|
Puoselėjant žodyje gerumo žiedą
Turėjau malonumą redaguoti Alvyros Jurkonytės-Grėbliūnienės knygą Rugpjūčio šviesa. Toks ramus, nepretenzingas kalbėjimas su skaitytoju. Lėtai, tačiau nesulaikomai plaukia poetiški žodžiai tarsi mūsų Nemunas ties Druskininkais. Taip ir jauti, kad autorė kiekviena eilute nuoširdi, motiniška, kad ji vadovaujasi krikščioniškomis nuostatomis, kad žmogų visą gyvenimą turi lydėti Meilė, Tikėjimas, Viltis. Kai kurie eilėraščiai skamba kaip improvizuotas meldimasis poetiniu įkvėpimu.
Redaguojant knygą, mudviejų bendravimas buvo kūrybiškas, kompromisinis ir ne visai... Bet kiekvienu atveju supratingai geranoriškas. Keitimasis nuomonėmis buvo produktyvus. Kaip pavyzdį galiu paminėti, kaip atsirado knygos pavadinimas Rugpjūčio šviesa. Alvyra man pateikė eilėraščių ir prozos tekstų daugmaž sugrupuotų, visą rinkinį be pavadinimo. Ir ilgokai jo dar nebuvo. Aš parašiau knygos baigiamąjį žodį Meilės ženklais šviečia kelią. Tai buvo šiek tiek perfrazuota Alvyros eilėraščio eilutė. Toks pavadinimas tiktų ir visai knygai, pastebėjo Alvyra. Žinoma, tiktų, sutikau, bet man atrodo, kad knygai jis per ilgas, bus sunku skaitytojui įsiminti. Pasiūliau kitą variantą irgi iš Alvyros eilėraščio: Rugpjūčio atolas. Motyvas: rugpjūtis pati branda, gal jau ir nebe pirma žolė, bet vešli, žalia, sodri. Alvyra nuėjo toliau kad rugpjūtis simbolizuoja ne tik brandą, bet ir dar karštą saulę. Taip ir atsirado bendru sutarimu pavadinimas Rugpjūčio šviesa.
Pirmą kartą A. Grėbliūnienė į savo knygą sudėjo tiek daug akrostichų daugiau nei trisdešimt. Akrostichų buvo ir antroje knygoje Jausmų sode (2011). Tai Alvyros jau nemažai išbandytas žanras, ji turi tam tikros patirties. Tačiau mano nuomone, akrostichai šioje knygoje inteligentiškiau pateikiami, neprikišamai, juodu šriftu išskiriamos pirmosios eilėraščio raidės. Ne tik juodu šriftu, bet dar apibrėžiant rėmeliais. Vargu ar pagirtina. Juk akrostichas tai tam tikra paslaptingumo raiška. Po akrostichu nuo seno poetai slėpdavo savo autorystę arba dedikaciją, kam šis eilėraštis skirtas. Lietuvių poezijoje akrostichai ypač retai sutinkami, tačiau prisiminkime pačią pirmąją lietuvišką knygą Martyno Mažvydo Katekizmą (1547), jau jo prakalboje yra akrostichas, kuris patvirtino M. Mažvydo autorystę. Tačiau šis akrostichas buvo pastebėtas tik 1938 metais (Krokuvos profesorius J. Safarevičius), t.y. po 391 metų. Savo paslaptingumo misiją jis atliko puikiai. Mūsų laikais akrostichas daugiau dekoracija, pagarbos išreiškimas asmeniui ar įvykiui, nes skaitytojui ne tiek svarbu ar čia akrostichas, ar sonetas, ar trioletas jam svarbiau kiek tame eilėraštyje yra poezijos! Alvyrai pavyko visai gerai susitvarkyti su šia užduotimi.
Galima sakyti, kad poezijos beveik neįmanoma redaguoti. Juk bet koks prisilietimas prie eilėraščio, vieno žodžio ar net skiemens įterpimas beregint gali sugriauti klasikine eilėdara parašyto eilėraščio ritmą, rimą...
Tačiau galime pasiūlyti autorei pabandyti patobulinti eilutės stilių, pakeisti netaisyklingą žodį. Taip ir buvo daroma su Alvyros kūryba. Turiu pabrėžti, kad šių nelygumų buvo mažai. Alvyros poezijos (prozos) kalba graži, taisyklinga, žodinga, skambi. Štai kad ir kelių eilučių poetinės miniatiūros, pavyzdžiui:
Jis skverbiasi į odą,
Sąnarius, kraują.
Kas jis?
Lietaus lašas.
Ko jis ieško?
Erdvės, meilės, okeano?
(Eilėraštis Lašas).
Iš prozos rašinių, mano nuomone, geriausiai pavykę vaikystės dienų prisiminimų epizodai, etnografiniai pastebėjimai. Prozos skyrius margas ir kūrinėlių apimtimi, ir rašinio stiliumi: nuo lyrinių iki publicistinių fragmentų.
Knygą malonu į rankas paimti, ji gražiai, skoningai apipavidalinta. Tai dailininkės Jūratės Bagurskienės kūrybinės pastangos. Išradingai įkomponuotos tautodailininkės Monikos Lukaševičienės gobeleno ir kitų kūrinių nuotraukos. Jos profesionaliai įamžintos fotografo Alvydo Lukoševičiaus. Galima pasidžiaugti ir kaišiadoriškės Printėjos spaustuvės atliktų spausdinimo darbų gera kokybe. Knyga pasistengta įvilkti į šventinį procesijinį apdarą. Tai ypač tinka sakralinei poezijai.
Jonas Laurinavičius,
knygos redaktorius
© 2018 XXI amžius
|