|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nepamirštami susitikimai su profesoriumi Jonu Grigu Danutė VALENTUKEVIČIENĖ
Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizikos daktaras, Vilniaus universiteto profesorius emeritas Jonas Grigas balandžio 10 dieną šventė garbingą 80 metų jubiliejų. Profesorius su didele meile kalba apie savo tėviškę pažinimo kelio pradžią. O kaip apie profesorių atsiliepiama gimtajame krašte, koks joje mokslininko vaidmuo? Tėviškė dvasinė erdvė Siekiau kuo mažiau norėti ir kuo daugiau žinoti. Nyčė mokė gyventi taip, kad tą patį gyvenimą norėtume gyventi amžinai. Dzūkijos šilų kvapas ir aitrus savo sode Kabeliuose medaus skonis daugiau nieko man malonesnio pasaulyje nebuvo. Ten ant sodo tylos medžio auga ramybės vaisiai, taip apie pažinimą ir savo tėviškę Varėnos rajone sako Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizikos daktaras, Vilniaus universiteto profesorius emeritas Jonas Grigas. Autobiografinėje knygoje Pažinimo keliais: prieš laiko rodyklę pažvelgus profesorius apie tėviškę kalba kaip apie pačią didžiausią dvasinę vertybę: Tai buvo mano širdies meilė. Tėviškė profesoriui dvasinė erdvė, vidinė tyla, apnuoginanti tikrąjį aš. Čia, kaip niekur kitur, būtinas dialogas su savimi pačiu, aplinka ir gimtojo krašto žmonėmis. Čia atšerpetoja pedagoginių ir mokslinių laipsnių luobas, sudyla pranašo skraistė ir lieka tik esminiai dalykai. Profesorius griauna stereotipus apie mokslininkus, kaip labai uždarus ir ribotą socialinį gyvenimą gyvenančius žmones. Jam mokslas kasdienė kelionė per pažinimą. Į ją daug metų profesorius lydėjo Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentus ir doktorantus, o mokslinės karjeros pabaigoje (plačiąja prasme) ir savo kraštiečius. Akademikas yra įsitikinęs, kad mokslininko pareiga ne tik kurti, bet ir skleisti mokslo žinias visuomenei bei ją šviesti. Mokslo ignoravimas paveikia mus ir mums brangiausius dalykus įskaitant šalies didybę, mūsų planetos ateitį, mūsų visuomenės elgesio normas ir žmones, kuriuos mylime. Be nešališkų faktų, informuotų ir dorų piliečių bei laisvo ir atviro tiesos siekio, mes nesukursime Lietuvos, kokios norime, teigia prof. J. Grigas. Jis ieško įvairių būdų, kaip šviesti visuomenę: ne tik pats kūrė mokslo žinias, bet ir rašo mokslo populiarinimo knygas, straipsnius, skaito paskaitas, daug bendrauja. Gražiausių prisiminimų fragmentai Grįžęs į tėviškę, į gimtuosius Kabelius, profesorius dažnai susitikdavo su vaikais ir jaunimu: kalbėdavosi su jais, dalindavosi kelionių įspūdžiais, skaitydavo paskaitas jaunimui ir suaugusiems. Bendravimas su garsiu mokslininku jaunimui paliko labai šiltus ir ryškius atsiminimus, ugdė pasididžiavimo savo tėviške jausmą. Vilniaus universiteto Lietuvių filologijos magistrantė Rugilė Katlauskaitė sako: Profesoriui Jonui Grigui galima sakyti, rašyti ir net dainuoti gražiausius žodžius ar skambias panegirikas. Man profesorius žmogus, paskatinęs matyti pasaulį ir nepriimti jo kaip savaime suprantamo dalyko. Vieni iš brangiausių mano prisiminimų, susijusių su profesoriumi, yra ne jo paskaitos, ne jo knygos, ne straipsniai ir ne prašmatnios prakalbos. Brangiausias prisiminimas, kurį nešiojuosi iki šiol, yra ta vasariškai šilta ir šiek tiek vėjuota popietė Užuraistėje (taip vadinamas Kabelių kaimo galas, kuriame gyvena J. Grigas aut. pastaba), kur kartu su Kabelių kaimo vaikais ir jaunimu svečiavomės profesoriaus sodyboje. Jis buvo paruošęs keletą smalsumą skatinančių klausimų (trumputį klausimų ir atsakymų turnyrą), kurie, beje, mums, vaikams, pasirodė kietas riešutėlis. Mano mėgstamiausias ir iki šiol galvoje vis nuskambantis klausimas buvo, kodėl medžių kamienai apvalūs, o ne, pavyzdžiui, keturkampiai? Tądien nė vienas nesugebėjome atsakyti. Prisipažinsiu aš, prisipažintų ir visi tos popietės dalyviai: mums, kaimo vaikams, toks įprastas, kiekvieną dieną sutinkamas bei atpažįstamas MEDIS, atrodo, niekada nebūtų sukėlęs jokių klausimų. Kur tai matyta problemų ieškoti medyje?! O štai profesorius privertė užduoti sau klausimą: kodėl dalykai yra tokie, kokie yra? Ar galima pasaulio objektus priimti tokius, kokie jie yra, ir nekvestionuoti nei jų būdo, nei priežasties, nei pasekmių po jų? Nuo profesoriaus surengtos fizikos viktorinos praėjo beveik dešimtmetis, o prisiminimai jaunimo atmintyje labai detalūs ir ryškūs, ir ne vienas tos viktorinos dalyvis žino, įsiminė atsakymą, kodėl medžio kamienas apvalus, o vaivorykštė spalvota. Jau minėtoje autobiografinėje knygoje profesorius prisipažino, kad jam anksti teko pamatyti, kiek nedaug reiškia žmogaus gyvybė ir kiek daug melo, prievartos ir siaubo kybo šiame pasaulyje virš mažos žmogaus širdies. Ši mintis vertė būti neabejingus kitam žmogui, ypač jo skausmui ir nelaimei. Atsargos pulkininkas Algimantas Vyšniauskas prisimena: Prieš septynerius metus atvežiau iš Kabelių kaimo paauglę Laurą Kisielytę į Vilniaus vaikų ligoninę kojos operacijai. Praėjus kelioms dienoms po operacijos, nuvažiavau jos aplankyti. Užėjęs į palatą pamačiau laimingą, spindinčiomis akimis mergaitę, kuri, nespėjus man prabilti, pasigyrė, kad ją aplankė profesorius Jonas Grigas ir paliko dovanėlių. Nustebau, bet kartu ir apsidžiaugiau. Būdamas nepaprastai užsiėmęs moksline, pedagogine ir kita veikla, profesorius surado laiko atvažiuoti ir aplankyti vaikų ligoninėje po operacijos gulinčią mergaitę iš jo gimtojo kaimo. L. Kisielytė, dabar gyvenanti Švedijoje, dėkinga profesoriui, kad jis palaikė ją sunkiomis gyvenimo akimirkomis, skatino pasitikėti savimi ir neprarasti vilties. Nuo minčių apie muziką iki Visatos reiškinių Smuikininkė Raimonda Daunienė susipažino su profesoriumi Kabeliuose, viename renginyje. Grojome su dukromis Joana (arfa), Vita Marija (fleita), Kotryna (smuikas) ir Elena (violončelė) klasikinę muziką, prisimena R. Daunienė. Apie ją kalbėjome, o profesorius nuo minčių apie muziką pakylėjo mus iki Visatos reiškinių. Tarsi girdžiu profesorių nagrinėjant muzikos vibracijų prigimtį fizikiniu požiūriu. Filosofiškai skambėjo apmąstymai apie mūsų gyvenimą, prasmę, Dievo ar Kūrėjo egzistavimą. Ir kaip buvo įdomu išgirsti iš fiziko, erudito lūpų, kad vis dėlto negalime paneigti Kūrėjo egzistavimo. Ta akimirka man buvo labai svarbi, patvirtinanti ypatingą ryšį tarp pasaulių, kad ją atmenu iki šiol kaip svarbiausią mūsų koncerto susitikimo žinią man ir galbūt susirinkusiems klausytojams. Savo turiniu tai buvo toks įdomus susitikimas su profesoriumi Jonu Grigu, kad buvo gaila, jog susirinko tik keletas kabeliškių, nes savo giliu turiniu ši popietė buvo verta rimtos renginių salės bet kuriame mieste, net ir Vilniuje. Iki šiol nepamirštu šio susitikimo. Vėliau visada skubėdavau į renginius Vilniuje, kai žinojau, kad dalyvaus mielas profesorius Jonas Grigas. Kuomet pirmą kartą teko garbė susitikti su profesoriumi Jonu Grigu, pasakojo smuikininkės dukra E. Daunytė, buvau dar besilukštenanti iš lukšto ir mažai ką supratau. Tačiau atmintyje įstrigo profesoriaus išmintis, nuoširdumas ir pozityvumas, kuriais nuoširdžiai dalinosi su kuklia publika. Pamenu, kaip po paskaitos knietėjo atsiversti tarptautinių žodžių žodyną ir kitus žodynus tam, kad pajėgčiau suvokti savo pačios protu ir sąmone dar nepaliestus pasaulius. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad profesorius, kad ir vienu, bet labai svarbiu mano gyvenime susitikimu, prisidėjo prie kuklaus suvokimo ir asmenybės formavimosi! Ačiū jam už inspiracijas ir žingeidumo skatinimą! Kolegos apie Profesorių iš didžiosios P Akademikas kartą vaizdingai yra prasitaręs, kad jis netiesiogiai jaunimą skatinęs idealų pasaulyje arais skraidyti, o ne materializmo dumblyne varlėmis striksėti. To daugybę metų siekė dirbdamas Vilniaus universitete. Prof. J. Grigas visuomet labai pagarbiai atsiliepia apie savo studentus ir doktorantus. Jam Vilniaus universitetas visuomet išliko tikrąja Alma Mater Lietuvos universitetu. 2014 metais doc. dr. Jonui Volungevičiui ir dr. Laurynui Juknai vadovaujant Vilniaus universiteto Geografijos trečiojo kurso studentų praktikai Kabeliuose, profesorius pasikvietė kolegas į svečius. Doc. dr. J. Volungevičius prisimena: Su studentais išnirome iš girios ūksmės prie pat jo sodybos ir radome Profesorių besišypsantį prie vartelių. Lyg šiandien stovi akyse tos vasaros akimirka: toks atviras ir paprastas, be visų titulų, su šypsena kviečiantis užeiti, vaišinantis medumi ir šviežiai nuskintais agurkais. Atviras klausimams ir kupinas atsakymų. Dr. L. Jukna nedvejodamas pritaria savo kolegai: Tos trumpos viešnagės metu, bendraujant su Profesoriumi Grigu, įstrigo iš jo dvelkianti ramybė ir išties gili erudicija. Pamenu tuomet, dar būdamas šviežias naujai iškeptas fizinių mokslų daktarėlis, pagalvojau: Šis žmogus yra tikras eruditas. Profesorius iš didžiosios P, turbūt toks turėtų būti kiekvienas mokslininkas: ramus, orus, giliai mąstantis, pasveriantis, atrodo, kiekvieną dalyką savo mintyse. Valentina Tuskenytė, tuomet studentė praktikantė, prisimena, kad bendravimas su Profesoriumi labai palengvino studentų praktiką geografai iš kabeliškio išgirdo daug istorinės informacijos, reikalingos tyrimams. Vienas iš svarbiųjų frontų Profesoriui J. Grigui krašto istorija jo tapatybės dalis, pažinimo kelio pradžia. Akademiko interpretacijos leidžia plačiau pažvelgti į daugelį istorinių dalykų, įvertinti jo tėviškės reikšmę Lietuvos istorijos kontekste. Kun. Gintaras Vitkus SJ teigia, kad jo pažinties su akademiku Jonu Grigu kaltininkas Lietuvos kariuomenės karo inžinierius pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, vienas iš didžiųjų partizaninio karo Lietuvoje vadų, žuvęs Dzūkijoje 1946 metais. Vieno jo žūties minėjimo metu Kabeliuose (čia mano senelis pradėjo savo partizaninę veiklą) ir susipažinome su Kabelių apylinkėse gimusiu akademiku, prisimena kun. G. Vitkus. Jau tada nustebino jo gilus savo krašto istorijos žinojimas ir didžiulė pagarba, kurią jis kaip ir kiti to krašto dzūkai reiškė šiam partizanų vadui, kilusiam iš Žemaitijos, bet kraują praliejusiam Dainavos krašto smėlynuose. Man, jo vaikaičiui, tai buvo vienas iš svarbių atradimų, ir netrukus kitų susitikimų metu įsitikinau, kad ta pagarba nebuvo momentinė, bet tvari. Krito į akis šio dzūko inteligencija, kuri puikiai derėjo su paprastumu ir maloningumu, bendraujant su žmonėmis. Pagalvojau: Nieko sau, akademikas! Ir lygindamas jį su savo seneliu, karo vadu, padariau išvadą, kad už Lietuvą ir jos laisvę galima įvairiais būdais kovoti ir vienas iš svarbiųjų frontų mokslas ir studijos, meilės tiesai ir pažinimui perdavimas jaunajai kartai, kai siekiama suderinti kompetenciją su giliu žmoniškumu ir taurumu. Dar labiau nustebau, sužinojęs apie akademiko domėjimąsi mokslo ir religijos klausimais. Iš savo paties asmeninės patirties žinojau, kaip dažnai mokslo ir religijos santykių klausimas panaudojamas supriešinimui, tikėjimo menkinimui. Tarybiniais laikais mokydamasis vidurinėje mokykloje ir Medicinos institute praktiškai buvau ateistinės ideologijos įtikintas, kad tikėti Dievu gali tik neišsilavinęs žmogus ir kad mokslas anksčiau ar vėliau pateiks atsakymus į visus klausimus, išspręs visus neaiškumus, kad religija tikrai atmirs kaip nereikalingas, net žalingas reiškinys. Vėliau patyręs asmeninį Dievo prisilietimą prie mano gyvenimo ir šios patirties dėka įsitikinęs, kad Dievas yra ne vien šaltas kosminis protas ar jėga, bet asmuo, kurį apibūdina žodis Meilė, įsitikinau, kad įmanoma ir tikėti, ir pasaulėžiūrą grįsti moksliniu žinojimu. Tačiau dažnai jausdavausi nepatogiai dėl Bažnyčios vaidmens santykiuose su mokslininkais (dažniausiai minimas kone vienintelis istorijoje mokslininko Galilėjo Galilėjaus nuteisimas), dėl inkvizicijos ir kryžiaus karų ir kitų tikinčių žmonių nuodėmių. Bet naujausių mokslo istorikų tyrimų dėka ryškėja labai pozityvus Katalikų bažnyčios vaidmuo plėtojant modernųjį mokslą... 2011 metais kaip Lietuvos ir Latvijos jėzuitų vadovas (provincijolas) buvau pakviestas dalyvauti akademiko knygos Kiek trunka sekundė. Šiuolaikinis pasaulis mokslininko akimis pristatyme Vilniuje. Lietuvos mokslų akademijoje sužinojau apie drąsų akademiko troškimą pasidalinti mokslo, ypač gamtos mokslo, žiniomis apie tokius reiškinius kaip šviesa, vanduo, laikas, gyvybė su kitais žmonėmis, įžvelgiau jo polėkį ieškoti Visatos ir gamtos tikrovėje dėsnių darnos, prasmės, tvarumo... Tokia pozicija puikiai dera su vis labiau pasaulyje stiprėjančia tendencija, kai mokslininkai tyrėjai imasi mokslo populiarinimo ir filosofavimo darbo ir vis dažniau linkę daryti filosofinę išvadą, kad pasaulis ir jo įvairovė nėra aklo atsitiktinumo pasekmė, kad pasaulio vystymasis (kosmogenezė) ir gyvybės vystymasis iki pat protingų ir dvasingų būtybių atsiradimo yra dėsninga tikslingos Dievo kūrybos pasekmė. Šis susitikimas ir vėlesnis bendravimas su akademiku sustiprino mano domėjimąsi mokslo ir religijos klausimais ir galiu drąsiai paliudyti, kad tam svarbų impulsą davė akademikas. Jo dėka man jau nekilo jokių abejonių palaikyti ir drąsinti Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapeliono kunigo Vytauto Sadausko SJ sumanymą pradėti leisti visą seriją knygų apie mokslo ir tikėjimo dialogo svarbą, kuri buvo pavadinta Siekiantiems begalybės ir kuri turi užmojį padėti tiems, kurie ilgisi asmeninės pilnatvės ir trokšta vis geriau pažinti tikrovę. Vietoje išvadų Gamtos mokslų daktarė, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyriausioji specialistė (ekologė) Onutė Grigaitė, tolima profesoriaus giminaitė, kaip ir dauguma jo kraštiečių nuolat žavėjosi prof. J. Grigo mokslo žiniomis, darbštumu ir atsakomybe, meile savo kraštui. Ji išskiria tris ją su profesoriumi siejančius dalykus: Visų pirma, tai atradimo džiaugsmas, kuris užplūsta po daugelio kankinančių kodėl, kas tai? Profesorius atsakymų ieško akimis nematomuose reiškiniuose, tokiuose kaip elektra, galaktikos, dirbtinis intelektas, aš matomuose miškuose, pelkėse, tarp augalų. Antra, meilė gimtajam kraštui, kaimui, kiemui, tradicijai ir buičiai. Tuo simboliniu pavyzdžiu, jog profesorius grįžta šimtą kilometrų, kad atganytų karves, man daug kartų padėjo apsispręsti patarnauti tėvams ir suvokti, jog visi darbai garbingi. Trečia, man labai svarbu kartu su profesoriumi dalyvauti šv. Mišiose ir dvasia sutikti Tą, kurio nepasiekiame pažinimu, bet jaučiame esantį visų reiškinių ir kūrinių šaltiniu. Profesorių pažįstančių žmonių atsiliepimai (tik labai maža dalimi!) leidžia pažvelgti į J. Grigo asmenybę daugiau ugdomąja prasme ko galime iš jo pasimokyti, kurios pamokos labiausiai įsidėmėtinos. Tai gerokai išplečia pažintį su žymiuoju mokslininku ir mokslo populiarintoju, leidžia geriau suprasti jo veiklos motyvus ir nuopelnus mokslo populiarinimui ir sklaidai, neginčijamą profesoriaus įtaką jaunos asmenybės formavimuisi. Kartu tai sektinas pavyzdys jaunesniajai kartai, kaip, nelaukiant materialaus atpildo, visą gyvenimą skirti mokslui ir nepailstant jam dirbti.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |