|
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejus: ilgas istorijos kelias
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Rytų (Graikų) apeigų katalikai unitai ir visi jiems prijaučiantys 2017 metais minėjo tris jubiliejus ordino 400 metų ir jo įkūrėjų sukaktis Josyfo Veljamino Rutskio (15741637) 380-ąsias mirties metines ir Ivano Kuncevičiaus (15801623) Juozapato paskelbimo šventuoju 150-ąsias metines (1867 metais popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė šventuoju).
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino susikūrimas ir jo veikla
1054 metais Visuotinei Bažnyčiai suskilus į Rytų ir Vakarų Bažnyčias, atsirado vyskupų, patriarchų, imperatorių, kurie siekė sugrąžinti Bažnyčios vienybę. Bažnyčių susijungimą pagreitino po Liublino unijos (1569) susidariusi politinė padėtis Ukrainos žemėms atitekus Lenkijai, didesnė Kijevo Bažnyčios hierarchijos dalis nusprendė atnaujinti vienybę su Romos Apaštalų Sostu.
1595 m. birželio 1222 d. Brastoje suvažiavę visi 8 Lietuvos ir Lenkijos stačiatikių hierarchai pasirašė kreipimąsi į Popiežių ir į Lietuvos bei Lenkijos valstybės valdovą, o metų pabaigoje delegatai vyskupai (Ipatijus Pociejus ir Kirilas Terleckis) buvo priimti Popiežiaus Klemenso VIII ir prisiekė jam ištikimybę. Pritarusieji ir palaikiusieji Brastos Bažnytinę Uniją pradėti vadinti unitais. Aktyviausiu Unijos nutarimų įgyvendintoju tapo vienuolių bazilijonų 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas. Be vienuolių bazilijonų žinomi ir kiti aktyviai besidarbuojantys unitai Rytų (Graikų) apeigų katalikų vienuoliai: studitai, redemptoristai, saleziečiai... Unitams priklauso ir daug moterų kongregacijų bei ordinų.
Bazilijonų vienuolynai kūrėsi laikydamiesi Šv. Bazilijaus Didžiojo (329379) sukurtų regulų taisyklių. Tačiau veikė savarankiškai ir tik susikūrus ordinui susijungė bendrai veiklai.
Ivanas Kuncevičius šv. Juozapatas
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (OSBM) vienintelis, įkurtas Lietuvoje, jo lopšys Vilnius. Ordino kūrimo iniciatorius ir dvasinis vadovas Ivanas Kuncevičius šv. Juozapatas (15801623) ir jo aktyviausias bendradarbis Josyfas Veljaminas Rutskis (15741637). Šv. Juozapatas, Vilniuje išgyvenęs 21 metus (15961617), išvyko į Polocką.1623 m. lapkričio 12 d. per ganytojo vizitaciją Vitebske jis buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. 1643 metais Juozapatas paskelbtas palaimintuoju, 1867 metais šventuoju.
Volodymyro Voluinėje gimęs ir augęs Ivanas Kuncevičius, 1596 metais atvykęs į Vilnių mokytis pirklio amato, 1604 metais įstojęs į apleistą Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną pasirinko vienuolinį Juozapato vardą. Apsisprendimą pagreitino bulės apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju atvežimas į Lietuvą. Tarp šv. Kazimiero ir šv. Juozapato yra gana daug gražių sąsajų.
Šv. Juozapatas pirmasis ukrainietis, kanonizuotas Katalikų Bažnyčios. 1963 metais šventojo palaikai perlaidoti Vatikane šventojo Petro Bazilikoje Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje kasmet iškilmingai minima lapkričio 12-oji šv. Juozapato kankiniškos mirties diena. Jis ukrainiečiams, ypač vienuoliams bazilijonams, yra taip pat brangus ir svarbus kaip lietuviams šventasis Kazimieras.
Šv. Juozapato asmeninės savybės, gilus tikėjimas lėmė tai, kad įvairiose LDK vietose buvo gauta fundacijų (pastatų, žemių), o vienuolynas Vilniuje augo narių skaičiumi. Įstojus Josyfui Veljaminui Rutskiui pradėta mąstyti apie savarankiškai veikiančių bazilijonų vienuolynų sujungimą į vieną organizaciją ordiną bendrai veiklai išplėsti.
1617 metais į Naugarduke sukviestą pirmąją kapitulą (bazilijonų vienuolynų vyresniųjų susirinkimą) atvyko penkių vienuolynų atstovai Vilniaus, Naugarduko, Biteno, Minsko, Žirovicų ir pritarė Rutskio pertvarkytoms (atsižvelgiant į laikmetį) Šv. Bazilijaus Didžiojo vienuolinio gyvenimo taisyklėms ir susijungė, įkurdami Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną Švč. Trejybės kongregaciją, apimančią 126 metus (16171743). Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui tai pirmasis laikotarpis. Žvelgiant gerokai į ateitį tenka priminti, kad nuo 1932 metų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas vadinamas Šv. Juozapato Bazilijonų ordinu.
Švč. Trejybės kongregaciją gana greitai (1624) pripažino Romoje Propagandos kongregacija, Popiežius Urbonas VIII (1631), Karalius Vladislovas IV (1635 metais suteikdamas svarbią privilegiją, kad Kijevo metropolitas Rytų apeigų katalikų vyskupais skiria tik vienuolius bazilijonus).
1636 metais LDK jau veikė 36 vienuolynai, kuriuose buvo 160 vienuolių bazilijonų.
Antrasis laikotarpis Švč. Trejybės bazilijonų provincijos laikotarpis, apimantis 96 metus (17431839). Šio laikotarpio trisdešimtmetis (17431772) tarp Dubnos kapitulos ir pirmojo Respublikos padalijimo tyrinėtojų vadinamas ordino klestėjimo metais. Tuomet vienuoliai buvo ypač aktyvūs pastoracijoje, misijų darbuose, švietimo bei mokslo srityse, išleista nemažai knygų, atlikta kitų svarbių darbų. Antrajame laikotarpyje išskiriami 17721780 ir 17801839 metų tarpsniai, turintys savą veiklos specifiką.
Domininkonai, bernardinai, pranciškonai, jėzuitai ir daug kitų vienuolių iš įvairių kraštų vyko į Lietuvą, įgyvendindami misijų dvasinius, švietėjiškus, mokslo, leidybinius ir kitus tikslus. Lietuvoje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuoliai tapo plačiai žinomi pastoracine, kultūrine, švietėjiška veikla statė bažnyčias (cerkves), vienuolynus, kūrė mokyklas (mokyklose naudojo naują ugdymo metodą, atsisakydami fizinių bausmių), spaustuves, organizavo leidybinę veiklą. Tad neatsitiktinai, Lietuvoje išgarsėję, vienuoliai bazilijonai iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino centro, Švč. Trejybės vienuolyno Vilniuje. buvo kviečiami į įvairias vietoves kelti dvasinį ir kultūrinį gyvenimą: kūrėsi bazilijonų vienuolynai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos ir itin gausiai dabartinės Baltarusijos teritorijose. Pateiksime tik du pavyzdžius Bučiačį ir Padubysį (Bazilionus).
1712 metais į Bučačį vienuolius bazilijonus iš Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno pakvietė grafai Patockiai. Ir čia per 70 metų, iki 1782-ųjų (tada jie sugrįžo į Vilnių), vienuoliai paliko ženklių pėdsaką visose srityse.
1749 metais į Padubysį, netoli Šiaulių, vienuolius bazilijonus pakvietė du broliai žemvaldžiai Antanas ir Jonas Beinorai. Vienuolių veiklos dėka išaugusį miestelį žmonės ėmė vadinti vienuolių bazilijonų vardu. Tai vienintelė šiuo metu žinoma vietovė pasaulyje, įamžinusi ir išsaugojusi vienuolių bazilijonų vardą. Vienuoliai bazilijonai, pastatė šiuo metu žinomą vienintelę Šv. Bazilijaus Didžiojo vardu tituluotą bažnyčią Lietuvoje, padėjo pagrindą parapijai įkurti (1934), kuri nuo 1997 metų priklauso Šiaulių vyskupijai. Šiandieną lotynų apeigų Šv. Bazilijaus Didžiojo parapija Bazilionuose tęsia kadaise pradėtą vienuolių bazilijonų pastoracinę, švietėjišką ir kultūrinę veiklą.
Bazilijonų naikinimas
Iš Bazilionų vienuoliai buvo priversti išvykti. Vienuolių bazilijonų naikinimas, prasidėjęs sulig pirmuoju Respublikos padalijimu (1772), tęsėsi iki galutinio sunaikinimo 1839 metų. Austrijos ir Rusijos imperijos bei jų imperatoriai planingai naikino unitus. Itin svarbus Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino sunaikinimui momentas po padalijimų atskiri provincijų vienuolynai priklausė skirtingoms valstybėms, uždrausti ryšiai su vienuolijomis už valstybės ribų, su centrine ordino valdžia, vienuoliams panaikintos teisės, kiekvienoje vyskupijoje įkurtos provincijos (vėliau jos tapo pavaldžios vietos vyskupams), uždaryti mažai pajamų duodantys vienuolynai, be carinės valdžios leidimo draudžiama duoti vienuolinius įžadus, tapti kunigais, išleista ir daug kitų dekretų, apribojančių vienuolių veiklą.
Galutinis ordino likvidavimas Chelmo provincijos sunaikinimas: vėliausiai, 18641872 metais, sunaikinta Švč. Mergelės Marijos Gimimo provincija Chelme (įkurta 1810 metais). 1864 metais, vieną lapkričio naktį, vienuoliai buvo paimti iš keturių likusių vienuolynų ir prievarta patalpinti 1768 metais įkurtame Varšuvos vienuolyne, kuris po ketverių metų (1772) buvo uždarytas. Bažnyčia Aleksandro II nurodymu tapo parapijine, o dar po 3 metų (1775) atiduota stačiatikiams. Tad Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją buvo siekta nugramzdinti į nebūtį.
Itin žiauriai su Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia (UGAKB) elgtasi sovietinės okupacijos metais. Vienuoliai bazilijonai pasitraukė į gilų pogrindį. Surasti svarbūs ir prasmingi lietuvių ir ukrainiečių dvasininkų bei vienuolių ryšiai sovietiniuose konclageriuose, lietuvių dvasininkų pagalba ukrainiečiams Lietuvoje, kad jie galėtų studijuoti Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune.
Mažėjant galimybei darbuotis tėvynėje, bazilijonai savo veiklą plėtė išeivijoje: pradeda kurtis misijos Brazilijoje (nuo 1897 metų), Kanadoje (nuo 1902 metų) ir kitur. Jos greitai suklestėjo, sustiprėjo, išaugo į provincijas. Pasikeitus politinei situacijai Ukrainoje, šiose provincijose išugdyti vienuoliai, grįžo į savo tėvų, senelių ar prosenelių tėvynę.
© 2018 XXI amžius
|