|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Klausausi tylos Marija Gustainienė
Klausausi tylos yra septintoji mano knyga, išprovokavusi filosofinius klausimus apie gyvenimo prasmę, požiūrį į vertybes, žmonių tarpusavio santykius. Kasdienė rutina padėjo geriau pajusti savo vietą gyvenime ir suprasti, kad ne visada galima vadovautis intuicija, širdies balsu, dažnai problemas reikia spręsti atsižvelgiant į tai, ką siūlo protas. Nors ir tenka stebėtis, kodėl vienaip ar kitaip pasielgiama kokioje nors situacijoje, bet pati stengiuosi išlikti tuo žmogumi, kokį užaugino tėvai ir kokias vertybes man įdiegė. Nepataisysiu veidmainystės, jeigu nemoku atpažinti po kauke paslėptos ironijos, neturėsiu ir būrio prijaučiančių draugų, jeigu siekiu tikslų ir įgyvendinu svajones. Kartais pats gyvenimas diktuoja ir sąlygas, ir pasiūlo sprendimo būdus. Šia knyga noriu pakviesti skaitytojus diskutuoti: kodėl, gerėjant buičiai, neturtėja žmogaus vidinis pasaulis? Kodėl smurtas viešpatauja visuomenėje? Kodėl melas valdo pasaulį? Tas, kuris apsukresnis, jau, žiūrėk, ir džiaugiasi šlove, o tas, kuris lenkia nugarą prie darbo, dejuoja dėl rūškano savo likimo. Deja, visi kalbame apie tiesą, empatiją, supratingumą. Bet gal tai ir tėra žodžiai žodžiuose? Knygos pristatymas vyko Vaižganto muziejuje renginyje ,,Rytmetis pas Vaižgantą. Susirinko didelis būrys jaunų žmonių mano esamų ir buvusių mokinių, jų tėvelių, mano draugių, mano šeimos narių. Dalyvavo poetai Vladas Vaitkevičius ir Alfonsas Pakėnas. Šventinę nuotaiką dovanojo gitara grojusi ir dainavusi Gustė Šapranauskaitė, Kauno ,,Aušros gimnazijos dešimtokė. Ištraukas iš knygos paskaitė tos pačios klasės mokinės Nomeda Navickaitė, Gerda Tumelytė, Simona Kondrotaitė. Esu išleidusi šias knygas: Mano dalia dalužė (miniatiūros), 2003 Širdies ašara (miniatiūros ir novelė), 2007 Laiškas ant obels žiedo (romanas), 2009 Keliauninkės (pasaka vaikams), 2010 Pasvarstymai (esė), 2014 Nėra laiko mylėti (esė), 2015
Kelios esė iš knygos Klausausi tylos AKYS Pasenusio žmogaus, išduotos moters, gaištančio šuns akys... Jose sumažėjusi iki minimumo aplinka, gal tik mažas šviesos lopinėlis, dar vis palaikantis gyvastį, teikiantis paslaptingą viltį gyventi. Sielos buveinėje dažniau užsilaiko liūdesys, skausmas, net kančia, negu džiaugsmingos akimirkos. Jos, kaip atsirado netikėtai, taip ir pradingo, o liūdesys skverbiasi į būtybę po truputį su vis didesne jėga. Jo išvalyti tiesiog neįmanoma, tik galima kažkiek pašvarinti savo išgyventą skriaudą atleidimu. Dėl ko seno žmogaus akyse nuskęsta liūdesys? Pirmiausia, sunki gyvenimo našta slegia ne tik pečius, bet ir savijautą nuolatiniais klausimais: kodėl? kaip? kada? Į juos atsakymų žmogus neranda, o gal net ir neieško, tik vis retoriškai klausia, kad lengvintų savo būtį. Niekas nepaaiškins, nes atsakymai slypi taip giliai, kad, norint rasti tinkamą sprendimą, reikia atskleisti daug savo būties paslapčių: pažinti save, ieškoti kompromisų tarpusavio santykiuose su aplinkiniais, mokytis išminties. Deja, visa tai žmogus daro visą savo gyvenimą. Tik labai retai