|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Širdy buvo džiugesys
Šiemet labai laukėme Vasario 16-osios šventės. Juk Lietuvos Nepriklausomybei 100 metų! Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilika visos tautos šventovė, Laisvės simbolis. Vasario 16-ąją iškilmingas šv. Mišias aukojo arkivyskupas Lionginas Virbalas, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir kunigai. Šioje Kristaus padėkos Dievui aukoje dalyvavo daugybė tikinčiųjų, įvairios organizacijos, studentija ir moksleivija. Į Baziliką atėjo jaunos Prisikėlimo parapijos šeimos, papuošusios savo vaikučius specialiai šiai šventei pasiūtomis trispalvėmis kepuraitėmis ir šalikais. Rankose vaikučiai laikė po didžiulę tautinių spalvų tulpę. Jas, padedant dailininkei Jovitai Aukštikalnytei, jie pasigamino patys kartu su savo mamytėmis. Mūsų vyresnieji vaikai su pasididžiavimu aukštai iškėlė ant trijų tautinių spalvų audinių užrašytus Tautiškos giesmės žodžius, norėdami priminti, kokie svarbūs jie yra mūsų tautos gyvenime: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Matydama Baziliką, pilną tikinčiųjų, besimeldžiančių už mūsų Tėvynę LIETUVĄ, širdy jaučiau didžiulę šventę. Po šv. Mišių visi šventės dalyviai rikiavosi į ilgą eiseną. Nepabūgusios žvarbaus vėjo, mūsų šeimos kartu su visais žygiavo iki Karo muziejaus sodelio. Ten vyko iškilmingas minėjimas. Prisikėlimo parapijos jaunų šeimų vardu prie Nežinomo Kareivio kapo padėjome savo pačių iš žalumynų nupintą ir tautine juosta papuoštą vainiką, kaip mūsų pagarbą ir dėkingumą visiems Lietuvos didvyriams. Šventiniame minėjime smagu buvo matyti gausiai susirinkusius kauniečius, ypač šeimas su vaikais ir daug jaunimo. Žmonės šventė iki vėlumos, dalyvavo daugybėje renginių, bendravo tarpusavy, džiaugėsi vienas kitu. Stovint prie Nežinomo Kareivio kapo ir žvelgiant į prie Amžinosios ugnies Garbės sargyboje stovinčius karius, kilo įvairių minčių. Jos vedė į gilų susitelkimą, o širdy buvo džiugesys. Visa širdimi džiaugiausi, kad Lietuva laisva ir mes galime švęsti tokį garbingą jubiliejų. Kiek per šitą 100-metį lietuvių tauta iškentėjo, kiek buvo žeminta, niekinta, kankinta, tremta ir pavergta! Kas suskaičiuos, kiek ant šito Laisvės aukuro sudėta aukų, kad LIETUVA būtų laisva, kad mes gyventume laisvoje Tėvynėje? Prisiminkime 1918 metų savanorius. Tai buvo eiliniai kaimo žmonės, palikę savo namus, pasiėmę maisto kelioms dienoms ir šiltesnių rūbų, praktiškai neturėję ginklų, išėję ginti LIETUVOS. O mūsų partizanai, kurių kilnumas ir pasiaukojimas, gilus tikėjimas ir meilė Tėvynei buvo tokie tvirti, kad padėjo kovoti, net aukojant savo gyvybes už LIETUVOS laisvę! Tegul tikrosios jų gyvenimo vertybės įauga į mūsų ir mūsų vaikų sąmonę ir būna branginamos bei perduodamos iš kartos į kartą! Tegul niekad nebus pamirštas partizanų kapeliono J. Lelešiaus-Grafo prašymas: Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų. Visų mūsų tautos didvyrių sudėtos aukos ir išlietas kraujas atvedė mus į 1990 metų Kovo 11-ąją LIETUVOS nepriklausomybės atkūrimą. Juk tai yra Dievo malonė ir brangiausia Tėvynės Laisvės gynėjų dovana mums visiems! Tai didžiausia Dievo palaima mūsų tautai! Ayda Kugevičienė Autorės nuotrauka
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |