Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tikėjimo gynėjas ir romų globėjas

A†A kan. jubil. Vytautas MASYS (1931 03 24–1954 09 12–2018 03 29)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kan. Vytautas Masys Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Vyskupas Jonas Kauneckas (kairėje) su mons. Juozapu Antanavičiumi prieš laidotuvių šv. Mišias

Prie kapo duobės atsisveikinimo žodį tarė kan. Juozas Janulis

Prie kan. Vytauto Masio kapo bendraklasė Onutė Bartulytė iš Troškūnų vidurinės mokyklos

Prie kan. V. Masio kapo kunigai: Rokiškio vikaras mgr. Dainius Matiukas (kairėje) ir Pandėlio, Skapiškio ir Panemunio klebonas kun. lic. Albertas Kasperavičius (dešinėje)

Kovo 29 dieną Panevėžio respublikinėje ligoninėje mirė Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkas emeritas, jubiliatas Vytautas Masys. Balandžio 2 dieną jis buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus Katedros kriptoje, o balandžio 3 dieną po laidotuvių šv. Mišių palaidotas parapijos kapinėse Ramygalos gatvėje šalia tėvų.

Laidotuvių Mišios

Prieš šv. Mišias Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris, kun. teol. lic. Saulius Černiauskas tikinčiuosius supažindino su kanauninko biografija.

Iškilmingų laidotuvių šv. Mišių pradžioje Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM sveikino gausiai susirinkusius tikinčiuosius ir Panevėžio bei kitų vyskupijų brolius kunigus su Kristaus Prisikėlimu – trečiąja Gailestingumo oktavos diena. Ekscelencija sakė: „Kristaus Prisikėlimo šviesoje susirinkome padėkoti Dievui ir palydėti kanauninką Vytautą Masį, ištikimą Dievo tarną, kad Prisikėlimo šviesoje Dievas jam atleistų, kas buvo netobula“. Paskui buvo giedama dieninė liturginė malda.

Laidotuvių šv. Mišias koncelebravo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM kartu su Kauno arkivyskupu Lionginu Virbalu SJ ir Panevėžio vyskupu emeritu Jonu Kaunecku. Prie altoriaus meldėsi kan. V. Masio kunigų seminarijos bendrakursis mons. Juozapas Antanavičius ir 33 Panevėžio bei kitų vyskupijų kunigai. Evangeliją skaitė Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras, kun. relig. m. mgr. Mindaugas Šakinis.

Mintys iš pamokslo

Pamokslą vysk. Jonas Kauneckas pradėjo kreipdamasis į tikinčiuosius: „Nuostabu, kad ateina dalyvauti į kunigo laidotuves ne tik giminaičiai, bet ir tikintieji bei kunigai“. Vyskupas pateikė keletą kan. V. Masio charakterio bruožų, akcentuodamas, kad jis buvo tvirtas jau nuo vaikystės, turėjęs daug drąsos skelbti Dievo Žodį. Dėl savo ūmaus būdo kanauninkas buvo nesuprantamas ir netgi smerkiamas – pasakoma, kad jis – „piktas kunigas“. Kan V. Masys, nors ir buvo griežtas, bet teisingas. Ir pateikė pavyzdį, aktualų ir šiandien, kai pas ligonį kunigas vežamas tik tada, kai sergantysis netekęs sąmonės ir nebegalima su juo susikalbėti. Kun. V. Masys su skausmu tokio ligonio artimiesiems yra išdrįsęs pasakyti: „Kodėl jūs tokie bjaurybės, kad teikiatės pakviesti tik tada, kai ligonis jau be sąmonės?“

Komunistinė valdžia „įvertino“ jo uolumą – kanauninkui ne tik buvo uždrausta dirbti bažnyčioje, aukoti Mišias, jam neleido net valyti bažnyčios. Vyskupas pabrėžė nepaprastą kanauninko gerumą vargstantiems: jis viską išdalino kitiems, ypač rėmė romų tautybės žmones. Vyskupas perfrazavo Evangelijos žodžius: „Kristus sakys: „Aš buvau čigonas, suvargęs, o tu mane sušelpei... eik į mano karalystę“.

Po šv. Mišių laidotuvių procesijai apėjus Katedrą, karstas su kan. V. Masio palaikais išlydėtas į Kristaus Karaliaus Katedros parapijos Ramygalos g. kapines. Kanauninkas palaidotas Masių šeimos kape. Prie kapo duobės žodį tarė Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos adm. kan. Juozas Janulis.

Gyvenimas ir veikla

Kan. V. Masys gimė 1931 m. kovo 24 d. Vaidlonių kaime, Anykščių r. Buvo vyriausias keturis vaikus auginusioje darbininkų šeimoje. Motinai anksti mirus tėvas Juozapas Masys vedė antrą kartą. Pamotė visus vaikus mylėjo ir globojo. Kaip pasakoja su Vytautu vienoje klasėje besimokiusi Onutė Bartulytė, dabar gyvenanti Miežiškiuose, baigiant Troškūnų vidurinę mokyklą, mokytojai neturėjo reikiamų cenzų ir negalėjo sudaryti valstybinės abitūros egzaminų komisijos. Tad visa klasė važiavo į Anykščius ir ten laikė egzaminus. Mokiniai buvo labai gerai paruošti, tad visi egzaminus išlaikė, o tie, kurie stojo į aukštąsias, visi įstojo. 1950 metais baigęs Troškūnų vidurinę mokyklą Vytautas Masys įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03) įšventinto į kunigus 17 klierikų. Vienas iš jų – Vytautas Masys.

Kaip pasakojo mons. J. Antanavičius, klierikui V. Masiui teko prisiliesti ir prie šv. Kazimiero palaikų (relikvijų) perkėlimo Vilniuje. Vilniaus Katedra nuo 1949 m. liepos 25 d. buvo palikta be kunigo, sovietinė valdžia čia numatė įrengti muziejų, o 1950 m. kovo 31 d. Katedra perimta iš tikinčiųjų bendruomenės. Komisijos konstatuota: kas bus pripažinta religinio kulto dalyku, bus sugrąžinta. Vysk. K. Paltarokas labai rūpinosi, kad nebūtų išniekintos šv. Kazimiero relikvijos, rašė raštus net į Maskvą (vysk. K. Paltaroko susirašinėjimai su valdžios įstaigomis dėl Vilniaus Katedros ir šv. Kazimiero koplyčios, raštai šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo votų grąžinimo reikalais išspausdinti K. Paltaroko knygoje „Karalaitis šventasis Kazimieras“. Vilnius. 2010). Mons. J. Antanavičius, tuo metu buvęs Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune klierikas ceremoniarijus, pasakoja, kad jis kartu su klieriku V. Masiu ir dar vienu klieriku vyko į Vilnių, dalyvavo 1952 m. spalio 9 d. perkeliant šv. Kazimiero relikvijas iš Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčios į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Sarkofagas – sidabrinis karstas – buvo vežamas sunkvežimiu, o medinis karstelis – vysk. K. Paltaroko lengvuoju automobiliu. Automobilyje, be vairuotojo ir vyskupo K. Paltaroko, važiavo ir prel. Jonas Ellertas (1894–1916–1962).

1954 m. rugsėjo 12 d., vysk. K. Paltaroko įšventinti klierikai buvo nebaigę mokslo (vietoj privalomo pilno 5 metų kurso, įšventinti po 4 metų studijų), kad juos suėmus ar paėmus į sovietinę kariuomenę, galėtų atlikti dvasines pareigas. Tuo metu iš 75 seminarijoje besimokiusių klierikų 27 buvo paimti į sovietinę kariuomenę. Tą dieną kunigais įšventinti Juozapas Antanavičius, Kostas Balsys, Petras Baltuška, Zigmas Gustainis, Antanas Jokūbauskas, Ignas Kavaliauskas, Romualdas Krikščiūnas (vėliau vyskupas), Jonas Labakojis, Jonas Laurusevičius (Lauriūnas), Juozas Masalskas, Vytautas Masys, Antanas Maskeliūnas, Algirdas Miškinis, Vincas Pinkevičius, Antanas Račkauskas, Juozas Šumskis (kapucinas), Juozas Tunaitis (vėliau vyskupas). Iš jų čia, žemėje, Dievui tarnauja tik du – jau minėtasis Panevėžio vyskupijos Šv. Juozapo slaugos namuose besigydantis mons. Juozapas Antanavičius ir Kaišiadorių vyskupijoje Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios altaristas jubiliatas Ignas Kavaliauskas.

Darbas parapijose

Per 59 kunigystės metus kun. Vytautas Masys dirbo vikaru, administratoriumi, klebonu, Pasvalio dekanato dekanu, rezidentu vikaro pareigomis.

Įšventintas kunigu V. Masys buvo paskirtas į Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapiją vikaru. Tačiau jau spalio mėnesį buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Dėl silpno regėjimo kun. V. Masys jau po keturių mėnesių atleistas iš kariuomenės. Kartu su kan. V. Masiu mokęsis mons. J. Antanavičius prisimena, kad kanauninkas su dėkingumu kalbėjo apie kariuomenėje dirbusią seselę, kuri paklausė, ką jis darys, grįžęs iš kariuomenės. Kun. V. Masys atsakė: „Toliau kunigausiu!“ Kanauninkas džiaugėsi, kad seselė jo neįskundė vyresniesiems ir, atiduodama dokumentus, palinkėjo sėkmės.

Kun. V. Masys, sugrįžęs iš kariuomenės į Panevėžio vyskupiją, paskirtas į Saločių Šv. Juozapo parapiją vikaru ir laikinai Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo parapijos administratoriumi. Nuo 1956 metų tarnavo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijoje. Tačiau po dvejų metų komunistinė valdžia kun. V. Masiui metams uždraudė eiti kunigo pareigas – atėmė kunigo darbo pažymėjimą. 1959 metais jis tarnavo Kamajų Šv. Kazimiero parapijoje vikaru, o nuo 1960 metų kun. V. Masys paskirtas klebonu į Grūžių Švč. Mergelės Marijos parapiją. Deja čia, vos po kelių mėnesių (lapkričio 11 d.) iš jo vėl atimtas darbo pažymėjimas, kunigas netenka teisės tarnauti bažnyčioje. Kun. V. Masys apkaltintas vaikų katechizavimu, aktyviu darbu su jaunimu. Šįsyk sovietinė valdžia kan. V. Masį represavo priverstiniam įsidarbinimui „pilietinėse įstaigose“. Kunigas persikėlė į Kauną, gyveno pas pažįstamus. Pradžioje įsidarbino ligoninės archyve, o vėliau – namų valdyboje elektriku. Dvejus metus išdirbęs valdiškus darbus, nuo 1963 m. rugsėjo 6 d. kunigas vėl galėjo eiti dvasininko pareigas.

Nuo 1963 metų jis paskirtas Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu, o nuo 1969-ųjų dirbo Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje. 1971 metais perkeltas į Pasvalį Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu ir dekanato dekanu, ištarnavo 10 metų. Nuo 1981 metų jis – Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas, o nuo 1983 iki 1996 metų – Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonas. 1996–2013 metais tarnavo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros parapijoje rezidento ir vikaro pareigomis. Tuo metu kurį laiką darbavosi ir Panevėžio pataisos namuose kalėjusių moterų sielovadoje. (Daugiau apie tai – Broniaus Vertelkos straipsnyje „Viskas atsinešta iš jaunumės“, „XXI amžius“, 2001 03 23, nr. 23.) 2001 metais vysk. Juozo Preikšo (1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11) paskirtas Panevėžio Katedros kapitulos kanauninku. 2013 metais, pablogėjus sveikatai, kan. V. Masys išleistas gydytis. Gyveno Ariogaloje pas Masių šeimos jauniausios dukros sūnų – sūnėną. 2014 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje buvo neįprasta šventė. Švęstas keturių kunigų kunigystės 60-metis. Į šventę savo bičiulius konfratrus bei tikinčiuosius sukvietė ilgametis Panevėžio katedros klebonas mons. J. Antanavičius. Į gražų jubiliejų iš Ariogalos atvyko kan. V. Masys, iš Onuškio – kun. Ignas Kavaliauskas ir Žiežmarių – kun. Vincas Pinkevičius.

