|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šv. Agotos šventė
Iniciatyvos minėti Duonos dieną ėmėsi senolių bendruomenė. Jau antri metai ji sukviečia draugus, pažįstamus į popietę, skirtą Šv. Agotos dienai paminėti. Skamba eilių posmai, dainos, vyksta žaidimai, menamos mįslės, dalijamasi savo kepta duonele ir čia pat ji parapijos klebono pašventinama. Šiemet buvau paprašyta parengti trumpą pranešimą apie šv. Agotos duoną. Kas ji, šv. Agotos duona, kad jos taip reikia visiems? Duona maistas kūnui, pakylėtas iki sakralumo yra neatsiejamas kasdienybės atributas, neatskiriamas nuo civilizacijos istorijos ir pažangos. Sakoma, kad Dievas ir mirtingo žmogaus rankos sukūrė šį šedevrą, teikiantį gyvybę ir džiaugsmą. Katalikiškas pasaulis vasario 5-ąją mini Šv. Agotos liturginę šventę, o Lietuvoje minima dar ir Duonos diena. Seniau kiekvienuose namuose kepama ir šiandien naminė duona nenustojo pagarbos. Vieniems ji tiesiog sveikesnė, kitiems primena vaikystę, kadaise buvusį skonį ir kvapą, kuris kažkuria prasme mus formavo. Viena neabejotinai tikra jos reikia kiekvienam... Kai visa šeima susirenka prie švenčių stalo, visada apsižvalgo: O kur duona?... Ir net kiek stebina, kad nepaisant patiekalų įvairovės, pastebima, kad jos trūksta, nes duona turi būti visada matoma ir po ranka... Dalijamės ja ne tik per Kūčių vakarienę (paminėtina, kad hebrajų kalboje Betliejus reiškia Duonos namai), o, paduodami ją vieni kitiems per įprastus susitikimus, simboliškai perduodame gėrį kitiems. Juk duona talpina savyje viską, kas geriausia. Lietuviai vasario 5 dieną nuo seno garbino ugnies namų židinio deivę Gabiją ir kasdieninį maistą duoną. Tad tądien iškepta duona buvo aukojima Žemynai ir Žemėpačiui. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventosios Agotos diena pakeitė pagonių deivės Gabijos šventę. Duoną pradėta šventinti bažnyčiose. Etnologas Libertas Klimka sako, kad šie vardai dažnai būdavo kartu vakarais gesindami ugnį židinyje lietuviai kalbėdavo maldą: Agota Agotėle, Gabija Gabijėle, užklota gulėk, po pelenais žėrėk, po namelius nevaikščiok. Deivės Gabijos ir šventosios Agotos šventės viena kitą užklojo. Anot etnologo, susipynę senojo baltų tikėjimo ir krikščionybės papročiai būdingas lietuvių etninės kultūros reiškinys. Liaudiškas religingumas sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Ji kūrybingai susieja, kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis krikščioniškasis humanizmas, kuris tvirtai pabrėžia kiekvieno žmogaus, kaip Dievo vaiko, orumą, deda žmonių brolybės pamatus, moko bendrauti su gamta ir suvokti darbo prasmę, nuteikia gyventi džiugiai ir giedrai net ir tada, kai susiduriama su gyvenimo sunkumais. Ir mergystė, kurią gynė mergelė Agota, ir jos kankinystė didžiausias pasiaukojimas dėl Kristaus, saugantis kiekvieną žmonių bendruomenę nuo žemų aistrų ir nuodėmės gaisro. Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis, o ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nė vieno neverčia tuo tikėti, tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais kaip šv. Agotos duona ir nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Agotos duonos šventinimo malda pradedama kreipimusi į Jėzų ir konkrečiai palaimos prašoma jo vardu. Šventinimo malda baigiama kreipumusi į Jėzų. Kiekvienas palaiminimas Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Tad ši duona nėra papildas ir stabas. Agotos duona yra sakramentalija, tokia pat kaip kryžiai, ikonos, šventųjų relikvijos, altoriai, rožančiai ar švęstas vanduo. Sakramentalijos įsteigtos Bažnyčios, ne Jėzaus. Kam? Kai kurioms žmogaus būsenoms, labai įvairiems krikščioniško gyvenimo atvejams. Sakramentalijos parengia žmones priimti savitą sakramentų veikimą. Jų poveikiui didelę reikšmę turi mūsų tikėjimas, juk patys savaime pašventinti daiktai, palaiminimai nėra veiksmingi. Svarbu suprasti, kad sakramentalijos yra Jėzaus Kristaus vardu Bažnyčios atliekami pašventinimai ir palaiminimai. Per jas naudojamės Bažnyčios užtarimo malda. Jei vienam žmogui svarbi sakramentalija, o kitam ne, tai nereiškia, kad ją galima neigti ir sakyti, kad čia stabas. Yra nemažai atvejų, kur žmonės liudija, kad kilus gaisrui iš tikrųjų ugnis arba greitai užgesdavo, arba vietos, kur Agotos duonelė būdavo padėta, visai likdavo nepaliestos liepsnos. Jei namuose bus padėta duonelė, bet žmogus nesinaudos kitais sakramentais ir apskritai jo gyvenimas nederės su krikščioniška dvasia, tai sakramentalijos veikimas lygus nuliui. Ją ignoruoti reikštų atsukti nugarą maloningam Dievo veikimui, tačiau galvoti, kad saugodamas šv. Agotos duoną tikrai niekada nepatirsi jokios nelaimės, yra prietarai. Čia svarbiausia, kad pasitikėtume ne duona, ne kreida, žvakėmis ar dar kuo nors, bet geruoju Viešpačiu.
Alma Būdvytienė, Varniai, Telšių rajonas
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |