|
Niekindami kitus save paniekiname...
Mūsų seneliai, kurie labai brangino tarpusavio santykius ir bičiulystę, vadovaudavosi principu: niekada už nieką neniekink kito žmogaus, ypač kai žmogus dėl savo silpnybių suklysta. Užuot smerkę kitą skubėkime jam padėti materialiai arba moraliai.
Dabar tapo madinga niekinti jaunimą. Mat jis esąs grubus, keikiasi, išgeria. O kokį pavyzdį mes patys rodome? Vieni su kitais pykstamės, baramės, kaimynas nuo kaimyno atsitveria aukščiausiomis tvoromis. Šeimose barniai, keiksmai, nesutarimai, neištikimybė ir panašios negerovės. Štai ir pavyzdžiai mūsų jaunimui! O jaunimas juk imlus viskam visa tai perima iš mūsų ir pats darosi toks. O mums tarsi akliems belieka stebėtis, kas darosi su jaunais žmonėmis. Ten, kur pavyzdinga tvarka šeimoje, tvarkingas ir jaunimas. Reikia pripažinti, jog negatyvių pavyzdžių jauni žmonės mato, kai tėvai, apleidę savo vaikų auklėjimą, pradeda kaltinti mokyklą, mokytojus.
Ką tik perskaičiau vieno įžymaus prancūzų psichologo knygą apie suaugusių žmonių psichologiją. Jis teigia, kad smerkiant arba niekinant kitą pažeidžiama paties smerkiančiojo psichika. Pasak šio psichologo, energetiniu požiūriu, gerų ir blogų žmonių nebūna. Žmonės tik paklūsta teigiamiems arba neigiamiems gamtos dėsniams, juos pažeisdami bei visaip iškraipydami. Smerkdamas bei niekindamas kitus, žmogus smarkiai pažeidžia pats save, išsiugdydamas savyje vien tik panieką kitam, išdidumą, pavydo ir garbės troškimo jausmus. Šios neigiamos savybės taip užvaldo žmogų, jo sąmonę, mąstymą, kad jis, įsivaizduodamas save, užlipusį ant pjedestalo, aplink temato vien tik blogį. Net gatvėje atsiradusi duobutė tokiam žmogui didžiausia praraja. Visur pilni pakampiai šiukšlių, valkatų, girtuoklių, supa vien tik skurdas, krizė ir vos ne badas. Šiomis neigiamomis savybėmis užsikrėtęs žmogus nemato, kad su visu tuo yra kovojama, daroma tvarka. O jis pats nė piršto nepajudina, kad tos tamsios spalvos šviesintų pirmiausia jo paties sąmonę ir mūsų visų gerovę bei gyvenimą.
Tokie, nieko gražaus ir pozityvaus nematantys, vien tik aplinkinius kritikuojantys, patys susilaukia kitų paniekos. Niekas nebenori su jais bendrauti. Visi, vadindami tokius žmones niurzgliais, vengia jų.
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2018 XXI amžius
|