Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Malda, parama vargšams, taikos siekis

Popiežiaus Pranciškaus pastabos minint Šv. Egidijaus bendruomenės jubiliejų

Mindaugas Buika 

Šventasis Tėvas bendrauja su Šv. Egidijaus bendruomenės sukakties dalyviais

Popiežių Pranciškų pasitinka Šv. Egidijaus bendruomenės globojami vaikai

Popiežių sveikina sąjūdžio vadovas Markas Impaljacas. Kairėje – bendruomenės įkūrėjas Andrea Rikardis

Jaunimo sukurtas sąjūdis

Šventasis Tėvas nuolat ragina, kad visas bažnytinis gyvenimas būtų derinamas su aktyvia parama kenčiantiems ir dvasinėje bei materialinėje periferijoje atsidūrusiais broliais ir seserimis, pradedant apleistais ir išnaudojamais vaikais, skurstančiomis šeimomis ir vienišais ligotais seneliais ir baigiant nuo karų ir visų kitų nelaimių prieglobsčio ieškančiais pabėgėliais. Tinkamas šio mokymo prisiminimas yra šiame rašinyje pateikiama apžvalga popiežiaus Pranciškaus minčių, išsakytų per kaip tik tais darbais pasižyminčios Šv. Egidijaus bendruomenės kovo mėnesį vykusį 50-mečio minėjimą. Tai labai aktualu šiemet Katalikų Bažnyčioje ypatingą dėmesį sutelkiant į jaunimo sielovadą ir rengiantis spalio mėnesį Romoje vyksiančiai Vyskupų Sinodo asamblėjai šia tema, nes prieš penkis dešimtmečius Šv. Egidijaus bendruomenę, ilgainiui išaugusią į stambų tarptautinį karitatyvinės ir taikdariškos veiklos sąjūdį, turintį per 60 tūkstančių narių 70-yje pasaulio šalių, įkūrė būtent jauni žmonės, Romos katalikiškųjų gimnazijų vyresnių klasių moksleiviai. Jos steigėjas buvo tuomet aštuoniolikmetis, dabar jau solidaus amžiaus istorijos profesorius Andrea Rikardis (Andrea Riccardi) su pirmaisiais bendražygiais iš katalikiško Vergilijaus licėjaus.

1968 metais daugelyje Vakarų Europos šalių jaunimas protestavo prieš tradicinius, jų manymu, „atgyvenusius“ papročius, pasiduodami vadinamajai „naujųjų kairiųjų“ ideologijai. Jaunatviškas 1968-ųjų kartos entuziazmas vyravo ir tarp į nedidelę Šv. Egidijaus bažnytėlę besirenkančių (iš čia kilo sąjūdžio pavadinimas) Romos senamiesčio Trasteverės kvartale jaunųjų katalikų. Tačiau tie jaunuoliai vadovavosi neseniai pasibaigusio Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) mokymu, kuris naujai iškėlė pasauliečių apaštalavimo ir socialinės veiklos svarbą. Savo veiklą jie pradėjo nuo pamaldaus Šventojo Rašto apmąstymo ir skelbimo, pagalbos teikimo Romos lūšnynų gyventojams bei „taikos mokyklų“ steigimo tų kvartalų vaikams. Šv. Egidijaus bendruomenės nariai tuos darbus išplėtojo iki didžiųjų humanitarinės pagalbos iniciatyvų bei derybų tarpininkavimo tarptautiniuose Artimųjų Rytų ir Afrikos konfliktuose. Plačiai žinoma ir daug kur sekama simbolinė, bet prasminga bendruomenės iniciatyva organizuoti šventųjų Kalėdų pietus benamiams ir vargstantiems tiesiog bažnyčiose su nuskaistinančiu tokios aplinkos poveikiu. Pirmieji tokie pietūs 1982 metų gruodžio 25 dieną įvyko Trasteverės Švč. Mergelės Marijos bazilikoje, tapusioje pagrindine Šv. Egidijaus bendruomenės šventove. Pernai tokie šventiniai pietūs vargšams vyko 700 pasaulio miestų ir juose kartu su ganytojais dalyvavo daugiau nei 250 tūkstančių žmonių. Kita didelio tarptautinio dėmesio susilaukusi Šv. Egidijaus bendruomenės iniciatyva kasmet rengti „žmonių ir religijų“ susitikimus, kuriuose dalyvauja žymūs įvairių tikybų dvasininkai ir politiniai veikėjai. Ši tradicija kilo po šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 metų rudenį Šv. Pranciškaus mieste Asyžiuje surengto istorinio pasaulio religijų vadovų maldos už taiką susitikimo.

Palaikydama šią taikdarišką Asyžiaus dvasią, Šv. Egidijaus bendruomenė dabar kiekvieną rudenį organizuoja tokius žmonių ir tikybų susitikimus įvairiuose Europos miestuose. Ši iniciatyva ypač svarbi žinant, kad pastaruoju metu religiniai, pirmiausia islamo, principai panaudojami smurto ir teroristinių išpuolių apraiškose ir stiprėja nusistatymas prieš religijas (vadinamoji islamofobija ir pan.), kaip tariamai visuomenę supriešinančią jėgą. Štai kodėl visos tikybos turi vienu balsu patvirtinti joms būdingą nusistatymą prieš smurtą, pritariant brolybei ir taikai. Pastaruoju metu jau popiežiaus Pranciškaus mokymo įtakoje Šv. Egidijaus bendruomenė daug jėgų skiria migrantams ir pabėgėliams, rūpindamasi jų saugiu pasitraukimu per sudarytus „humanitarinius koridorius“ ir svetingu priėmimu bei integravimu Italijoje ir kitose Europos šalyse. Gerai žinomos bendruomenės pastangos siekiant sustabdyti AIDS plitimą ir padėti tos epidemijos aukoms, kaip ir organizuojant akcijas pasaulyje, kad būtų visiškai uždrausta mirties bausmė ar bent įsigaliotų visuotinis moratoriumas jos vykdymui. Už šias ir kitas pastangas siekiant įveikti skurdą ir stiprinti taiką Šv. Egidijaus bendruomenė įgijo tarptautinį pripažinimą, jos įkūrėjui A. Rikardžiui 2009 metais paskirta prestižinė Karolio Didžiojo („didžiojo europiečio“) premija.

Talentai Bažnyčios misijai

Kovo 11-osios, sekmadienio, popietę atvykęs į Šv. Egidijaus bendruomenės ištakų centrą, dabar turistų plačiai lankomą Romos Trasteverės kvartalą, jo pagrindinėje aikštėje prie Švč. Mergelės Marijos bazilikos (Santa Maria in Trastevere), popiežius Pranciškus gausioje minioje buvo pasveikintas profesoriaus A. Rikardžio ir dabartinio sąjūdžio vadovo profesoriaus Marko Impaljaco (Marco Impagliazzo). Atsiliepęs į sveikinimą Šventasis Tėvas, vaikščiodamas aikštėje nuoširdžiai bendravo su į šventinį susitikimą iš visos Italijos ir užsienio šalių atvykusiais bendruomenės nariais. Paskui nuėjo į Dievo Motinos šventovę ir vadovavo Žodžio liturgijos pamaldoms, išklausė kelių Šv. Egidijaus bendruomenės globotinių liudijimus. Sakytoje kalboje popiežius Pranciškus susitelkė į pagrindinius sąjūdžio veiklos bruožus – maldos užsiėmimus, paramą vargšams ir pastangas siekti taikos. Tai būdinga visiems krikščioniškiems darbams, jeigu vadovaujamasi socialine Bažnyčios doktrina. Šventasis Tėvas priminė evangelinį Jėzaus palyginimą apie talentus, kuriuos iškeliaudamas šeimininkas paliko savo tarnams, kad jie būtų naudingai panaudoti (plg Mt 25, 14–20). Šv. Egidijaus bendruomenėje tie dovanoti talentai išreikšti jos charizmoje, kurią galima apibūdinti trimis žodžiais: malda, vargšai ir taika. Bendruomenė gautus talentus išmintingai panaudojo daug prisidėdama, kad visuomenės širdyje stiprėtų užuojauta kenčiantiems, kad vyktų tikra gailestingumo ir švelnumo revoliucija, plėtojant nuoširdžią draugystę ir solidarumą, įveikiant paplitusį skirtumų susipriešinimą ir abejingumą kitų vargams.

Evangeliniame pasakojime nurodoma, kad ne visi tarnai gautus talentus naudingai panaudojo, kad vienas jų paslėpė gautą turtą, pasiteisindamas grįžusiam šeimininkui, jog bijojęs jį prarasti. Taigi, šį žmogų buvo sukausčiusi baimė, kuri neleido jam investuoti priimtos dovanos (be abejonės, Jėzus šiame palyginime pirmiausia turi mintyse dvasinius gebėjimus, sumanumą, pareigą kurti bendrąją gerovę) į savo ir kitų ateitį. Popiežius Pranciškus aiškino, kad ta rizikos ir praradimo baimė – senoji blogybė, apie kurią nuolat užsimenama Biblijoje, yra paveldėta ir šiandienos pasaulyje su jam būdinga globalizacija. „Baimė dažnai mus nukreipia prieš žmones, kurie yra svetimšaliai, kitokie, vargšai, tarsi jie būtų mūsų priešai, – sakė Šventasis Tėvas. – Gindamiesi nuo tų žmonių, mes galvojame, kad išsaugosime tai, ką turime ir kas esame“. Baimė, deja, yra užkrėtusi ir daugelį krikščionių, kurie stengiasi paslėpti iš Dievo gautas dovanas kaip tas Evangelijoje minimas tarnas, kuris neinvestuoja savojo talento į ateitį, nesidalija juo su kitais ir bando savanaudiškai išsaugoti. Už tai yra Viešpaties nubaudžiamas. Pabrėždamas, kad nepagrįstos baimės aukomis dažnai tampame, kai esame užsidarę, atsiriboję, popiežius Pranciškus teigė, kad Šv. Egidijaus bendruomenė pasirinko priešingą ir teisingą kelią būti kartu su Bažnyčia, ir tai suteikė stiprų impulsą pozityviai veiklai. Panašiai moko ir Vatikano II Susirinkimas, kurio dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“ rašoma: „Dievui patiko pašventinti ir išgelbėti žmones ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio; Jis panorėjo, sudaryti tautą, kuri Jį teisingai išpažintų ir Jam šventai tarnautų“ (LG 9).

Dievo Žodis – žibintas kelyje

Taigi, Šv. Egidijaus bendruomenė, nors ir gimusi 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, permainų kupinoje epochoje, nepaisant jaunatviško veržlumo, liko ištikima Bažnyčios dukra tiek savo krikščioniškomis nuostatomis, tiek ir veiklos dvasia, pripažino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, tai yra labai svarbu žvelgiant į netikrumo kupiną pasaulio dabartį, kurioje begalė ideologinių karų ir konfliktų. Linkėdamas, kad nepasikartotų didžiosios XX amžiaus dviejų pasaulinių karų tragedijos su beprotybės kupinomis nacizmo ir komunizmo ideologijų sukurtomis totalitarinių santvarkų schemomis, popiežius Pranciškus nurodė sektiną Šv. Egidijaus bendruomenės pavyzdį nuolatiniam Šventojo Rašto meditavimui. Kadangi tik Viešpaties Žodis nušviečia visas gyvenimo tamsybes, padeda neišsigąsti šėtoniškos blogio galios, suteikia viltį taikios gerovės ateičiai. Sveikintina, kad savąjį jubiliejų pasitikdama Šv. Egidijaus bendruomenė toliau vadovaujasi bibliniu devizu: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (psl 119, 105). Beje, šia nuostata užbaigdamas Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų Šventasis Tėvas pasiūlė vadovautis kiekvienai krikščionių bendruomenei. „Dievo Žodis, praeityje apsaugoję jus nuo ideologijos pagundų ir šiandien tepadeda įveikti baimės iššūkius“, – linkėjo popiežius Pranciškus jubiliejinės sukakties minėjimo dalyviams. – Dėl šios priežasties raginu jus toliau mylėti Bibliją ir jai skirti dar daugiau laiko“. Kadangi apmąstydamas Šventąjį Raštą kiekvienas jame gali rasti gailesčio vargšams ir kenčiantiems šaltinį, Dievo Žodis tikrai yra žibintas, patikimai nušviečiantis kelią į ateitį, ir toje šviesoje mes galime įžvelgti laiko ženklus.

Pasaulis, kaip yra sakęs palaimintasis popiežius Paulius VI, krikščionims yra tikra knyga, kurią reikia skaityti Dievo akimis ir širdimi. Šis įžvalgus dvasingumas sklinda ir iš Vatikano II Susirinkimo mokymo, kviečia rodyti gilią ir dėmesingą užuojautą problemų kupinam pasauliui, aiškino Šventasis Tėvas auksiniame Šv. Egidijaus bendruomenės jubiliejuje. Dabar šiam pasauliui būdinga globalizuota ekonomika, o naujosios komunikacijos priemonės tarsi jį dar labiau suvienijo. Tačiau daugeliui žmonių, ypač vargingiesiems, iškilo naujos sienos, o skirtumai išprovokuoja susipriešinimą ir konfliktus. Tokių iššūkių akivaizdoje reikalinga solidarumo globalizacija ir visa tai dar laukia atitinkamų pastangų. Globalaus pasaulio, dėl kurio niekas neabejoja, ateitis turi būti sutelkta į siekį ir įsipareigojimu statyti tiltus, vesti nuolatinį dialogą, kurti susitikimo kultūrą. Tai – ne vien tik politinė ir organizacinė užduotis, nes kiekvienas yra pašauktas perkeisti širdį, nukreipti užuojautos kupinas akis į artimo nelaimes, tapti tikru taikos kūrėju ir gailestingumo pranašu. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus rėmėsi evangeliniu Jėzaus palyginimu apie Gerąjį samarietį, kuris matydamas pakelėje leisgyvį plėšikų sudarkytą žmogų juo ištikimai pasirūpino, negailėdamas jėgų ir išlaidų (plg Lk 10, 29–37). Samarietis neturėjo ypatingos atsakomybės padėti sužeistajam, nes buvo svetimšalis, tačiau pasielgė kaip tikras brolis, kadangi jo žvilgsnis buvo kupinas gailestingumo.

Visada priklausyti Kristui

„Krikščionys pačiu savo pašaukimu yra broliai ir seserys kiekvienam asmeniui, ypač vargstančiam, net jeigu tas asmuo yra jų priešas, – aiškino Šventasis Tėvas. – Todėl niekada negalima sakyti „manęs tai neliečia“ kito nelaimėje. Gailesčio kupinos akys mus įpareigoja gyventi kūrybingai reiškiama artimo meile, kurios dabar labai reikia globalizuotame abejingume. Būdami visiems kaip broliai ir seserys tampame naujojo pasaulio pranašais, o mūsų Bažnyčia – žmogiškosios giminės, tautų, šeimų, kultūrų vienybės ženklu. Popiežius Pranciškus kvietė, kad Šv. Egidijaus jubiliejus būtų švenčiamas tikrai krikščioniškai apmąstant šias užduotis. Reikia, kad nebūtų apsiribota tik formalia pasiektų rezultatų, dar nepadarytų darbų ir iškilusių sunkumų apskaita, bet daugiau tariamasi, kaip su dar didesne ištikimybe vadovautis tikėjimu ir drąsiai liudyti Evangeliją. Šis ryžtas neturi būti vienadienė trumpalaikė ir parodomoji akcija, bet nuoseklus ir kantrus misijos vykdymas kiekvienoje vietoje ir visame pasaulyje, ypač vadinamose periferijose, kur reikia neatidėliotinai atkurti smurto ir skurdo suplėšytą žmogiškųjų santykių audinį. Tai – misija skelbti Evangeliją užmezgant asmeninę draugystę, patvirtinant, jog gyvenimas tampa tikrai žmogiškas, kai nebijome būti šalia vargstančių ir jiems pagelbėti, kuo tik galime. „Tai – misija kurti visuomenę, kurioje nė vienas žmogus nesijaustų svetimas, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Tai – misija peržengti sienas, griauti užtvaras ir visiems susijungti“.

Šiandien, labiau nei bet kada, reikalinga tokia ryžtinga veikla kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje ir visokiomis aplinkybėmis. Popiežius ypač drąsino žinomą Šv. Egidijaus bendruomenės rūpinimąsi apleistaisiais periferijų vaikais nuo pat jos įkūrimo nuolat prisimenant Viešpaties paraginimą nepapiktinti mažutėlių, kurie yra Jam artimiausi. Svarbus yra ir jų ugdymas žinomose Taikos mokyklose raštingumą susiejant su bendrąja asmenybės branda ir prasmingu integravimu į visuomenę, kuriant tikrą skirtingų kartų aljansą. Betgi negalima nuošalėje palikti ir senelių, kurie neretai jaučiasi užmiršti savo specifiniuose poreikiuose ir reikalingi nuoširdžios pagalbos ir draugiškumo. Pagaliau yra svarbu toliau išsaugoti Šv. Egidijaus bendruomenės iškeltą humanitarinių koridorių iniciatyvą svetingam karo, bado ir kitų nelaimių ištiktų pabėgėlių priėmimui: „Varguoliai yra tikras jūsų turtas“! – sakė Šventasis Tėvas. Ši tezė yra viena svarbiausių visam jo socialiniam mokymui. Baigdamas pokalbį jis priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą, jog negalima perdėtai girtis tuo, kas žmogiška, nes viskas priklauso Kristui, o Kristus – Dievui (plg 1 Kor 3, 21–23). Tai – giluminis pagrindas Šv. Egidijaus bendruomenės veiklai per visus praėjusius penkis dešimtmečius ir turi likti ateityje. „Visada priklausykite Kristui maldoje, rūpindamiesi mažiausiais broliais ir seserimis, siekdami taikos, nes Jis yra mūsų taika, – linkėjo popiežius Pranciškus. – Jis visada eis kartu su jumis, Jis jus apsaugos ir jums vadovaus“!

© 2018 „XXI amžius“