Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Išgirsti Viešpaties balsą

Mindaugas Buika

Gerojo ganytojo sekmadienį popiežius Pranciškus suteikė kunigystės šventimus šešiolikai Romos kolegijas ir seminarijas baigusiems diakonams

Šventasis Tėvas vadovauja kunigystės šventimų pamaldoms Šv. Petro bazilikoje

Naujosios evangelizacijos užuotis

Ketvirtasis Velykų sekmadienis, kuris vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu, paskatino prisiminti aktualų popiežiaus Pranciškaus mokymą apie dvasinių pašaukimų pastoraciją. Kadamgi tą sekmadienį, balandžio 22-ąją, Bažnyčioje jau 55-ąjį kartą buvo minima Pasaulinė maldos už pašaukimus diena. Šventasis Tėvas vėl atskiru kreipimusi pakvietė jaunus žmones įsiklausyti į Viešpaties balsą, šaukiantį prasmingai atpažinti ir įvykdyti savo asmeninio gyvenimo užduotį Bažnyčioje ir pasaulyje. 2018 metus galima vadinti ypatingais Pašaukimų metais, kadangi pasaulio katalikų bendruomenėse vyksta aktyvūs svarstymai, susiję su rudenį Romoje rengiama jaunimo sielovadai skirta Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje kaip tik bus nagrinėjamas ryšys tarp tikėjimo stiprumo ir geresnio pašaukimo įžvelgimo. Sekuliarizuotoje visuomenėje, kuri susiformavo ypač Vakarų Europoje ir kur iškilo sunki pašaukimų krizė, jų skatinimas, kaip nuolat pabrėžia Šventasis Tėvas, yra neatsiejamas nuo naujosios evangelizacijos pastangų, patikimo gailestingojo Dievo skelbimo ir liudijimo šiuolaikinėje kultūrinėje terpėje su visais jos prieštaringumais.

„Pašaukimų sukurti mes negalime, tačiau galime ir turime būti patikimi liudytojai gailestingojo Dievo šaukimo, kuriuo Jis kreipiasi į mus visus“, – sakė popiežius Pranciškus, kovo pradžioje audiencijoje priėmęs Romoje jį aplankiusius Vokietijos kunigų seminarijų rektorius. Kaip žinia, šioje šalyje pašaukimų į kunigystę nuosmukis ypač ryškus ir sutampa su prieštaringomis bažnytinio gyvenimo liberalizacijos pastangomis. Štai kaimyninėje Lenkijoje, kur labiau laikomasi senųjų tradicinių nuostatų praktikuojant tikėjimą, pašaukimų nėra taip sumažėję, nepaisant žinomų emigracijos ir gimstamumo problemų. Praėjusiais metais vienoje didžiausių Vokietijoje Miuncheno arkivyskupijoje, turinčioje 1,7 milijono katalikų, kuriai dabar vadovauja žinomas liberalių reformų šalininkas kardinolas Rainhardas Marksas (Reinhard Marx), atsirado tik vienas naujas kandidatas į kunigystę. Todėl esant vis didesniam kunigų stygiui, siūloma jungti parapijas, jų administravimą perduoti pasauliečiams, kurti kitus sielovados metodus ar net silpninti kunigų celibato nuostatas. Tačiau popiežius Pranciškus, pabrėždamas naujosios evangelizacijos ir pašaukimų pastoracijos sąsajas, ragina nenuleisti rankų ir, atsisakius kai kurių biurokratinių bažnytinio gyvenimo įpročių, drąsiai skleisti viltingą prisikėlusio Jėzaus liudijimą.

„Viešpats šaukia mus, kad išeitume iš savojo „aš“ ir kreiptumės į kitą „tu“, – kalbėjo Šventasis Tėvas seminarijų rektoriams. Tas „tu“ yra konkretus stokojantis asmuo, kuriam reikia Dievo ir žmonių artumo“. Kaip tik tai turi sąmoningai suvokti ir jaunuoliai, galvojantys apie kunigišką tarnystę, jiems reikalinga sielovadinė pagalba ir ganytojiškas sustiprinimas tame pašaukimo atpažinimo kelyje. Atitinkamai turi būti ugdoma ir visa tikinčiųjų bendruomenė, kad ji jaustų priklausomybę Viešpačiui ir palaikytų kiekvieno jauno žmogaus ryžtą visa širdimi atsiliepti į Dievo pašaukimą.