Vėliau kan. V. Masys gyveno Blinstrubiškių globos namuose. 2017 metais grįžo į Panevėžį ir gyveno Šv. Juozapo globos namuose.

Svarbios pareigos

Tarnaudamas parapijose ir vėliau gyvendamas Panevėžyje kan. V. Masys ėjo ir kitas pareigas. Nuo 1976 metų buvo paskirtas oficialiu Lietuvos Bažnytinės provincijos Liturginės komisijos patarėju, o nuo 1984 metų – sekretoriumi. Pasak mons. J. Antanavičiaus, jis daug padėjo liturgistui kun. Vaclovui Aliuliui MIC (1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26). Vysk. J. Kauneckas yra sakęs, kad kanauninkas gerai mokėjo lotynų kalbą, tad ir jam, rengiančiam dokumentus, buvo reiklus cenzorius – labai rūpestingai viską tikrino. 1993–2002 metais ėjo Panevėžio vyskupijos bažnytinio teismo oficiolo, o 2002–2009 metais – viceoficiolo pareigas.

2001–2002 metais dirbo kurijos kancleriu, vyskupo vikaru vyskupijos tribunolui ir kanceliarijai.

Kai kurie charakterio bruožai

Kan. V. Masys buvo ūmaus būdo ir reiklus kunigas, turėjo labai daug drąsos ir uolumo skelbdamas tikėjimo žodį, ypač sovietmečiu. Mons. J. Antanavičius apie savo kurso draugą kalba, kad šis buvęs labai tiesus, teisingas, tylus ir ramus, tačiau matydamas ar girdėdamas neteisybę „užsiplieksdavo“, bet jo pyktis buvo trumpas – greitai praeidavo. Noriai visiems talkino, taip pat ir mons. J. Antanavičiui, kai jam prisireikė liturginės pagalbos.

Bendravusieji su kan. Vytautu Masiu mini jo ypatingą pomėgį technikai – sužinojęs apie naujoves, stengėsi ją įsigyti...

Svarbų dėmesį kanauninkas skyrė romų tautybės žmonėms (čigonams), apie tai laidotuvių pamoksle kalbėjo vysk. J. Kauneckas, kapinėse – kan. J. Janulis, pasakojo bendraklasė O. Bartulytė ir mons. J. Antanavičius. Romai jį vadino broliu. Kanauninkui dirbant Katedroje, ateidavo jų grupelės į šventovę, suklaupę ant kelių kartu su kanauninku melsdavosi. Pasakojama, kad jie netgi turėję kanauninko buto raktą – galėjo ateiti, pasiimti maisto iš šaldytuvo ir pavalgyti. Tik kartą dingo kažkoks mažmožis, tačiau apie tai iš savųjų sužinoję romų vyresnieji, labai greitai privertė jaunuolį grąžinti ir kuo nuolankiausiai kanauninko atsiprašyti... Pasakojama, kad vieną jaunuolį, be bilieto važiuojantį tarpmiestiniu autobusu, kontrolieriai išlaipino. Jis buvo pristatytas į areštinę ir turėjo sėdėti, kol susimokės baudą. Romai kreipėsi į kanauninką. Šis išskubėjo į paštą išsiųsti reikiamą pinigų sumą. Visi romai juo pasitikėjo, kanauninkui buvo atskleidžiamos didžiausios jų paslaptys – žinojo, kad jos bus išsaugotos.

Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“