Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Prisimenant profesorių Norbertą Vėlių

Libertas Klimka

Šios savaitės pabaigoje, balandžio 12–13 dienomis, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia vienuoliktuosius profesoriaus Norberto Vėliaus skaitymus. Tai – mokslo konferencija, skirta baltų religijos ir mitologijos tyrimams, aptariant jų tradiciją, tęstinumą, kaitą. Renginys nors vienuoliktasis, tačiau neeilinis, nes minėsime profesoriaus N. Vėliaus (1938–1996), tautosakininko ir mitologo, 80-ąsias gimimo metines. O jau 22-ieji metai, kai šios iškilios asmenybės nėra tarp mūsų.

Šiemet minime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Simboliška, jog abi šias sukaktis – istorinę ir asmeninę – gyvybinga gija sujungia dėmesys ir įsipareigojimai tautai, jos istorijai, kultūrai ir mokslui. Tai – tautinės tapatybės pamatas, ant kurio kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva, ir kuris sudarė prielaidas rastis etnokultūrinio sąjūdžio formoms sovietmečiu, tapo atspirties tašku Kovo 11-osios Lietuvai. Paties N. Vėliaus pasakyta: „Gilindamiesi į mitologiją, mes gilinamės į savo dvasinį pasaulį. Mitologija – mūsų ištakos, pati pradžių pradžia; neišsenkanti versmė, gaivinanti tautinę savimonę“.

N. Vėliaus gimtinė – Gulbių kaimas Šilalės rajone. Greta gimtosios sodybos – įspūdingas Bilionių piliakalnis, ar ne čia bus įvykusi legendinė Pilėnų gynyba? Ten gera pajausti gimtosios žemės galią. Pargrįžęs iš studijų atostogoms N. Vėlius mėgdavęs ten užkopti; žvelgdamas į praplaukiančius vasariškus debesis mąstydavo apie prabėgusius amžius. Ir kaip čia neprisiminti, koks melodingas, su žemaitiškomis priegaidėmis būdavo paties profesoriaus kalbėjimas.

Tautosakininkas, mitologas, etnologas ir kraštotyrininkas, – tiek daug gebėjo aprėpti. Tauri ir šviesi asmenybė, savo ryžtu, viltingu nusiteikimu visus aplinkinius net nepalankiausiomis sovietmečio sąlygomis skatino, ragino kibti į būtinus tautos gyvasčiai darbus. Keliaudamas po Lietuvos kaimus, prakalbindamas senolius, N. Vėlius užrašė iš jų lūpų per 30 tūkst. tautosakos kūrinių, didesnių ir smulkesnių, net labai pravarčių mitologijos studijoms sakmių, padavimų, legendų. Su N. Vėliaus vardu siejamos bene svariausios baltų mitologijos ir religijos studijos bei šių tautos dvasinės kultūros ištakų žinių sklaida, taip pat folklorinės struktūrinės metodologijos sukūrimas, šaltinių bei istoriografijos publikavimas. Iki jo darbų lietuvių mitologijos tyrinėjimai tebuvo plėtojami užsienyje: Marija Gimbutienė ir Jonas Balys darbavosi Amerikoje, Julius Algirdas Greimas – Paryžiuje.

Su N. Vėliaus vardu siejamas ir kraštotyros judėjimo atgaivinimas, nuo 1963 metų rengiant pagarsėjusias kasmetines kompleksines ekspedicijas. Nekalbant jau apie mokslinius rezultatus, kraštotyros ekspedicijos buvo puiki tautiškumo ugdymo mokykla. Daugybei jaunų žmonių tos ekspedicijų vasaros padėjo suvokti tautos istoriją, pažinti mūsų dvasinės kultūros vertybes, pamilti gimtinės gamtą; apskritai visam gyvenimui suformavo vertybių skalę. Kraštotyros ekspedicijose brendo ir būsimųjų mokslininkų karta, šiandien vaisingai triūsiančių aukštosiose mokyklose, kitose mokslo įstaigose, muziejuose. Tautinės kultūros pamokas jose gavo ir tas jaunimas, iš kurio vėliau radosi profesionalūs dailininkai, kompozitoriai. Jų kūryboje visada ryški tautiškumo spalva.

N. Vėlius savo gyvenimą susiejo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kuriame palengva kopė visais pareigybių laipteliais – nuo laboranto iki vyriausiojo mokslinio bendradarbio. Palengva todėl, kad represinės struktūros visaip ribojo ir trukdė veiklą net etnologijos mokslo darbuose – tautosakos, folkloro, mitologijos tyrimuose įžvelgdavo grėsmę totalitariniam režimui.

Mokslininkui, 1989 metais apgynusiam habilitacinę disertaciją, teko prisiimti ir svarbių mokslo administravimo bei organizavimo pareigų: vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir tautosakos katedrai, posėdžiauti šio ir Klaipėdos universitetų senatuose, globoti būrį doktorantų. Neįmanoma suminėti visų profesoriaus darbų ir visuomeninių įsipareigojimų, – jų būta tiek daug ir tokių reikalingų. Moksliniai N. Vėliaus darbai turėjo ir tebeturi ne vien akademinę vertę, – jie itin svarbūs mūsų tautinei tapatybei, etninės kultūros išlikimui ir aktualinimui. Todėl ir pažymėti J. Basanavičiaus, M. Slančiausko, Nacionaline premijomis. Kiekvienas besidomintis tautos kultūros ištakomis žino reikšmingiausias N. Vėliaus monografijas: „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (1977), „Senovės baltų pasaulėžiūra (1983, yra ir vertimas į anglų kalbą), „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“(1987, 2012). O jo sumanytas ir suredaguotas „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ keturtomis bei „Lietuvių mitologijos“ tritomis – parankinės kiekvieno tyrinėtojo knygos. Tokie veikalai – šimtmečio darbai, nes tarnaus ne vienai mokslininkui tautotyrininkų, pedagogų, lietuvybės puoselėtojų kartai.

Šią savaitę vyksiančioje konferencijoje bus retrospektyviai pažvelgta į svarbiausius folkloristikos, etnologijos, religijotyros, net archeologijos, kalbotyros, menotyros, literatūrologijos ir kitų artimų sričių tyrimus bei pasistengta atskleisti dabartinę jų būklę, temų tęstinumą ir naujas tyrimų tendencijas.

(Komentaras skambėjo per LRT radiją.)

© 2018 „XXI amžius“