Ypatingas maldos vaidmuo

Gruodžio pradžioje laišku kreipdamasis į tuomet Romoje vykusio tarptautinio kongreso „Pašaukimų pastoracija ir pašvęstas gyvenimas: horizontai ir viltys“ dalyvius, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad šiuos darbus, kurie yra evangelizacijos siela, reikia derinti su jaunimo ir šeimų sielovada. Svarbu išvengti prozelitizmo pavojų bei nepasiduoti rekrutavimo pagundai, ieškant vienuolynų ar seminarijų papildymų tarp tų trečiojo pasaulio (Afrikos ir Azijos) jaunų žmonių, kurie nori tokiu būdu išspręsti savo materialines problemas, persikelti į Europą. Teisinga pašaukimų pastoracija, susieta su evangelizavimo ir ugdymo tikėjime pastangomis veda į tikrą asmeninį susitikimą su Kristumi ir atsiliepimą į Jo balsą. Tada ir šeimų tėvai su džiaugsmu ir atsakomybe priima užduotį būti pirmaisiais savo vaikų pašaukimo rėmėjais ir skatintojais. Tokiu būdu jie išlaisvina save ir atžalas nuo egoistinių apskaičiavimų bei perspektyvų, jų ateitį siejant su turto, prestižo, karjeros, valdžios ir kitokiais „apsirūpinimo ir gerovės“ siekiais. Deja, minėti trūkumai kartais iškyla ir tikėjimą praktikuojančiose šeimose. Dinamiška, visapusiška, kūrybinga ir veiksminga jaunimo sielovada visada turi būti atvira pašaukimo atpažinimui, pažymi Šventasis Tėvas. Tai neturi apsiriboti tik darbu su specifine jaunimo grupe, iš kurios tikimasi daugiau dvasinių pašaukimų, pavyzdžiui, su ministrantais, bet turi vyrauti visame vaikų ir jaunų žmonių evangelizavimo, katechizavimo, švietimo procese.

Minėtame laiške popiežius Pranciškus nurodo, kad pašaukimų pastoracijoje maldai ir toliau reukia teikti pirmenybę. Juk pats Viešpats, kaip rašoma Šv. Mato evangelijoje, matydamas misijų veiklos apimtį, savo pirmiesiems mokiniams kalbėjo: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38). Taigi, malda atlieka ypatingą tarnystę pašaukimų ugdymo atžvilgiu, ypač žinant, kad tai yra Dievo malonė, atsivėrimas, kuris pirmiausia gali būti pajustas pamaldžiai susikaupus. Tiek maldai, tiek ir kitiems darbams pašaukimų pastoracijoje reikia sukurti atitinkamą dvasinę aplinką, įgalinančią išgirsti ir apmąstyti Viešpaties balsą. „Todėl tie, kurie nuoširdžiai asmeniškai ir bendsuomeniškai meldžiasi už pašaukimus, nepaliaujamai stengiasi, kad būtų sukurta palanki pašaukimų kultūra“, – tvirtina Šventasis Tėvas. Tai turi padėti jaunam žmogui įveikti pasitikėjimo iššūkį dabartinėje „likvidžioje“ aplinkoje, kurioje pirmenybė teikiama greitai praeinančiam susižavėjimui ir kurioje yra akivaizdus stabilaus įsipareigojimo stygius. Tam, kad jaunas žmogus daugiau dėmesio skirtų tikros gyvenimo prasmės paieškai, išmintingoje pašaukimų pastoracijoje turi būti padedama susitelkti į Viešpatį drąsiai pristatant evangelinius reikalavimus, bet kartu vengiant perdėto kietumo ir išlaikant gilų žmogiškumą tikrovės atžvilgiu su visais jos netobulumais. Tada bus įmanoma įveikti apgaulingą ir nuviliantį nusistatymą, kad tam tikroje (sekuliarizuotoje) aplinkoje daugiau dvasinių pašaukimų negali atsirasti. Betgi „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), kiekvienas istorijos etapas yra Dievo laikas, kuriame Dvasia dvelkia kur nori (plg Jn 3, 8) ir kiekvienu metu galima nuimti gausų dvasinių pašaukimų derlių. (plg Jn 4, 35–38).

Popiežius Pranciškus ragino pašaukimų ugdytojus nukreipti aiškų, tikėjimo kupiną žvilgsnį į jaunų žmonių gyvenimo siekius, troškimus, nerimą ir ieškoti kūrybingų priemonių Gerosios naujienos skelbimui, atsakant į visus jaunimui rūpimus klausimus. Tik tokiu būdu šiandienos jaunuoliams bus galima iškelti evangelinį Jėzaus siūlymą: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 39). tapti ištikimais Jo mokiniais su visu savęs atidavimu Viešpačiui, atrandant džiaugsmą ir prasmę savo gyvenime. Pašauktieji turi suprasti Evangelijos reiklumą, juo gyventi radikaliai ir nuoširdžiai su visomis Kristaus ištikimo sekimo pasekmėmis. Taigi, pašaukimų pastoracija nėra kokių nors socialinių darbuotojų rengimas, bet tikrų Jėzaus mokinių paieška, kad visas jų gyvenimo būdas atitiktų Kalno pamokslo palaiminimus. Darbas turi būti diferencijuotas, neužmirštant, kad Viešpats kiekvieną šaukia jo vardu, su konkrečia gyvenimo istorija ir patyrimu, todėl ir atsiliepimas turi būti asmeninis. „Reikalinga atkakli ir ištverminga pašaukimų pastoracija, kantriai laukiant, kol sėklos sudygs ir vieną dieną duos vaisių“, – pripažįsta Šventasis Tėvas. Jis laiške nurodė ir svarbų bažnytinį tokio ugdymo bruožą, siekiant, kad jauni žmonės aktyviau dalyvautų tikinčiųjų bendruomenės gyvenime ne kaip žiūrovai, bet kaip veikėjai. Tada jie geriau suvoks dvasinę aplinką ir savąją charizmą, brolišką bendravimą ištikimai sekant Kristumi. Kiekvienu atveju yra reikalingas sielovadinis jaunimo palydėjimas, žengimas greta su pamokymais ir draugiškais patarimais, sukuriant atmosferą, kurioje, juntant pasitikėjimą ir meilę laisvai ir atsakingai būtų priimtas sprendimas sekti Tuo, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Šiandienai skirta misija

Žinioje, skirtoje 55-ajai Maldos už pašaukimus dienai, popiežius Pranciškus jau tiesiogiai kreipiasi į savojo pašaukimo ieškotojus. Iškeldamas pavyzdį paties Jėzaus, kuris „irgi buvo pašauktas ir pasiųstas“, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog visiems būtina atpažinti ir priimti iš aukštybių sklindantį kvietimą ir juo gyventi, tampant patikimais išganymo įrankiais bei patiriant gyvenimo prasmės pilnatvę. Jėzus po patirtų išbandymų (velnio gundymų) dykumoje galutinai įžvelgia jam Tėvo patikėtos užduoties turinį ir viešai tai paskelbia Nazareto sinagogoje (plg Lk 4, 16–21). Ten pamaldžiai susikaupęs Jis įsimąsto į skaitomą Dievo Žodį ir „lydimas Šventosios Dvasios šviesos bei galios, atskleidžia pilnutinę jo prasmę savo asmens ir Izraelio tautos istorijos atžvilgiu“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jo įsitikinimu, kiekvienam iš mūsų reikia su atitinkamu nusiteikimu įsiklausyti į Dievo balsą, Evangelijos mokymo kontekste ištirti savo ir aplinkos gyvenimą, „matyti įvykius tikėjimo akimis ir likti atviriems Dvasios postūmiui“, taip įžvelgiant savojo gyvenimo užduotį. Šventasis Tėvas pripažįsta, kad šiandien išgirsti Dievą nėra paprasta, kadangi „Jo balsą nustelbia gausybė rūpesčių ir reikalų, užgulusių mūsų protą ir širdį“. Vidinę sumaištį kelia prieštaringos informacijos gausa, visuomeninio gyvenimo chaosas, kiti dirgikliai, kurie „neleidžia stabtelėti, pajusti kontempliacijos skonį“, blaiviai apmąstyti ir vaisingai pažinti Dievo meilės planą. Kaip tik tai patvirtina, jog šiandien pašaukimo atpažinimas yra labai atsakingas procesas, kai širdyje kalbantis su Viešpačiu subrandinami pamatiniai apsisprendimai, pradedant nuo gyvenimo kelio pasirinkimo.

„Pirmiausia to ištyrimo metu atrandame, kad krikščioniškasis pašaukimas visada turi pranašystės ypatybių“, – pažymi popiežius Pranciškus. Tai patvirtina ir Šventojo Rašto tekstai, kuriuose pasakojama, kad pranašai tautai buvo siunčiami sunkių išbandymų – materialinių nelaimių, dvasinių ir moralinių krizių – metu. Dievo vardu jie ragino žmones atsiversti, juos guodė ir žadino viltį, aiškino įvykius Viešpaties pažadų šviesoje, padėjo tautai pastebėti atgimimo aušros ženklus tamsių istorijos šešėlių (nelaisvės, tremties) aplinkybėmis. „Ir šiandien mums labai reikia tokio pranašavimo, kad reikšmingai būtų pasipriešinta ideologijų ir fatalizmo pagundoms, – pripažįsta Šventasis Tėvas. – Reikia atnaujinti santykius su Viešpačiu vietose, priemonėse ir situacijose, kuriose esame šaukiami“. Tam yra reikalinga aktyvi veikla, nes „Evangelijos džiaugsmas, atveriantis mus susitikimui su Dievu ir broliais bei seserimis, negali pakęsti mūsų lėtumo ir tinginystės“. Todėl, pastebi Popiežius, reikia neatidėliotinai keisti apatišką gyvenimo būdą, nes Dievo mums skirto pašaukimo negalėsime įžvelgti, jei liksime užsisklendę savyje ir savo įpročiuose, būdinguose tiems, kurie savo gyvenimą tuščiai iššvaisto siaurų interesų pasaulyje. Mes negalime praleisti galimybės svajoti apie didžius dalykus ir suvaidinti reikšmingą vaidmenį „unikalioje ir originalioje istorijoje, kurią Dievas nori rašyti su mumis“. Kviesdamas nebijoti rizikos ir drąsiai apsispręsti, o ne „stovėti prie lango ir lūkuriuoti tinkamo meto“, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad krikščioniškoji misija skirta šiandienai. Todėl ją reikia atlikti „čia ir dabar“, tampant ištikimu Viešpaties liudytoju pasirinktoje apaštalavimo srityje.

„Dievas ir toliau nužengia gelbėti mūsų žmonių šeimos ir padaryti mus savosios misijos dalininkais“, – tvirtina popiežius Pranciškus laiške šiemetei Maldos ir pašaukimų dienai. Todėl reikia dosniai atsiliepti į Viešpaties kvietimą sekti Juo „skelbiant belaisviams išsivadavimą, akliesiems regėjimą“ (plg Lk 4, 18). Neturime bijoti visiškai pasišvęsti šiai tarnystei, nes gyvenimo paskyrimas Dievui, broliams ir seserims yra didelė malonė, grožis ir džiaugsmas išgyventu prasmingumu bei pažadėtu atlygiu amžinybėje. Šiai dosnumo raiškai nereikia dvejoti dėl mūsų ribotumo ir nuodėmių – visi esame žmonės ir mylintis Dievas pasirengęs atleisti bei išplėtoti gebėjimus, atverti širdį ir drąsiai priimti išgirstą Viešpaties balsą. Su tokiu nusiteikimu bus galima „išgirsti, įžvelgti savo asmeninę užduotį Bažnyčioje ir pasaulyje ir galop ja gyventi Dievo mums dovanotoje šiandienoje“, – nurodo Šventasis Tėvas. Jis maldoje prašo Švč. Mergelę Mariją, kuri išgirdo, drąsiai priėmė Dievo Žodį bei savyje išgyveno Jo įsikūnijimą, mus visada globoti ir lydėti šioje gyvenimo kelionėje.

Gerojo Ganytojo pavyzdys

Gerojo Ganytojo sekmadienį popiežius Pranciškus tradiciškai šventino kunigus, šiemet baigusius Romos seminariją „Redemptoris Mater“ ir kitas kolegijas. Tautine sudėtimi jie faktiškai atstovavo Visuotinei Bažnyčiai, nes Romoje veikiančiose aukštosiose dvasinėse mokyklose kunigystės siekia jaunuoliai iš viso pasaulio. Štai ir balandžio 22 dieną tarp iš Šventojo Tėvo rankų sakramentinius šventimus priėmusių 16 diakonų penki buvo italai, kiti trys iš Indijos ir po vieną iš Kroatijos, Rumunijos, Vietnamo, Mianmaro, Kolumbijos, Salvadoro, Peru ir Madagaskaro, taigi net iš keturių kontinentų. Šv. Petro bazilikoje aukotas šv. Mišias kartu koncelebravo Romos vyskupijos vikaras arkivyskupas Andželas de Donatis (Angelo De Donatis), vikariato generalinis sekretorius vyskupas Džianrikas Rucas (Gianrico Ruzza), kiti vyskupai augziliarai, seminarijų vadovai ir parapijų klebonai. Sakytoje homilijoje Popiežius akcentavo Dievo žodžio skelbimo ir liudijimo svarbą, ypač pabrėždamas kunigišką gailestingumo tarnystę. „Nepaliaukite būti gailestingi, – kvietė jis naujuosius dvasininkus. – Pagalvokite apie savo nuodėmes, prasižengimus, netikusį pasielgimą, kurį Jėzus atleidžia. Būkite gailestingi ir šventuoju aliejumi teikdami paguodą ligoniams“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad kunigai savo mokymu ir pavyzdžiu būtų tikri Viešpaties namų, kurie yra Bažnyčia, statytojai, dalytųsi su visais Dievo Žodžiu, kurį patys džiugiai priėmė. „Skelbkite jį ir uoliai apmąstykite, kad tikėtumėte tuo, ką skelbiate; mokykite to, ką su tikėjimu išmokote, gyvenkite tuo, ko mokote“, – kvietė popiežius Pranciškus. Jis prašė įšventintų kunigų visada prieš akis turėti pavyzdį Gerojo Ganytojo, kaip save įvardijo pats Viešpats, nurodydamas, kad atėjo globoti, gelbėti ir tarnauti.

Išsamiau apie šią tarnystę kalbėdamas po šv. Mišių per susitikimą su tikinčiaisiais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę šventadienio vidurdienio „Regina Coeli“ maldai, Šventasis Tėvas sakė, kad Jėzaus prisistatymą „Aš – gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas už savo avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11) reikia suprasti ne kaip emocinę išraišką. Tai – konkretus įsipareigojimas veiklai, kuri turi būti sektina visiems pašauktiesiems, nes Jėzus tokiu pasirengimu aiškiai sako kiekvienam iš mūsų: „Tavo gyvybė tokia brangi, kad norėdamas ją išgelbėti, aš atidaviau visą save“. Būtent tokiu gyvybės atidavimu Viešpats yra Gerasis Ganytojas par excellence, nes įgalina mus visus gyventi gražų ir vaisingą gyvenimą. Kita vertus, minėtame Evangelijos pasakojime Jėzus aiškiai nusako sąlygas tokiai būčiai: „Aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“ (Jn 10, 14–15). Čia kalbama ne apie intelektualinį pažinimą, bet apie asmeninį ryšį su Viešpačiu ir kvietimą Jį ištikimai sekti, klausyti Jo balso, gyventi pagal Evangelijos reikalavimus, atsiverti platiesiems krikščioniškosios veiklos horizontams. Bet jeigu mes savyje ar bendruomenėje atvėsiname troškimą gyventi tokioje bendrystėje su Jėzumi, tuomet neišvengiamai įsivyrauja su Evangelija nesuderinama mąstysena ir sekuliaristinis gyvenimo būdas, kurie neša fatališkas pasekmes. Gerasis ganytojas žino šiuos pavojus, žino mūsų gerąsias savybes ir trūkumus, todėl mus saugo ir su meile veda, kad nenuklystume nuo kelio, sakė popiežius Pranciškus. Dėkodamas Viešpačiui, kad Bažnyčioje iškyla tokių pašaukimų ištikimam tarnavimui Jo garbei bei brolių ir seserų gerovei, Šventasis Tėvas meldė su Švč. Mergelės Marijos užtarimu atsiųsti daugiau gerų darbininkų apaštalavimo misijai.

© 2018 „XXI amžius“