Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Turininga knyga apie Lietuvos televiziją

Vytautas Žeimantas

Knygos „Lietuvos televizija 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“ viršelis

LRT 60-mečio laidoje, kurią vedė Živilė Kropaitė (kairėje), prisiminimais dalijosi Ričardas Sartatavičius, Algimanta Žukauskienė ir Vytautas Kvietkauskas

„Spalio 23 dieną LRT pirmą kartą transliavo šv. Mišias, kurias Vilniaus Arkikatedros grąžinimo tikintiesiems proga prie jos durų aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius“, – kaip vieną iš svarbiausių 1988 metų įvykių įvardina naujos knygos autoriai. Taip, tai buvo tie audringi ir viltingi Atgimimo metai, per kuriuos, tarsi kas būtų mostelėjęs burtų lazdele, greitai keitėsi žmonių sąmonė, valdžios prioritetai. Keitėsi ir Lietuvos televizija, nuo šiol pradėjusi aktyviai bendradarbiauti su dvasininkais, keisdama ir savo požiūrį į religiją. Šias mintis paėmiau iš neseniai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistos didelės apimties (672 p.) ir informatyvaus turinio knygos „Lietuvos televizija 1957–2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“.

„Televizijoje yra per daug spalvų ir dinamikos, kad sutalpintume į tokį žanrą kaip kronika ar enciklopedija. Patys šio leidinio enciklopedija nevadiname, nes nenorėjome būti nuobodūs“, – pristatydama šią knygą kalbėjo jos sudarytoja Ona Pečiulienė. Ji teisi, knygoje aprašyta visa buvusių ir dabar esančių garsių televizijos žmonių plejada.

Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena 1957 m. balandžio 30 d., kai buvo surengta pirmoji televizijos transliacija Lietuvoje. Iš ekranų su žiūrovais pasisveikino diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. O nuo to laiko jau praėjo daugiau kaip 60 metų. Knygoje plačiai aprašytas Lietuvos televizijos kelias, nueitas nuo 1957 metų iki šiol.

„Kaip pasikeitė televizija per šiuos 60 metų? Atsakymas paprastas – nacionalinė televizija visada išliko tokia, kokia buvo Lietuva. Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi Sąjūdžio tribūna, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruvinąją Sausio 13-osios naktį. Apgynusi laisvę ir ginanti ją kasdien iki šiol, – knygos pratarmėje teigia LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. – Iš nespalvotos tapo spalvota, dar vėliau – aukštosios raiškos. Iš vieno transliuotojo kamieno LRT TELEVIZIJOS išsišakojo net trys televizijos – LRT HD, LRT KUL-TŪRA ir LRT LITUANICA. Keitėsi daug kas, ne tik spalvos ir technologijos. Tik viena išliko stabilu – Lietuvos televizija žiūrovui pateikia tai, kas svarbiausia pasaulyje, visuomenėje, kultūroje ar sporte. Per šešis dešimtmečius sukaupti neįkainojamos vertės kūrybos klodai, kurie deramai perteikiami naujoms kartoms“.

Knygos leidėjai tikriausiai pasirinko teisingą kelią – chronologiškai parodyti mūsų televizijos nueitą kelią. Kiek metų – tiek ir knygos skyrių, nors metų būta įvairių, ir mažiau reikšmingų, ir lūžinių, ypač per Atgimimą, esant technologijos šuoliams, vykdant įvairias valdžios primestas ar gyvenimo padiktuotas reorganizacijas.

Knygos tekstų autorės Laura Blynaitė, Eglė Pacevičienė, Ona Pečiulienė, Irena Stankevičienė ir Gintarė Viselgienė išsamiai aprašo visą Lietuvos televizijos tobulėjimo kelią, nuo pirmųjų žingsnių iki dabartinės televizijos, užvaldžiusios daugelio žmonių širdis. Knygos turinys atskleidžia nacionalinio transliuotojo programą, kuri yra ne tik akiai maloni regimybė. Atskleidžiama ir kita ekrano pusė – realus televizininkų gyvenimas, nesuvaidintos emocijos, minčių aruodai ir jausmų ištakos, bandymai skleisti nuoširdumą ir kalbėti iš širdies į širdį.

Knygos turinį gerokai papildo įvairūs priedai: įvairių metų laidų planai, programos, instrukcijos, tvarkaraščiai, įsakymai, vadovų sąrašai, istorijos faktų santrumpa, asmenų rodyklė. Leidinio patrauklumą didina didelis pluoštas iki šiol neskelbtų istorinių ir dabartinių nuotraukų, Alberto Brogos dizainas.

Skaitytoją sudomins jau pirmasis knygos skyrius, vienintelis nežymėtas metų kaita, pavadintas „Prie ištakų“. Pasirodo, kai elektrotechnikos mėgėjų dirbtuvėse užsienyje ėmė mirgėti pirmieji ekranai, lietuviai taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Šiaulietis radijo inžinierius Stasys Brašiškis (1896–1989) pirmasis Lietuvos visuomenę supažindino su „krutamo paveikslo“ perdavimo radijo bangomis idėja. 1926 metais pirmajame žurnalo „Kultūra“ numeryje jis išspausdino straipsnį „Radio paveikslų perdavimas“, o 1930 metais mechaninės televizijos veikimo principus ėmėsi demonstruoti praktiškai. Sužinojęs, kad viena vokiečių radijo stotis pradėjo transliuoti bandomąsias televizijos laidas, padedamas kolegų Vokietijoje jis įsigijo specialų neono vamzdelį ir sukonstravo pirmą Lietuvoje televizorių su besisukančio Nipkovo disko kuriamu vaizdu. Vaizdo signalai buvo perduodami 1571 metrų ilgio banga, vaizdas išklojamas į 30 eilučių.

Šiaulių laikraštis „Mūsų momentas“ 1931 m. kovo 31 d. apie šiuos bandymus rašė: „Dauguma girdėjo, kad eina perdavimas judamųjų paveikslų per radio. Pirmas Lietuvoje paveikslų priėmimo aparatas jau kelintą savaitę mėginamas Šiauliuose, St. Brašiškio laboratorijoj. Kiekvieną šeštadienį nuo 9–10 val. ryto susirenka nemažai susidomėjusių pažiūrėti tų bandymų. Perduodami filmai, rodomi paveikslai, pasirodo ir „gyvi” žmonės ekrane. Kol kas priimtuvo ekranas nedidelis, paveikslai vidutinio aiškumo. Įdomiausia, kad pirmi judėjimai pasirodo pavidale taškų ir linijų mišinio. Reikia tikėtis, kad judamųjų paveikslų priėmimas greitai bus patobulintas“.

Nemažai knygos puslapių skirta ir Kauno televizijai. „Kaunas – Lietuvos radijo lopšys, bet televizija jį pasiekė ne iš karto. Radiorelinė linija į Kauną buvo nutiesta tik 1960 metais, o TV transliacijų grupė mieste pradėjo kurtis tik 1968-ųjų sausį. Ją suburti buvo patikėta Vytautui Andrejaičiui, – rašo knygos autoriai. – Nepraėjus nė savaitei maždaug keturiolikos asmenų kūrybinė komanda kibo į darbus – su nenauja kilnojamąja TV stotimi (du gremėzdiški autobusai su garso ir vaizdo pultais) rengė reportažus. Pirmoji kauniečių parengta ir Kauno TV titrais pažymėta laida „Virš miesto aidi varpai“ transliuota 1968 m. gegužės 18 d. Pokalbis su kompozitoriumi Viktoru Kuprevičiumi tiesiogiai transliuotas iš Karo muziejaus sodelio aidint varpų muzikai. 1969 m. sausio 26 d. parodytas pirmasis Kauno redakcijos parengtas keturiasdešimties minučių TV žurnalas „Kaunas“. Tų pačių metų birželio 1-ąją Kauno redakcijoje sudarytas atskiras TV laidų skyrius“.

„Pagrindinis montavimo įrankis buvo žirklės. Karpydavome, klijuodavome ir dar prispaudę pirštu palaikydavome. Ryte filmuodavome, popiet veždavome į Vilnių ryškinti, o naktį montuodavome“, – apie Kauno televizijos pradžią pasakojo Vytautas Andrejaitis.

Pristatant šią knygą, būtina paminėti ir 2016 metais to paties Centro išleistą knygą „Lietuvos radijas 1926–2016. Faktai. Kūrėjai. Laidos“. Manau, jos abi sudaro puikų diptiką ne tik todėl, kad praktiškai aprašo vienos organizacijos, nors ir keitusios savo pavadinimus, bet mums labiausiai žinomos kaip Radijo ir televizijos komitetas, veiklą. Knygoje aprašomi žmonės, pakaitomis dirbę radijuje ir televizijoje, ta pati knygos leidybinė grupė, vadovaujama Onos Pečiulienės, panašus aprašymo pobūdis ir dizainas.

Šį knyga padės ne tik Lietuvos televizijos, bet ir žiniasklaidos, žurnalistikos istorijos tyrinėtojams. Ji bus įdomi visiems, kurie domisi televizija.

© 2018 „XXI amžius“