Nelietuviai Lietuvai
Protėvių takais: istorijos šimtmečių vingiai sustojo Lietuvoje
Julija Kirkilienė
Elektrėnų bibliotekoje surengtą parodą Protėvių takais atidarė fotografė Liudmila Felčinskaja. Joje įamžinti Elektrėnų savivaldybės liaudiškos muzikos puoselėtojai, koncertuojantys apsirengę tautiniais drabužiais. Ir nors 2017 metai buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais, o Lietuva šiemet švenčia valstybingumo 100-metį, sentikė Liudmila sako, kad jai šie metai tik buvę pretekstas įgyvendinti seną (dar sovietmečio) svajonę parodyti tautinių drabužių grožį ir prasmę bei žmonių, dėvinčių juos, vidinį grožį.
Sentikių maldos už Lietuvą
Liudmila yra Lietuvos rusė sentikė, gimusi Degučių kaime, Zarasų rajone. Čia jos protėviai iš mamos Kolesnikovos Marijos Ivanovnos pusės yra atgulę senovinėse kapinaitėse, kurių amžius skaičiuojamas nuo 1782 metų. Sentikiai į Lietuvą atsikraustė XVII amžiaus pabaigoje, prasidėjus Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus ir patriarcho Nikono stačiatikių apeigų reformoms. Dėl šitokių naujovių Rusijoje kilo aršūs dvasininkijos ginčai, tačiau Nikono šalininkai, remiami caro, nugalėjo, o atsisakantys priimti reformas imti laikyti atskalūnais. Nuo to laiko senųjų apeigų išpažinėjai, kurie naująsias apeigas ir tradicijas laikė erezija, buvo nuožmiai persekiojami visoje Rusijos imperijoje ir žudomi. Dėl šitokios priespaudos sentikiai buvo priversti trauktis į atokias, periferines Rusijos sritis arba į artimiausią užsienį: didelė jų dalis persikėlė į Lietuvos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Tarp jų buvo ir Liudmilos proseneliai, kurių gyvenimo istorijas, rankraščius, fotografijas renka ir saugo šeima. Sentikių istorijoje svarbu tai, kad jie visus tuos šimtmečius išlaikė savo papročius ir religines apeigas senąja kalba. Degučių kaime įkurta Degučių sentikių bendruomenė Degučių rimtis. Bendruomenės jėgomis ir Abramovų šeimos pastangomis sutvarkytos kapinaitės, restauruoti ir iš nebūties prikelti senoviniai antkapiai. 2017 metais atidaryti maldos namai, kuriuose šiemet vasario 16 dieną už Lietuvos 100-metį aukotos šv. Mišios.
Tėvo linija
Tėvo ukrainos lenko Felčinskio Antono Antonovičiaus gyvenimo istorija kitokia. Senelis Felčinskis Antonas Ivanovičius gimė 1876 metais, o močiutė Anna Buriak 1895 metais. Bet Liudmilos protėviai pėdas žemėje spaudė daug anksčiau. Pasak istorijos šaltinių, Ukrainoje Felčinskiai žinomi kaip varpų liejimo specialistai. Felčinskių liejyklą, kurios specializacija varpų liejyba, 1808 metais įsteigė Mykolas Felčinskis (Michal Felczynski) Ukrainoje, Kaluše, netoli nuo Ivano-Frankovsko (Stanislav). Vėliau liejyklai vadovavo jo sūnus, taip pat Mykolas. Dar vėliau vaikaitis Francišekas, kurio sūnūs Liudvikas, Mykolas, Kajetanas ir Janas taip pat tapo liejikais. Šiandien liejyklai vadovauja Jano Felčinskio vaikaitis Zbignevas Felčinskis (Zbigniev Felczynski), seniausios Lenkijoje liejikų dinastijos šeštosios kartos atstovas. Liejykla suklestėjo tarpukario metais. Jos varpai išgarsėjo ir buvo ypatingai įvertinti ne tik Lenkijoje. Pirmuoju aukso medaliu liejikų šeima buvo apdovanota 1809 metais parodoje Lvove. Antruoju 1919 metais Stryjuje. 1927 metais tarptautinėje parodoje Paryžiuje Felčinskių varpams buvo skirtas Grand Prix, dar po metų parodoje Lježe. 1929 metais aukso medalis pelnytas Poznanės parodoje.
Kalbant apie pavardės kilmę, yra versija, kad Felčinskiai yra atėję iš Italijos (feličita laimė). Kita versija iki firmos sukūrimo ši meistrų amatininkų giminė buvo nekilminga, tačiau vienas iš jų vedė kilmingą dvarininkę ar kunigaikštytę Vilčinską, o kadangi tuomet Vakarų Ukraina priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, austrai raidę V skaito ir taria kaip F. Būtent nuo tada prasidėjo ir Felčinskių maisternios pakilimas. Lietuvoje Felčinskių lietų varpų skambesį galima išgirsti Nidoje, Kaune, Vilniuje, Ukmergėje, Vepriuose.
Tėvai
Garsios Felčinskių giminės atžalos Liudmilos tėčio Antono likimas buvo sunkus. Karo metu Antono motiną su vyresnėmis dukromis išvežė į Vokietiją darbams, o tėvą, kadangi jau buvo senas, su mažuoju sūnumi Antonu paliko. Bet Ukrainoje 1943 metais vietiniai nacionalistai (benderovcai) vykdė akciją prieš vietinius lenkus, todėl senelis buvo sušaudytas. Tada našlaičiu likęs vienuolikmetis jo sūnus Antonas su ryšulėliu išėjo į Vokietiją ieškoti mamos. Ilgas ir sunkus buvo vaiko kelias per Ukrainą, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją vis su stotelėmis prieglaudos namuose ar lageriuose, bet pasibaigus karui, 1945 metais, mamą jis surado Niurnberge. 1946 metais šeima sugrįžo į Ukrainą. Iš ten tėvą vėliau pašaukė į sovietų armiją.
Liudmilos mama Marija mokėsi Vilniaus geležinkeliečių technikume ir gavo paskyrimą dirbti į Obozerskaja geležinkelio stotį Archangelsko srityje. Ten kariuomenėje tuo metu tarnavo Antonas. Pora susituokė, dar kurį laiką ten liko dirbti. Antonas ten statė nedidukę elektrinę, net buvo paskirtas jos direktoriumi. Bet Mariją traukė Lietuva. Pora 1962 metais susilaukė Zarasuose dukros Liudmilos. Tėvas tuo metu įsidarbino elektrinės statybose, gavo butą Elektrėnuose. 1963 metais po Liudmilos krikštynų šeima apsigyveno Elektrėnuose. Antonas dirbo elektrinėje, mama Pasų poskyrio viršininke, po to viešbučio direktore, o vėliau elektrinės chemijos ceche. Ir visi darbai kaip ir Degučiuose gyvenusių ir gyvenančių giminių buvo skirti Lietuvos augimui ir klestėjimui.
Paroda
Liudmila gimė Zarasuose, bet visą gyvenimą praleido Elektrėnuose. Vaikystėje tėvo pastangomis susidomėjo fotografija. Ir dabar, ieškodami jos nuotraukos su tėvais, rasti negalėjome: visur nuo vaikystės fotografavo ji. Ir savo parodoje Protėvių takais Liudmila fotografavo kitaip ji negali. Jos archyvuose Elektrėnų ir čia gyvenusių bei gyvenančių žmonių istorijos: krikštynos, vestuvės, jubiliejai, laidotuvės ir kt. O parodai Protėvių takais fotografuotis žmones ragino ji pati: čia kelios Kurlavičių giminės kartos, tautiniais drabužiais pasipuošusios, čia ansamblis Runga koncertuose ir poilsio akimirkomis, čia sutartinių ansamblis, čia aktyviosios tautodailininkės, etnografės ir kiti tautiškumą puoselėjantys elektrėniškiai. Į parodą atvyko net lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka. Jis susirinkusiems paskaitė trumpą paskaitėlę apie tautinių drabužių reikšmę ir prasmę.
Parodos atidaryme koncertavo Elektrėnų meno mokyklos atlikėjai ir Liudmilos sūnus, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentas Emilis Nikolajus Lučko, ansamblis Runga, sutartinių ansamblis Ginėja ir kt. Renginį vedusi Rima Gritienė gausiai susirinkusiems parodos atidarymo dalyviams paatviravo, kad atvažiuoti į Elektrėnus gyventi verta buvo dėl to, kad čia gyvena Liudmila Felčinskaja.
Fotografę Liudmilą sveikino elektrėniškiai, studijų laikų grupės draugai, kaimynai ir Seimo narė Laimutė Matkevičienė, kuri padėkoje įrašė: Kiekviena tauta tiek didelė, tiek maža svajoja apie gražų harmoningą ir laisvą gyvenimą. Dėkojame Jums už mūsų šalies atkurtos Lietuvos įamžintą 100-mečio istorijos grožį, tautinį paveldą ir edukaciją. Lai toliau dega Jūsų širdyje tikėjimas mūsų Tauta, pasididžiavimas Tėvynės dvasine kultūra, beribe meile, pagarba mūsų tautai ir vienas kitam
Elektrėnai
© 2018 XXI amžius
|