Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Malda, parama vargšams, taikos siekis

Popiežiaus Pranciškaus pastabos minint Šv. Egidijaus bendruomenės jubiliejų

Mindaugas Buika 

Šventasis Tėvas bendrauja su Šv. Egidijaus bendruomenės sukakties dalyviais

Jaunimo sukurtas sąjūdis

Šventasis Tėvas nuolat ragina, kad visas bažnytinis gyvenimas būtų derinamas su aktyvia parama kenčiantiems ir dvasinėje bei materialinėje periferijoje atsidūrusiais broliais ir seserimis, pradedant apleistais ir išnaudojamais vaikais, skurstančiomis šeimomis ir vienišais ligotais seneliais ir baigiant nuo karų ir visų kitų nelaimių prieglobsčio ieškančiais pabėgėliais. Tinkamas šio mokymo prisiminimas yra šiame rašinyje pateikiama apžvalga popiežiaus Pranciškaus minčių, išsakytų per kaip tik tais darbais pasižyminčios Šv. Egidijaus bendruomenės kovo mėnesį vykusį 50-mečio minėjimą. Tai labai aktualu šiemet Katalikų Bažnyčioje ypatingą dėmesį sutelkiant į jaunimo sielovadą ir rengiantis spalio mėnesį Romoje vyksiančiai Vyskupų Sinodo asamblėjai šia tema, nes prieš penkis dešimtmečius Šv. Egidijaus bendruomenę, ilgainiui išaugusią į stambų tarptautinį karitatyvinės ir taikdariškos veiklos sąjūdį, turintį per 60 tūkstančių narių 70-yje pasaulio šalių, įkūrė būtent jauni žmonės, Romos katalikiškųjų gimnazijų vyresnių klasių moksleiviai. Jos steigėjas buvo tuomet aštuoniolikmetis, dabar jau solidaus amžiaus istorijos profesorius Andrea Rikardis (Andrea Riccardi) su pirmaisiais bendražygiais iš katalikiško Vergilijaus licėjaus.

Šventėti – atlikti savo paskirtį

Kun. Vytenis Vaškelis

Velykų laikas. Mūsų dėmesys fokusuojamas į iškiliausią žmonijos figūrą – Jėzų. Kai pradedame bendrauti su Juo, prisimename, kad tinkamiausias kūrinio buvimas savo  Atpirkėjo akivaizdoje yra dėkingumo kupinas Jo pagarbinimas prieš Jį atsiklaupiant, nes Jis dėl mūsų nusižemino net iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Kaip Viešpats, prisikėlęs iš numirusių, pasiekė svarbiausią savo tikslą žemėje, taip ir mes, kai atliekame tai, ką turime pagal Jo planą kasdien daryti, pašventiname savo gyvenimą, kitiems parodome sekimo Kristumi pavyzdį ir įvykdome savo asmeninę paskirtį. Taigi pagerbti Jėzų (Fil 2, 10) – visada pirmumą teikti tobuliausiam pasaulyje Mokytojui ir stengtis bekompromisiškai vadovautis Jo tiesos žodžiu, leidžiant Šventajai Dvasiai mus vesti į Gyvenimą.