Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vieno Palūšės bažnyčios paveikslo istorija

Paveikslas „Nukryžiuotasis“ Palūšės bažnyčioje 1961 metais

Palūšės bažnyčios varpinė

Dvi dešimtis metų dirbdama rajono paveldosaugininke, mačiau ir patyriau ne tik daug įdomybių, bet ir turėjau įvairiausių kuriozų. Apie vieną atvejį – vieno Palūšės bažnyčioje esančio paveikslo istoriją – norėčiau papasakoti „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Tarsi rankiodama dūžtantį laiką, pasakysiu, kad Palūšės bažnytkaimis stūkso rytiniame Lūšių ežero krante. Iš ežero vardo kilo ir gyvenvietės pavadinimas. Viduramžiais ją skatino augti Vilniaus–Daugpilio prekybos kelias.

Palūšė didžiuojasi sena medine Šv. Juozapo bažnyčia, statyta tik kirviu, suręsta iš tašų, nenaudojant pjūklo. Statinio ansamblį gražiai papildo dviaukštė varpinė. Šventovę 1750 metais statė kun. Juozapas Baziliauskas. Ji savo šiluma ir unikalumu pranoko kitas Lietuvos bažnyčias ir tapo respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Viduje puikuojasi trys dailiai vietinių nagingų meistrų papuošti medžio raižiniai. Šventovėje priskaičiuojama daugiau nei dešimt XVII–XIX amžiaus dailės paminklų, saugomų valstybės. Tarp jų yra ir ant lentų sandūrų tapytų paveikslų. Varpinėje kabo du 1754 ir 1779 metais lieti varpai, papuošti barokiniais ornamentais. Vienas jų fundatoriaus garbei pavadintas Juozapo vardu. Įdomu ir tai, kad bažnyčia turi Šv. Juozapo vardą, o Palūšėje kasmet vyksta Šv. Lauryno atlaidai. Turbūt reikia tikėti kai kuriais spėjimais, kodėl čia saugomas ant lentų tapytas ovalinio formato vertikalioje kompozicijos ašyje pavaizduotas stovintis šv. Laurynas su jo kankinystės ženklu – palmės šaka.

Tad grįžkime prie šio straipsnelio pavadinimo. Nesustabdomai viskas prabėgo, tačiau mintys vis skrieja ir veda mane prie realybės. Anuomet Palūšės bažnyčioje kai kuriuos paveikslus verkiant reikėjo restauruoti, tačiau tam valstybė neskyrė lėšų. Todėl 1983 metais tuometis Palūšės parapijos klebonas kun. Jonas Kukta paveikslą „Šventas Antanas Paduvietis“ atidavė į restauratorių rankas, sumokėdamas už darbą savo lėšomis. O po dvejų metų kun. J. Kuktos dėka restauruoti dar du paveikslai – „Šv. Povilo atsivertimas“ ir „Šventoji Trejybė“.

1994 metais, kuomet Palūšėje klebonavo kun. Albertas Ulickas, Paminklotvarkos departamentas skyrė lėšų aliejumi ant drobės tapytam labai blogos būklės (suskilusiomis krakeliūromis) 124 x 76 centimetrų paveikslui „Nukryžiuotasis“ restauruoti. Štai čia ir prasideda šio paveikslo istorijos vingiai. Menotyrininkų požiūriu, šio paveikslo stilistika būdinga XIX amžiaus dailėje vyravusiai įvairių vaizdavimo būdų samplaikai. Siužetas ir vaizduojamasis motyvas yra ankstyvesnės kilmės. Formos traktavimas rodo, kad pavyzdžiu galėjo būti skulptūros kūrinys. Panašių paveikslų yra vokiečių dailėje. Jos poveikį nežinomas autorius galėjo patirti per grafiką. Šis paveikslas vertingas XIX amžiaus pradžios sakralinės dailės pavyzdys, pasižymintis šiam laikotarpiui gana būdingu stilistikos persipynimu bei siekiu tapybos priemonėmis perteikti kitų dailės rūšių naudotu formos kūrimo būdu išgaunamus efektus. „Nukryžiuotasis“ išsiskiria švelniu bemaž monochromišku koloritu, išraiškinga kompozicija, nestokoja emocingumo. Kristaus figūros proporcijos anatominiu atžvilgiu šiek tiek transformuotos. Tai ryškiai parodo netolygaus ilgio rankos. Liemuo ir kojos prailgintos, siekiant ekspresyvios išraiškos.

Kai valstybės skirtas lėšas šio paveikslo restauravimui klebonas kun. A. Ulickas norėjo panaudoti tuo metu remontuojamai Palūšės bažnyčiai ir šiek tiek varpinei, nes tam pritrūko pinigų, lėšos nuplaukė kitam rajonui, nes pagal įstatymą iš „kišenės“ skirtos dailės kūriniui lėšos negalėjo būti panaudotos architektūros paminklui. Todėl laiku nenugabenus paveikslo į restauravimo dirbtuves, su „Nukryžiuotajam“ skirtomis lėšomis reikėjo atsisveikinti. Ką daryti? Staiga mums su klebonu toptelėjo geniali mintis –  kreiptis į tuomet Seimo pirmininku dirbantį kraštietį Česlovą Juršėną. Tada prašyme, be kita ko, savo kraštiečiui rašėme: „Gerbiamas Česlovai, patarpininkaukite, skiriant lėšų ne tik mūsų bažnyčiai remontuoti, bet ir varpinės stogui uždengti. O mes, sudėję rankas maldai, už Jus pasimelsime“. Ir mūsų kraštietis mums mielai padėjo. Parapija, išmeldusi iš valstybės reikiamą pinigų sumą, suremontavo Palūšės bažnytėlę ir apdengė varpinės stogą.

Taigi klebono elgesys tąkart privertė valstybę ir parapiją spręsti dilemą. Juk kartais laimi ir pralošę. Nors parapijos ganytojas be valstybės leidimo netikėtai išvežė „Nukryžiuotąjį“ į restauravimo dirbtuves, o tai daryti su valstybės saugomu objektu draudžiama, už jį sumokėjo savo lėšomis. Kad neįvyktų kriminalas, klebonas ramino tardamas: „Miegokite su Dievu, viskas bus gerai!“ Pagaliau restauruotą paveikslą iš Vilniaus reikėjo parsivežti atgal. Tai padaryti, kunigo prašymu, teko man. Perdavimo-priėmimo aktu 1999 metų vasarą paveikslas atkeliavo į Ignaliną, o kitą dieną,  pagal dokumentą, perduotas Palūšės parapijos klebonui.

„Nukryžiuotasis“, prikeltas naujam gyvenimui, dabar kabo jau ne buvusioje, o garbingesnėje vietoje – presbiterijoje. Regis, čia ir padėjome tašką. Bet kur tau? Atsitiko visiškai netikėtas akibrokštas. Po dvejų metų į Palūšės bažnyčią atvežamas dar vienas „Nukryžiuotojo“ paveikslas! Tad kokį tada paveikslą atvežiau aš? Kopiją? Svetimą? Klausimų buvo daugiau nei atsakymų. Pasidarė (ne)įdomu. Ieškota kaltininko. Iš atminties neišsitrynė ir tai, kuomet keturios akys įsistypsojo į mane, kai Utenos teritorinio padalinio vadovas ir Ignalinos etnokultūros centro darbuotoja netikėtai pakvietė mane „ant kilimėlio“. Jiedu griežtai pareikalavo, kad grąžinčiau paveikslo originalą, nes aš ir restauratorius atsidursime belangėje. Niekam nepadlaižiaudama, su šiurpuliukais ant viso kūno ir nerimu širdyje ankstų rytą pėsčiomis nulėkiau į Palūšę ir susiradus kun. A. Ulicką, norėjau įsitikinti, ar tikrai bažnyčion atvežtas dar vienas „Nukryžiuotasis“. Absurdiška man situacija pasitvirtino – šventovėje buvo du paveikslai. Abudu seni, to paties laikotarpio, tolygiai vertingi.

Vilniuje yra grupė meno tyrėjų, kurie nuolatos lankosi antikvarinėse parduotuvėse ir tikrina, ar čia nėra nelegaliai įsigytų daiktų. Štai vieną kartą vienoje parduotuvėje menotyrininkai ir aptiko „Nukryžiuotąjį“, kuris labai panašus į Palūšės bažnyčioje esantį. Va, tada parduotuvės savininkui ir buvo įsakyta vežti jį į Palūšę... Pasirodo, kad antrasis paveikslas nėra iš Palūšės bažnyčios, tik panašus į jį. Beliko ištirti, ar antrasis „Nukryžiuotojo“ paveikslas yra pirmojo kopija, ar ne. Tam prisišaukiau kompetentingą komisiją, kuri 2001 metų pabaigoje, atvykusi Palūšėn, atliko laboratorinius tyrimus. Vizualiai atidžiai apžiūrėjus abu paveikslus ultravioletinių spindulių lempų pagalba, ištirti paviršiniai paveikslų tapybos sluoksniai. Nustatyta, kad pirmasis, mano atvežtas iš restauravimo dirbtuvių paveikslas su registru yra tas pats, kuris priklauso Palūšės bažnyčiai. Antrasis, be registro, restauruotas, tačiau jau gana seniai ir prastai.

Ačiū Dievui ir aukščiausios kvalifikacijos specialistams, padėjusiems man ir restauratoriui išsinarplioti iš paspęstų žabangų, kuriais norėta apraizgyti vieno paveikslo („Nukryžiuotojo“) ir mūsų reputaciją.

Elena Mudėnaitė

Ignalina

© 2018 „XXI amžius“