|
Vieno Palūšės bažnyčios paveikslo istorija
|
Paveikslas Nukryžiuotasis
Palūšės bažnyčioje 1961 metais
|
Dvi dešimtis metų dirbdama rajono paveldosaugininke, mačiau ir patyriau ne tik daug įdomybių, bet ir turėjau įvairiausių kuriozų. Apie vieną atvejį vieno Palūšės bažnyčioje esančio paveikslo istoriją norėčiau papasakoti XXI amžiaus skaitytojams. Tarsi rankiodama dūžtantį laiką, pasakysiu, kad Palūšės bažnytkaimis stūkso rytiniame Lūšių ežero krante. Iš ežero vardo kilo ir gyvenvietės pavadinimas. Viduramžiais ją skatino augti VilniausDaugpilio prekybos kelias. Palūšė didžiuojasi sena medine Šv. Juozapo bažnyčia, statyta tik kirviu, suręsta iš tašų, nenaudojant pjūklo. Statinio ansamblį gražiai papildo dviaukštė varpinė. Šventovę 1750 metais statė kun. Juozapas Baziliauskas. Ji savo šiluma ir unikalumu pranoko kitas Lietuvos bažnyčias ir tapo respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Viduje puikuojasi trys dailiai vietinių nagingų meistrų papuošti medžio raižiniai. Šventovėje priskaičiuojama daugiau nei dešimt XVIIXIX amžiaus dailės paminklų, saugomų valstybės. Tarp jų yra ir ant lentų sandūrų tapytų paveikslų. Varpinėje kabo du 1754 ir 1779 metais lieti varpai, papuošti barokiniais ornamentais. Vienas jų fundatoriaus garbei pavadintas Juozapo vardu. Įdomu ir tai, kad bažnyčia turi Šv. Juozapo vardą, o Palūšėje kasmet vyksta Šv. Lauryno atlaidai. Turbūt reikia tikėti kai kuriais spėjimais, kodėl čia saugomas ant lentų tapytas ovalinio formato vertikalioje kompozicijos ašyje pavaizduotas stovintis šv. Laurynas su jo kankinystės ženklu palmės šaka.
|
|
Padrikos mintys
Tą sekmadienį buvome pas giminaičius Rokiškyje. Užėjome ir į bažnyčią, ten nusipirkome XXI amžių. Tik šiame laikraštyje sužinome tai, apie ką kiti laikraščiai nerašo. Nežinome, ar jie kažko bijo, ar pataikauja valdžiai, ar tyčia nutyli? Perskaitėme ir apie Neringos Venckienės likimą. Gerai, kad ją užstoja ir sūnus Karolis, suprantantis apie klano Lietuvoje melagystes. Drąsiai straipsnyje Pašarvota tiesa rašo Petras Plumpa, pats daug iškentėjęs dėl neteisybės. Pasak jo, kaip buvo, taip ir liko Lietuvą valdo klanai. Nesąmonė, kad 56 metukų mergaitę seneliai ir teta galėjo išmokyti baisių šlykštybių. Kodėl jos neleido viešai apklausti, nors seneliai to reikalavo? Tokio amžiaus vaikas viską būtų pasakęs. Kodėl dukrelė labai bijojo motinos? Kažin kas tada valdė Lietuvą, ar ne dabartinis premjeras Saulius Skvernelis, leidęs tiems baisumams atsitikti? Neduok, Dieve, tokio žiauraus prezidento. Šimtai policininkų plėšė mergaitę iš senelių rankų, žalodami juos moraliai ir fiziškai. Mergaitė klykė, pliko ir jai nepažįstamo dėdės nešama pas savo tikrą motiną. Teisėjai aiškina, kad bijojo vaiką traumuoti apklausdami, o štai per šią atėmimo akciją netraumavo. Verkė ne tik ji, seneliai, bet ir nemaža dalis Lietuvos. Mūsų nuotaika buvo panaši, kaip 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai tratėjo šūviai prie televizijos bokšto.
|
|
Niekindami kitus save paniekiname...
Mūsų seneliai, kurie labai brangino tarpusavio santykius ir bičiulystę, vadovaudavosi principu: niekada už nieką neniekink kito žmogaus, ypač kai žmogus dėl savo silpnybių suklysta. Užuot smerkę kitą skubėkime jam padėti materialiai arba moraliai. Dabar tapo madinga niekinti jaunimą. Mat jis esąs grubus, keikiasi, išgeria. O kokį pavyzdį mes patys rodome? Vieni su kitais pykstamės, baramės, kaimynas nuo kaimyno atsitveria aukščiausiomis tvoromis. Šeimose barniai, keiksmai, nesutarimai, neištikimybė ir panašios negerovės. Štai ir pavyzdžiai mūsų jaunimui! O jaunimas juk imlus viskam visa tai perima iš mūsų ir pats darosi toks. O mums tarsi akliems belieka stebėtis, kas darosi su jaunais žmonėmis. Ten, kur pavyzdinga tvarka šeimoje, tvarkingas ir jaunimas. Reikia pripažinti, jog negatyvių pavyzdžių jauni žmonės mato, kai tėvai, apleidę savo vaikų auklėjimą, pradeda kaltinti mokyklą, mokytojus.
|
|
|