kada užduoda klausimą sau: kodėl aš taip pasielgiau? Ar negalėjau kitaip? Kas man darosi? Senatvė nualina kūną, bet dažnai vargana tampa ir dvasia. Nedaug tėra tokių, kurie sukrauna savo išminties lobius, vis dėlto dažniau prasiveržia erzinantis bambėjimas, žvilgsnio skverbimasis ten, kur visai nereikėtų, į kitų gyvenimus. O gal pasenusio žmogaus akys sustabdo skausmingiausias akimirkas, jas užfiksuoja pasąmonėje ir nešiojasi iki tol, kol žengs paskutinį žingsnį? Tai tampa lyg perspėjimu, kad senatvės neišvengsime, o išgyventų patirčių irgi. Jos nedings, tik slinks iš paskos iki Didžiojo kelio pabaigos. O išduotos moters akys? Kas jose? Skausmas ar neapykanta? Tikriausiai, viskas kartu. Gal net degantis kerštas? Iš tokio žvilgsnio galima spręsti, kaip skaudžiai buvo paniekinti jausmai, sumaitotas pasitikėjimas, net žmogiškosios emocijos prarado bet kokią prasmę. Moters žvilgsnyje skęsta rauda, jos geluonis skverbsis dar giliau į širdį, o ten paliks kraujuojančią žaizdą. Ar tos akys dar galės kada nors spindėti? Gal tik netikra šviesa, nes abejonės neleis įsižiebti švariai ugnelei. Kaip ten bebūtų, ant skausmo auginama meilė jau duos kitokius vaisius: gal moteris taps atsparesnė žodžiams, pasvers jų nuoširdumą ir šilumą, gal įvertins žodžių ir veiksmų atitikimą. O gal ir vėl pasiduos emocijų bangai ir leisis nešama fantazijų. Deja, vėl nusivils, o akys be perstojo gers ir gers išdavystės raudą. Laikas susimaišo su praradimais ir palieka negyjančius randus dvasioje. Štai dėl to išduotos moters akyse galime pamatyti ne nuolankųjį Kristaus avinėlį, o berusenantį keršto ugniakurą. Jeigu sakome, kad gyvenimas moterį užgrūdino, tai tiesiog pritariame tai minčiai, kad ji subrandino savo emocijas ir jausmus, parengė juos, kad apsigintų nuo skaudinimų ir žeminimo. Ji iškėlė aukštai galvą ir akyse sublizgo ryžtas apginti pačią save. Gaištančio šuns akys... Dar nieko skaudesnio gyvenime nemačiau. Besąlygiška ištikimybė, tylus pasidavimas atveria tokią gelmę tose akyse, kad negali jos pamiršti nė vieną akimirką. Tik žmogus gali užduoti klausimą: kodėl visa tai? O šuo, išeikvojęs visas jėgas kovoti dėl gyvenimo, po truputį gęsta. Ir nėra nieko, kas galėtų sustabdyti tą akimirką. Tos akys kviečia būti kartu tokią skausmingą valandą, glostyti tą galvą, kuri labai dažnai glaudėsi prie kojų grįžusiam šeimininkui. Sunku rasti atsakymą, ką nusineša į nebūtį šitos akys? Amžiną tylą, kuri paskutinę valandą tampa iškalbinga ir be galo kankinanti. Deja, tas žvilgsnis lieka visam laikui ne pasąmonėje, bet širdyje, kai supranti, kad netekai draugo, nemokančio ir net nebandančio išduoti, užgauti, išnaudoti, kaltinti. Tai pats tyriausias akių žvilgsnis. KOJŲ MAZGOJIMAS Kojų mazgojimas siejamas su nuolankumu. Dar šv. Augustinas rašė, kad Kristus mazgojo kojas savo mokiniams, norėdamas parodyti, kad vienas kitam būtume atlaidūs ir supratingi. Atrodo, lengvai suprantamas toks paprotys. Deja, gyvenime labai sunku numazgoti sudiržusias, raukšlių išvagotas ir nemaloniu kvapu dirginančias kojas. Kaip visa tai suprasti? Žvelgiu į konkrečias situacijas. Žiniasklaidoje mirgančios kriminalinių kronikų skiltys, kaimynų butuose vykstančios išgertuvės diktuoja pavyzdžius. Jaunas išsišokėlis, keikdamasis visokiausiais bjauriais svetimžodžiais, apstumdė merginą, vėliau ją kankino ir pagaliau žiauriai sumušė. Telefoniniai sukčiai apgavo senutę, išvilioję iš jos viso gyvenimo santaupas. Girta motina paliko likimo valiai kelis savo mažamečius vaikus ir mėgavosi meilužio draugija. Dar daug galima būtų vardyti situacijų, kur apie atleidimą sunku kalbėti, gal greičiau smerkiame tokius žmones nei jų gailimės. Už ką jų pagailėti? Toks vertinimas yra labai objektyvus, o jeigu pažvelgtume į situacijas subjektyviai? Kaip mąstytume, jeigu tas išsišokėlis nusikaltėlis mano ar tavo brolis? Telefonu paskambinęs aferistas artimas bičiulis? Girta ištvirkėlė netinkamą gyvenimo kelią pasirinkusi sesuo? Tada imtume ieškoti priežasčių, kodėl taip pasielgė: sunki vaikystė, tėvų nemeilė, mylimojo išdavystė, skurdas ir dar visokių sunkumų rastume, kad tik galėtume pateisinti netinkamą veiksmą ir kaip nors apginti. Tas, kas arčiau manęs ar man priklauso, yra mylimas ir svarbus, o tas, kuris svetimas, tiesiog ir yra svetimas netikėlis, kurį būtinai reikia nubausti. Tai štai, čia ir yra tos nešvarios kojos, kurias reikia mazgoti, kad taptume supratingesni. Žinoma, blogį reikia stabdyti, negalima teisinti, bet smerkti irgi nereikia skubėti. Įvairios gyvenimo situacijos provokuoja vienokius ar kitokius mūsų veiksmus, pasirinkimus. Jeigu žinotume, kad tai, ką darome, yra klaidos, turbūt, jų nedarytume. Deja, tik padarę klaidą imamės už galvos: kaip aš galėjau šitaip pasielgti? Kiekvienam veiksmui yra priežastys ir veiksniai: pyktį ir agresiją provokuoja kažkada gyvenime patirtos nuoskaudos, priešiškai nusiteikę žmonės, pažeminimas ir tyčiojimasis subrandina kerštą ir neapykantą. Šventajame Rašte mokoma šito išvengti, bet kaip? Labiau esame linkę smerkti nei teisinti. Kaip prisilenkti prie tų dvokiančių kojų? Pasąmonėje kirba A. Kamiu romano Svetimas veikėjo Merso kraują stingdantis elgesys prie motinos karsto. Susirinkusieji yra nusiteikę priešiškai, nes mato abejingą žmogų, kuris negaili mirusiosios. Pirmiausias įspūdis tikrai keistas, bet vėliau nesąmoningai atsiranda nuojauta, kad čia yra kažkas negerai. Kodėl Merso toks abejingas? Ir iš tiesų, kaip tik žmogus besielgtų, niekaip neįtiks kitiems: vieni nori matyti graudžiai verkiantį, kiti kenčiantį, treti rūpestingą sūnų. Absurdiška, nes žmonės siekia matyti tą, ką jie nori matyti. Klausia, o atsakymą jau patys yra seniai parengę. Ir kas iš to? Kam reikia teisintis, ką jauti ir kodėl taip elgiesi? Viskas turi priežastį ir pasekmes. O vis dėlto, kodėl Merso nenumazgojo motinai kojų? Kodėl prie karsto jis nesuklupo savo klaikiam vidiniam monologui? Tas amžinas klausimas kodėl, į kurį atsakymą žino tik tas žmogus. Mąstydama apie susvetimėjusius mūsų santykius visuomenėje ir aš nežinau, ar mielai palinkčiau prie skriaudėjo nuvargusių ir dvokiančių kojų. Reikia subręsti nuolankumui ir atleidimui...
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |