtojamas daugelyje šalių per jo 1947 metais įkurtą Maldos grupių sąjūdį ir skatina melstis už Šventojo Tėvo intencijas, Motiną Bažnyčią ir vieni už kitus. Popiežius Palius VI šiam tarptautiniam maldos sąjūdžiui yra paskyręs dvasinius vadovus. Negalima užmiršti San Džiovani Rotonde 1957 metais Tėvo Pijaus įkurtų Kančių palengvinimo namų, kurie dabar jau tapę ne tik Italijoje, bet visoje Europoje vienu didžiausių gydymo ir slaugos centrų. Ši ligoninė, turėdama 2,5 tūkstančio personalo narių, vienu metu gali hospitalizuoti daugiau kaip 1200 pacientų, kurie gydomi 30 terapinių ir chirurginių skyrių, teikiama 4,5 tūkstančio įvairių diagnostikos patarnavimų. Toje didžiulėje medicinos įstaigoje kasmet gydoma apie 60 tūkstančių pacientų, o konsultacijos ir diagnostika atliekama beveik 1,5 milijono joje apsilankiusių žmonių. Ne veltui prieš devynerius metus San Džiovani Rotondo ligoninėje lankęsis popiežius Benediktas XVI pavadino ją didžiuoju Tėvo Pijaus stebuklu. Šis unikalus dabar Šventajam Sostui priklausantis medicinos centras atspindi popiežiaus Pranciškaus troškimą, kad visa Bažnyčia būtų kaip lauko ligoninė, palengvinanti kenčiančių žmonių vargus. Brangus gimtinės paveldas Savo piligrimystę šventojo Tėvo Pijaus gyvenimo ir veiklos pėdsakais kovo 17-osios rytą popiežius Pranciškus pradėjo sraigtasparniu iš Vatikano atskrisdamas į Pietrelčiną. Pasitiktas vietinio Benevento arkivyskupo Feličės Akrokos (Felice Accrocca), jis pirmiausia aplankė šv. Pranciškaus koplytėlę, kurioje saugoma dalis guobos medžio kamieno, prie kurio besimeldžiant 1918 metų rugsėjo 20 dieną Tėvo Pijaus kūne atsivėrė stigmos. Po privačios maldos ir trumpo pasimatymo su vietine kapucinų bendruomene Šventasis Tėvas gretimo Piana Romana kaimo, kuriame Tėvo Pijaus šeima turėjo žemės sklypą ir paauglystėje būsimasis šventasis padėdavo savo tėvams darbuotis, apylinkėse susitiko su gausiai susirinkusiais tikinčiaisiais, pasakė jiems įsimintiną kalbą. Džiaugiuosi atvykęs į miestelį, kuriame Frančeskas Fordžionė gimė ir pradėjo savo ilgą ir vaisingą žmogišką ir dvasinį gyvenimą, sakė Popiežius. Šioje bendruomenėje jis subrandino savo žmogiškumą, išmoko melstis ir atpažinti vargšuose Viešpaties kūną. (...) šešiolikmetis jaunuolis buvo priimtas į mažųjų brolių kapucinų vienuoliją ir tapo broliu Pijumi iš Pietrelčinos. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Tėvas Pijus, pamaldus Bažnyčios sūnus, ją ištikimai mylėjo su visais jos sunkumais ir jos narių nuodėmingumu, intensyviai apmąstydavo slėpinį Dievo Sūnaus, kuris irgi mus mylėjo tokius, kokie esame, paaukodamas save dėl mūsų (Plg Gal 2, 20). Priminęs Tėvo Pijaus jaunystėje rašytus laiškus, popiežius Pranciškus nurodė, kad šventasis kapucinas niekada neužmiršo savųjų šaknų tėviškės ir šeimos namų, į kuriuos sugrįžęs ieškojo dvasinės ir fizinės stiprybės, susikaupdavo maldai ir kvėpavo sveiku kaimo oru. Tėvui Pijui jaunystė buvo nelengvas išbandymų metas ir ne tik dėl fizinės sveikatos sutrikimų, bet ir dėl vidinės dvasinės kovos, nes jautė velnio išpuolius ir, bijodamas nepasiduoti nuodėmei dažnai nerasdavo ramybės, kurios ieškodavo gimtinėje. Apie tai kalbėdamas Šventasis Tėvas kreipėsi į klausytojus: Ar jūs tikite, kad velnias egzistuoja? Ir pakartojo klausimą: Ar jūs tvirtai įsitikinę? Gavęs patvirtinantį atsakymą popiežius Pranciškus pripažino šėtono keliamus pavojus, pastangas paveikti mūsų nuostatas, suvilioti ir apgauti. Šventojo Tėvo nuomone, šėtono keliamoms grėsmėms turi būti skiriama pakankamai dėmesio katechetiniuose užsiėmimuose. Tuos sunkius išbandymus patyrusio Tėvo Pijaus gyvybinė limfa buvo nuolatinė malda ir gelbėjantis pasitikėjimas Viešpačiu. Jis rašė: Visi bjaurūs vaiduokliai, kuriuos velnias primeta mano protui, išnyksta, kai aš pasitikinčiai atsiduodu į Jėzaus rankas. Būtent tai jis ir darė su meile priimdamas Jėzų kiekvieną rytą Švenčiausiame sakramente, stengdamasis vis geriau suvokti jam skirtus dieviškuosius planus, pasiekdamas tobulą vienybę su Viešpačiu. Todėl Tėvas Pijus gavo ypatingų mistinių dovanų iš aukštybių stigmų, kurios atsivėrė jo kūne kaip Kristaus kančios ženklai. Popiežius Pranciškus aiškino Pietrelčinos tikintiesiems, kad iš jų bendruomenės kilęs nuolankus brolis kapucinas sužavėjo pasaulį ne politinėmis pergalėmis ir turtais, apie kuriuos nuolat praneša žiniasklaida, bet maldai atiduotu gyvenimu, kantriu brolių ir seserų išklausymu. Per atliktus gailestingumo darbus ir valandų valandas praleistas klausykloje jis ant kenčiančių žmonių išliejo Kristaus meilės balzamą. Kviesdamas sekti tokiu herojišku Tėvo Pijaus pavyzdžiu, Šventasis Tėvas ypač pabrėžė jo besąlygišką ištikimybę Bažnyčiai, jos narių bendrystei, kuri vienintelė stiprina ir kuria, nes ten, kur nuolatos pykstamasi ir ginčijamasi, bendruomenė silpnėja, kadangi visos jėgos skiriamos vaidams, o ten, kur siekiama taikos ir sutarimo, kur vyrauja vienų kitiems parama, ten bendruomenė stiprėja ir auga. Prašau, nešvaistykite laiko ir jėgų tarpusavio rietenoms, nes tai netarnauja jokiam tikslui, ragino popiežius Pranciškus. O jeigu kas jaučia norą apkalbėti ar apšmeižti kitus, tegul prikanda liežuvį. Nors dėl to liežuvis gali sutinti, bet tai bus geriau jo sielai ir bendruomenei. Jis priminė šiandienos iššūkius šventojo Tėvo Pijaus gimtajai žemei, bet jie būdingi ir daugeliui kitų vietų. Tai nuolatinis gyventojų mažėjimas dėl gimstamumo nuosmūkio (faktinės meilės stokos vaikams, nors apie rūpinimąsi jais daug kalbama tarp bevaikių asmenų) ir visuomenės senėjimas. Vis labiau ištuštėja miesteliai, kadangi dėl žlugusios pramonės ir infrastruktūros daug jaunų žmonių turi išvykti į didesnius miestus ar svetur, kad rastų darbą, išlaikytų savo šeimas. Melskitės Dievo Motinai, kad ji suteiktų malonę jauniesiems rasti darbo gimtinėje, arčiau savo namų, kad jie nebūtų priversti bastytis kitur, kad neišnyktų miesteliai, kvietė Šventasis Tėvas, kuris, matyt, panašiai kalbės rudenį apsilankęs vis labiau dėl panašių priežasčių ištuštėjančioje Lietuvoje. Popiežius Pranciškus ragino nemarginalizuoti ir senųjų gyventojų, nes yra svarbi jų sukaupta išmintis, kurią reikia perduoti jauniesiems. Turi vyrauti rūpestingumo ir švelnumo kupinas dėmesys seneliams, kurie yra brangus paveldas kiekvienai bendruomenei, sakė Šventasis Tėvas, pastebėdamas, jog būtų gerai, jeigu senųjų žmonių indėlis kada nors būtų įvertintas Nobelio premija. Baigdamas pastabas popiežius Pranciškus pabrėžė, kad brangus šventojo Pijaus iš Pietrelčinos liudijimo ir mokymo paveldas bus išsaugotas, jeigu jo gimtinės žmonės stengsis gyventi evangelinių Palaiminimų dvasioje ir tikrai praktikuos gailestingumo darbus. Tegul jūsų šventojo užtarimas suteikia jėgų bendrystės siekiams ir kad jaunosios kartos turėtų konkrečias perspektyvas ateities vilčių įgyvendinimui, linkėjo Šventasis Tėvas. Malda išjudina pasaulį Antrasis svarbus maldingos popiežiaus Pranciškaus kelionės sustojimas buvo už poros šimtų kilometrų į rytus nuo Petrelčinos esantis Sen Džiovanio Rotondo mestelis prie Adrijos jūros, kuris Tėvo Pijaus dėka yra tapęs reikšmingu piligrimysčių centru. Manfredonijos arkivyskupo Mikelės Kastoro (Michele Castoro) ir mero Kostanso Koskavilos (Costanzo Coscavilla) pasitiktas Šventasis Tėvas pirmiausia nuvyko į Tėvo Pijaus įkurtą didžiąją Kančių ir jų palengvinimo namų ligoninę. Ten, lydimas jos generalinio direktoriaus dr. Domeniko Krupio (Domenico Crupi), aplankė vaikų onkologijos skyrių ir mažiesiems pacientams Tėvo Pijaus įkurtą privačią mokyklą. Popiežius Pranciškus nuoširdžiai pabendravo su dviem dešimtimis jį emocingai pasitikusių jaunųjų ligonių, jų globėjais, personalu ir klounus pacientams vaidinančiais savanoriais (tai reikšminga terapijos dalis). Po šio susitikimo Šventasis Tėvas nuvyko į kapucinų vienuolyno Šventosios Malonių Marijos (Santa Maria delle Grazie) bažnyčią ir lydimas Apulijos kapucinų provincijolo kunigo Mauricijaus Plačentino (Maurizio Placentino), gvardijono kunigo Karlo Labordės (Carlo Laborde) ir šventovės rektoriaus kunigo Fransio Dileo (Francis Dileo) susitelkė maldai prie čia perkeltų šventojo Tėvo Pijaus palaikų, kaip dovaną palikdamas savo stulą. Pabendravęs su broliais kapucinais ir palaiminęs susirinkusius ligonius, popiežius Pranciškus užsuko ir į Tėvo Pijaus vienuolišką kambarį, kuris saugomas kaip bendrosios memorialinės ekspozicijos elementas. Šventojo Tėvo kelionės kulminacija buvo jo aukotos šv. Mišios prie Tėvui Pijui dedikuotos San Džiovanio Rotondo bažnyčios. Ši šventovė, baigta statyti 2004 metais, talpina 6,5 tūkstančio maldininkų ir yra antra pagal dydį Italijoje po Vatikano Šv. Petro bazilikos. Į popiežiaus Pranciškaus vadovautas pamaldas susirinkus daugiau kaip 30 tūkstančių tikinčiųjų iš viso Apulijos regiono, jos vyko po atviru dangumi. Homilijoje komentuodamas tos dienos skaitinius ir pasiremdamas šventojo kapucino mintimis, Šventasis Tėvas pakvietė apmąstyti tris sielovadai esmines sąvokas: malda, mažumas, išmintis. Priminęs evangelisto šv. Mato atpasakotą Jėzaus maldą, kuria jis šlovina savo dangiškąjį Tėvą (plg Mt 11, 25), popiežius Pranciškus sakė, kad brandi malda yra meilės aktas, o ne kokie nors reguliariai vartojami raminantys vaistai. Kad pasibelsti į Dievo širdį, meldžiant jo gailestingumo ir pagalbos, nėra paprasta, suprato ir patys apaštalai, kurie Jėzaus prašė: Viešpatie, išmokyk mus melstis (Lk 11, 1). Tai puikiai suprato ir Tėvas Pijus, kuris netrukus po Antrojo pasaulinio karo įkūrė specialias maldos grupes, išsiplėtojusias į tarptautinį sąjūdį ir tai yra brangus dvasinis paveldas. Homilijoje buvo pacituotos Tėvo Pijaus mintys, išsakytos 1966 metais vykusiame tokių maldos grupių kongrese. Kuo daugiau melskitės, mano vaikai, melskitės visada, nepaliaudami, kvietė šventasis kapucinas. Nes malda yra visas geras sielas suvienijanti jėga, kuri išjudina pasaulį, atnaujina sąžines... kuri išgydo ligonius, sukilnina globą, pašventina darbą, suteikia moralinę stiprybę..., kuri paskleidžia Dievo šypseną ir palaimą visiems kenčiantiems ir silpniesiems. Popiežius ragino niekada neužmiršti šio mokymo ir nuolat klausti savęs: Ar aš meldžiuosi ir kaip meldžiuosi? Ar tikrai moku maldoje šlovinti Dievą ir patikėti Jam savo ir visų žmonių gyvenimą? Mažumas ir gyvenimo išmintis Nurodęs, kad minėtoje maldoje Jėzus šlovina Tėvą už tai, kad savo dangaus ir žemės karalystės slėpinius apreiškė mažutėliams, Šventasis Tėvas sakė, kad mažutėliai yra tie, kurie rodo nuolankumą ir turi atvirą širdį, kurie vargsta, stokoja ir suvokia poreikį melstis. Jie yra tarsi antenos, pirmiausia priimančios dieviškumo ženklus, nes tie, kurie yra patenkinti savimi, nepalieka vietos Dievui ir neturi kontakto su Juo. Pats Jėzaus Kristaus slėpinys glūdi mažume, kadangi Jis, Dievo Sūnus, nusižemino ir pasiaukojo, kad mus išgelbėtų. Mažumas, sakė popiežius Pranciškus, būdingas ligoniams kurių slaugymas, švelnus pasilenkimas prie artimo žaizdų yra būdas sutikti Jėzų. Štai kodėl Tėvas Pijus taip rūpinosi pastatyti Kančių palengvinimo namus, tapusius didžiule ligonine, į kurią pirmiausia priimami vargšai. Tie, kurie rūpinasi mažutėliais, visada yra Dievo pusėje ir stengiasi įveikti atmetimo kultūrą, kuri rodo palankumą galingiesiems ir stengiasi atsikratyti neduodančių naudos silpnųjų, aiškino Šventasis Tėvas. Tie, kurie renkasi mažuosius, skelbia gyvenimo pranašystę prieš visų laikų, netgi ir šiandienos mirties pranašus, atmetančius kenčiančius žmones, atmetančius vaikus ir senelius, kaip nereikalingus. Popiežius Pranciškus prisiminė, kaip jaunystėje per istorijos pamoką girdėjo mokytojo pasakojimą, kad senovės Spartoje ligotus naujagimius numesdavo nuo kalno į bedugnę. Mokiniai stebėjosi tokiais žiaurumais, betgi šiandien daromi panašūs nusikaltimai dargi pasitelkiant mokslą ir daugeliui kūdikių netgi neleidžiama gimti, jie sunaikinami tiesiog motinų įsčiose atliekant abortus. Tokioje šiandienos mažųjų, nepageidaujamųjų atmetimo kultūroje stengiamasi atsikratyti ir Jėzaus, kuris tampa taip pat nepageidaujamas. Pagaliau kalbėdamas apie išmintį, kuri buvo minima pirmajame tos dienos liturginiame skaitinyje (plg Jer 9, 23) Šventasis Tėvas sakė, kad tikroji išmintis ne gebėjimas į blogį atsakyti blogiu, bet tikėjimu įkvėpta meilė, kuri yra nenugalimas ginklas. Tėvas Pijus kovojo su blogiu visą savo gyvenimą ir kovojo išmintingai sekdamas Viešpatį. Savo nuolankumu, klusnumu, kryžiaus stigmomis, iš meilės padėdamas kitiems įveikti kančią ir skausmą, pažinti ir sutikti Dievą, kuris atleidžia ir išgelbėja toks yra išminties kelias, aiškino Popiežius. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti (Mt 11, 28), kviečia Viešpats visus be išimties ir kas gali pasakyti, kad man to nereikia? Tokia išmintimi vadovavosi Tėvas Pijus, paaukodamas savo gyvenimą ir nesuskaičiuojamas kančias, kad jo broliai gebėtų sutikti Viešpatį. Šis kelias į susitikimą, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra išpažintis ir Susitaikymo sakramentas, nes jame per meilę ir atleidimą, per širdies išgydymą prasideda išmintingas gyvenimas. Tėvas Pijus buvo tikras išpažinties apaštalas, kuris ir šiandien mus kviečia prie klausyklos pas Viešpatį, pas Tą, kuris kantriai laukia ir nėra rimtos priežasties, kuri galėtų atskirti nuo Jo gailestingumo. Taigi, Tėvo Pijaus įkurtos maldos grupės Kančių palengvinimo namai ir apaštalavimas klausykloje yra trys regimi ženklai, kurie nurodo brangųjį maldos, mažumo ir gyvenimo išminties paveldą. Baigdamas homiliją popiežius Pranciškus prašė malonės, kad tomis nuostatomis būtų vadovaujamasi kasdienybėje.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |