Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laisvė ir tiesa Prisikėlimo kelio vingiuose

Aldona KUDZIENĖ

Konferencijos organizatoriai, rėmėjai, lektoriai, menininkai, svečiai. Antroje eilėje penktas iš kairės – kun. moral. teol. dr. Algirdas Petras Kanapka, dešinėje – dr. Kazimieras Sventickas, antras iš dešinės – g. kan. Arūnas Užupis, pirmoje eilėje dešinėje – Kristina Bondareva

Alytaus katalikų bendruomenei jau tapo įprasta antrąją Velykų dieną praleisti dvasinėje konferencijoje, kuri rengiama Šv. Angelų Sargų parapijos bažnyčioje. Iškilmių pradžią paženklino šv. Mišios, kurias aukojo garbingas svečias Skardupių bei Akmenynų parapijų klebonas, moralinės teologijos daktaras kun. Algirdas Petras Kanapka kartu su dekanu, garbės kanauninku Arūnu Užupiu. Liturgijoje su parapijiečiais dalyvavo Šv. Benedikto gimnazijos pedagogė Nijolė Prieskienienė ir aktorius Eugenijus Rakauskas.

Plačiai Velykų varpai girdis, atgyja mūsų sielos, širdys!

Po šv. Mišių bendruomenę pasveikino konferencijos vedėjai aktorius Eugenijus Rakauskas ir pedagogė Vilija Ruseckienė, kviesdami susirinkusius kuo aktyviau dalyvauti krikščioniškų vertybių ugdymo renginiuose. Alytaus miesto savivaldybės Tarybos narys Povilas Labukas džiaugėsi gražia tradicija rengti dvasinius susitikimus minint Kristaus Prisikėlimo šventę. Politikas linkėjo Prisikėlimo paslaptyje pasisemti supratimo, atlaidumo bei ryžto nešti šviesą kasdienybėje. Dvasingiems pašnekesiams visus nuteikė meninė kompozicija, parengta režisierių: Alytaus muzikos mokyklos direktorės pavaduotojos Undinės Pinkevičienės ir apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkės Emilijos Krušinienės.

Po aukštais maldos namų skliautais džiaugsmingai liejosi kompozitorių B. Dvariono, V. Klovos, J. Barakausko ir kitų kūriniai. Juos atliko jaunosios atlikėjos – klarnetu Aušrelė Kazakevičiūtė, smuikais Simona Labanauskaitė, Viltė Maselskaitė, Giedrė Surdokaitė, kanklėmis Goda Pocevičiūtė, Miglė Jančiauskaitė, atlydėtos rūpestingų mokytojų ekspertų Ritos Frendzelienės, Dainiaus Platūkio, mokytojų metodininkių Editos Radvilavičienės, Linos Abromavičienės (koncertmeisterė).

Apskrities literatų klubo „Tėkmė“ atstovės Emilija Krušinienė savo poezijoje (eil. „Prisikėlimas“) kėlė dvasinių vertybių svarbos žmogui aspektus, poetė Scholastika Kavaliauskienė savo „Sonetų vainike Lietuvai“ apdainavo tėvynės grožį, ilgesį, tikėjimą ir meilę kiekvieno tautiečio širdy.

Prašė aktyvesnio dvasininkų dalyvavimo šalies politiniame gyvenime

„Šiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, noriu pasidžiaugti savotišku tautinės savivertės atgimimu, atsiradusia didesne pagarba savo šaliai, savo tradicijoms ir mūsų valstybės kūrėjams ir sergėtojams“, – tokia preliudija pranešimą „Laisvės keliai ir klystkeliai šiandien“ pradėjo Alytaus mokslininkų draugijos „Vizija“ tarybos narys, socialinių mokslų dr. Kazimieras Sventickas. Jis pateikė savo pastebėjimus apie laisvę ir krikščioniškąsias vertybes, nuosavybę, pareigą. Pasak prelegento, atsikūrusios mūsų jaunos valstybės laisvė tetruko vos pusę šimto metų. Tik 1990-aisiais galėjome pasakyti pasauliui, kad vėl esame laisvi. Atsikovojome ne tik valstybės, bet ir tikėjimo laisvę, galimybę turėti nuosavybę. Tačiau ar mes, ilgus dešimtmečius buvę sovietinėje okupacijoje, jau gebame gyventi laisvėje? Ar mokame atskirti laisvę, išlaisvėjimą ir klystkelius, atsirandančius visuomenėje dėl iškreiptai suprantamos laisvės?

„Minime vedlius į laisvės kelią – signatarus, prezidentus, politinius veikėjus, švietėjus, laisvės karius, tremčių ir sovietinių kalėjimų kankinius, disidentus, užsienio lietuvius. Tačiau šiame vertų pagarbos asmenų sąraše pasigedau deramo šalies dvasininkų ir krikščioniškų vertybių vaidmens svarbos, kuriant, ugdant ir atkuriant valstybę, iškėlimo“, – susirūpinęs mintimis dalijosi dr. K. Sventickas ir toliau tęsė: „Pasidžiaugiau, kad štai arkivyskupas Teofilius Matulionis, kentęs ir nepalūžęs tremtyse, visur ir visada įmanomomis priemonėmis skleidęs tikėjimo tiesas, pripažintas palaimintuoju. Tačiau teisingumo vardan turime kepures nukelti ir nepamiršti žemai nusilenkti prieš visą sovietmetį atlaikiusią Lietuvos dvasininkiją. Tai ji ypač sudėtingomis sąlygomis nepalūžo ir išsaugojo Laisvę tikėti, kuri ne tik atveria galimybę dvasiškai bendrauti ir tarnauti Kūrėjui. Ji formuoja pareigą siekti, kad krikščioniškosios vertybės užimtų tinkamą vietą mūsų gyvenime. Todėl, išaugusios socialinės atskirties ir tragiškos emigracijos akivaizdoje noriu prašyti aktyvesnio dvasininkijos dalyvavimo bei pasisakymo šalies politiniame gyvenime, nes ne tik įstatymai, bet ir moralė yra viena iš svarbiausių priemonių stabdant korupciją, skatinant mokėti teisingą darbo atlyginimą, kuriant gėrį ir skleidžiant teisingo bendravimo nuostatas visuomenėje“.

Gyvenimas priklauso nuo to, kiek duodame

Aptaręs krikščioniškų vertybių svarbą, lektorius dr. K. Sventickas perėjo prie laisvės turėti nuosavybę klausimo. Giliu mokslininko įsitikinimu, atkūrus Nepriklausomybę 1990-aisiais, džiaugiamės daugelio inovatyvių verslo žmonių, suteikiančių darbą ir uždarbį, pasiekimais. Tačiau netrukus pajutome, kad laisve turėti ir turtėti pasinaudojo ir savanaudžiai, šiandien besirūpiną tik savimi, savo gerove. Laisvė turtėti vieniems, suponavo laisvę kitiems sąlyginai skursti.

„Kelis dešimtmečius neturėję nuosavybės, mes praradome turto ir pinigų poveikio žmogui pažinimą, pamiršome, kad nepažinta nuosavybė – ne tik vaistai, bet ir nuodai. Pamiršome įrašą 1936 metų penkių litų monetos kraštelyje „Tautos gerovė – Tavo gerovė“. Žmogaus prigimtyje nuosavybė ir turto siekimas gimdo užkoduotas nuodėmes – godumą, pavydą, turto siekimą prievarta, vogimu, korupcija. Pamirštamas teisingo pasidalijimo principas ir gyvenimo patikrintos nuostatos. Net toks pragmatiškas žmogus kaip Vinstonas Čerčilis sakė: „Mes gyvename iš to, kiek gauname, bet gyvenimas priklauso nuo to, kiek duodame“. Anot prelegento, pinigas turėtų būti mūsų tarnas, tačiau daugeliui jau tapo visagaliu ponu. Tai – viena iš svarbiausių priežasčių, kuri išginė iš Lietuvos kone milijoną žmonių. Gilinantis į priežastis, jau skelbiama, kad didelė dalis Lietuvos darbdavių sau pasilieka 2/3 sukuriamos pridėtinės vertės, o darbuotojams atiduoda vos trečdalį. O pažangiose Vakarų šalyse yra priešingai.

Kalbėdamas apie laisvę ir demokratiją šiandienos pasaulyje ir mūsų šalyje, dr. K. Sventickas pastebėjo, kad jos pirmiausia siejamos su žmogaus teisėmis. Vaikai darželiuose ir mokyklose mokomi ir žino savo teises, bet mažai mokomi pareigos. „Mano galva, teisė negali būti svarbesnė už pareigą. Tai – lygiavertės, neatsiejamos sąvokos. Pareiga yra protingos teisės sąlyga ir priešingai. Laisvė nėra teisė elgtis kvailai nebaudžiamai. Nuo netikrų išlaisvėjimų Laisvę turi saugoti ir ginti visuomenės moralinių, ekonominių ir teisinių vertybių laukas, kurio pagrindas yra istorijos patikrintos krikščioniškos vertybės, grindžiamos saiko ir teisingo pasidalijimo principais, ne tik žmogaus meile sau, bet ir rūpinimusi visos visuomenės gerove. Taigi, saugodami Laisvę – reabilituokime pareigą!“ – baigdamas išsamų pranešimą visiems palinkėjo mokslininkas.

Didysis Įsakymas – mylėti Dievą, artimą, save

„Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32), – šia tema kalbėjo antrasis konferencijos  lektorius, Skardupių Švč.Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos bei Akmenynų Šv. Roko parapijų klebonas kun. dr. Algirdas Petras Kanapka. Svečias pateikė skaidrių, kurios sukurtos pagal Dešimt Dievo įsakymų, su Švento Rašto ištraukomis, poetės Česlovos Jakštytės sakralinės poezijos akordų skambesiu. Dvasininkas kvietė žiūrėti ir klausyti. Tai primins, kas mus daro laisvus, paskatins pamąstyti, kodėl Dievas paliko Dešimt įsakymų, ar ne per griežtai su mumis pasielgė, koks buvo jo sumanymas?

Kunigas kalbėjo apie didžiausią Dievo įsakymą mylėti ir prabilo: „Žinote, kas mane stebina? Nebe pirmus metus rodau šias skaidres ir vis dar žmonės lieka be amo. Yra sakančių, kad, jei ne Dešimt Dievo įsakymų, viskas jų gyvenime būtų gerai. Ar jie teisūs? Kaip vaikus mokome saugiai pereiti gatvę, taip ir Dievas myli savo vaikus, nori, kad jie nepražūtų, moko juos gyvenimo abėcėlės. Ką mes gauname iš Dievo, yra Jo meilė mums. Jei turime priekaištų dešimčiai Dievo įsakymų, turime pakeisti savo požiūrį į juos“, – įtaigiai aiškino kunigas ir toliau su užsidegimu tęsė: „Kas mums trukdo, kas yra mums didžiausias priešas? Turime du didžiausius priešus – mūsų puikybė ir mūsų egoizmas. Mes gimėme su jais ir gyvename. Kaip žolė, kuri nešienaujama suveši bet kaip, taip ir mūsų puikybė su egoizmu išsikeroja, vis turime juos pakirpti, nes tai mums užkerta kelią į tikrąjį gyvenimą. Jėzus mums padės tai nugalėti, jei Jį pasirinksime. Jėzus myli visus, o mes, puikybės ir egoizmo apimti, darome selekciją: tą mylėsiu, o to – ne. Didysis Dievo įsakymas ir yra mylėti Dievą, artimą, save“, – akcentavo ne pirmą kartą Šv. Angelų Sargų bažnyčioje viešintis dvasininkas A. P. Kanapka.

Baigiamąjį padėkos ir atsisveikinimo žodį tarė renginio organizatoriai VšĮ „Dienos namai“ direktorė Kristina Bondareva ir Alytaus dekanas g. kan. Arūnas Užupis. Jie palinkėjo dalyvavusiems džiugios Velykų nuotaikos, ryžto bei ištvermės liudijant Dievo bei artimo meilę kasdienybėje.

Alytus
Zenono Šilinsko nuotrauka

© 2018 „XXI amžius“