100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Lietuviai – Pasaulio tautų teisuoliai

Daiva ČERVOKIENĖ

Dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ autorius ir režisierius, prodiuserius Dominykas Kubilius

Žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo, slėpė ir kitais būdais padėjo žydų tautybės žmonėms išvengti nacių žudymo, Izraelio valstybė suteikia Pasaulio tautų teisuolių garbės vardus. Visą pavasarį LRT rodomas dokumentinių filmų ciklas „Pasaulio teisuoliai“, pristato po dvi žydų gelbėjimo istorijas.

Beveik tūkstantis

Kaip pastebėjo dokumentinių filmų ciklo „Pasaulio teisuoliai“ idėjos autorius ir režisierius, prodiuserius Dominykas Kubilius, beveik tūkstantis Lietuvos piliečių yra pripažinti pasaulio teisuoliais. Tokia nedidelė šalis kaip Lietuva yra penkta pagal žydų gelbėtojų, Pasaulio tautų teisuolių, skaičių Europoje, daugiau jų yra tik Lenkijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Pasaulio tautų teisuolių Lietuvoje yra septynis kartus daugiau negu Rusijoje, ten jų apie 140.

Žaizdos

Istorijos žaizdų liudytojai

Bronius VERTELKA

Konferencijų salėje eksponuojamos parodos vaizdai

Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje, visą mėnesį veikė kilnojamoji paroda „Besarabai gulage“, parengta Moldavijos Respublikos kultūros ministerijos ir Moldavijos Respublikos nacionalinio muziejaus. Joje eksponuota apie 130 fotografijų ir dokumentų, pasakojančių apie kelių Besarabijos šeimų gyvenimą gulage, į kurį jos buvo ištremtos per tris sovietų valdžios vykdytus 1941, 1949 ir 1951 metų masinių tremimus: ištremtieji buvo perkelti iš įvairių šios Respublikos vietovių. Eksponuojami keli sovietinio lagerio žemėlapiai, už represijas atsakingų organų sprendimai ir dokumentai, iliustruojantys vykdymo tvarką, gyvenimo ir darbo sąlygas Sibiro kolonijose, režimo ir kasdienybės momentus gulage.

Parodos dalis skirta paminklams, pastatytiems komunizmo aukoms pagerbti. Šie kūriniai primena lankytojams apie tai, kaip svarbu yra giliai studijuoti totalitarinę praeitį, įamžinti komunizmo aukų atminimą, statant memorialinius kompleksus, įkuriant vietinius muziejus, įrengiant atminimo lentas masinių žudynių ir komunistinio siaubo liudijimo vietose.

Valstybės kūrėjai

Parodos Seime priminė Lietuvos kūrėjus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

„Vieni iš daugelio: 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – valstybės kūrėjai“

Prie Sofijos Kanaverskytės tekstilinių vėliavų parodos „Lietuvos didieji“ eksponatų istorikai prof. Juozas Banionis (kairėje) ir Virginijus Jocys

Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) eksponuota Seimo kanceliarijos parengta paroda „Vieni iš daugelio: 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – valstybės kūrėjai“. Tai yra tęstinė parodų ciklo, skirto Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti, paroda. Joje eksponuojamos fotografijos ir dokumentai iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo, Kauno miesto muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos Respublikos Seimo skaityklos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Vilniaus universiteto bibliotekos.

Nelietuviai Lietuvai

Protėvių takais: istorijos šimtmečių vingiai sustojo Lietuvoje

Julija Kirkilienė

Elektrėnų bibliotekoje surengtą parodą „Protėvių takais“ atidarė fotografė Liudmila Felčinskaja. Joje įamžinti Elektrėnų savivaldybės liaudiškos muzikos puoselėtojai, koncertuojantys apsirengę tautiniais drabužiais. Ir nors 2017 metai buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais, o Lietuva šiemet švenčia valstybingumo 100-metį, sentikė Liudmila sako, kad jai šie metai tik buvę pretekstas įgyvendinti seną (dar sovietmečio) svajonę – parodyti tautinių drabužių grožį ir prasmę bei žmonių, dėvinčių juos, vidinį grožį.

Sentikių maldos už Lietuvą

Liudmila yra Lietuvos rusė sentikė, gimusi Degučių kaime, Zarasų rajone. Čia jos protėviai iš mamos Kolesnikovos Marijos Ivanovnos pusės yra atgulę senovinėse kapinaitėse, kurių amžius skaičiuojamas nuo 1782 metų. Sentikiai į Lietuvą atsikraustė XVII amžiaus pabaigoje, prasidėjus Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus ir patriarcho Nikono stačiatikių apeigų reformoms. Dėl šitokių naujovių Rusijoje kilo aršūs dvasininkijos ginčai, tačiau Nikono šalininkai, remiami caro, nugalėjo, o atsisakantys priimti reformas imti laikyti „atskalūnais“. Nuo to laiko senųjų apeigų išpažinėjai, kurie naująsias apeigas ir tradicijas laikė erezija, buvo nuožmiai persekiojami visoje Rusijos imperijoje ir žudomi. Dėl šitokios priespaudos sentikiai buvo priversti trauktis į atokias, periferines Rusijos sritis arba į artimiausią užsienį: didelė jų dalis persikėlė į Lietuvos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos žemes. Tarp jų buvo ir Liudmilos proseneliai, kurių gyvenimo istorijas, rankraščius, fotografijas renka ir saugo šeima. Sentikių istorijoje svarbu tai, kad jie visus tuos šimtmečius išlaikė savo papročius ir religines apeigas senąja kalba. Degučių kaime įkurta Degučių sentikių bendruomenė „Degučių rimtis“. Bendruomenės jėgomis ir Abramovų šeimos pastangomis sutvarkytos kapinaitės, restauruoti ir iš nebūties prikelti senoviniai antkapiai. 2017 metais atidaryti maldos namai, kuriuose šiemet vasario 16 dieną už Lietuvos 100-metį aukotos šv. Mišios.

Nelietuviai Lietuvai

Literatūrinio almanacho „Litera“ sutiktuvės

Laima Debesiūnienė

Grupė almanacho „Litera 2017“ pristatymo dalyvių

2017 metų gegužę maloniai nustebino siurprizas – elektroninis Jelenos Šeremet, Lietuvos rusų rašytojų asociacijos vadovės, laiškas, mane ir Aroną Gaalą, žinomą poetą iš Vengrijos, kviečiantis atsiųsti kūrinius almanachui „Litera 2017“. Dabar tai – jau realybė. Prezentacija įvyko 2018 m. vasario 10 d. Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose.

Šis almanachas – jau trečiasis, išleistas po beveik dešimties metų pertraukos. Ankstesnieji – „Litera 2008“ ir „Litera 2010“. Sergejus Šeremetas pasakojo, kad pirmajame pateikti Vytenio Povilo Andriukaičio prisiminimai apie tremtį, antrajame – dirigento Sauliaus Sondeckio pasakojimas apie trimitininką Timofejų Dokšicerį. Beje, dar vienas almanachas buvo rengiamas 2014 metais, bet dėl nepalankios situacijos (vienas rėmėjas mirė, kitas bankrutavo) neišleistas. Žinoma, didelės reikšmės turėjo ekonominė krizė ir Tautinių mažumų departamentui nepalanki situacija. Visada labai svarbus buvo Jelenos ir Sergejaus Šeremetų entuziazmas. Jis – idėjos autorius ir techninių darbų atlikėjas, ji – redaktorė, maketuotoja ir stilistė-korektorė, atkakliai kovojusi už kiekvieną autorių, kūrinį, žodį. Žinoma, almanacho leidimas būtų neįmanomas be Tautinių mažumų departamento pagalbos.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12)

Robertas Džiaugys pasakojo: „Prieš jam apsigyvenant lapių fermoje, mes persikėlėme į naujai pastatytos veterinarijos ligoninės gydytojams skirtą namą, kuriame gavome trijų kambarių butą. Vieną kambarį skyrėme P. Paulaičiui, kol jis persikėlė į lapių fermos namelį. Gyvendamas lapių fermoje įsigijo karvę, susipirko baldus. Ryšių su savo bičiuliais nenutraukė, jiems pasakydavo veterinarijos ligoninės adresą, o aš pasirūpindavau, kad jie patektų į lapių fermą. Kartą atvyko du studentai, pageidavo susitikti su P. Paulaičiu. Aš turėjau tarnybinį sunkvežimį, pats vairavau, todėl įsisodinau tuos studentus ir nuvežiau pas P. Paulaitį.  Vėliau, kai jį areštavo, man buvo priekaištaujama, kad buvau P. Paulaičio ryšininkas, nes tuos studentus vežiojau. Tačiau MGB tardytojai iš to nieko nepešė, nes nei P. Paulaitis, nei studentai neprisipažino, o aš tvirtinau, kad važiuojant, jeigu mane stabdo, pakeliui visus pavežu. Kitų liudininkų tardytojai neturėjo.