Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Skelbti tiesą ir teisingumą

Popiežiaus Pranciškaus mokymas apie šiandienos žiniasklaidos užduotis

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas bendrauja su „Avvenire“ redakcijos kolektyvo mažaisiais nariais

Popiežius Pranciškus audiencijoje priima katalikų dienraščio „Avvenire“ darbuotojus su jų šeimomis

Katalikiško dienraščio sukaktis

Praėjusį sekmadienį Bažnyčioje jau 52-ąjį kartą paminėjus Pasaulinę žiniasklaidos dieną, kuri palaimintojo Pauliaus VI buvo įsteigta Vatikano II Susirinkimo tėvų pageidavimu, svarbus išlieka popiežiaus Pranciškaus mokymas apie socialinio komunikavimo ir evangelizavimo sąsajas. Apie tai Šventasis Tėvas nuolat kalba nuoširdžiai bendraudamas su katalikiškos spaudos atstovais, taip suformuodamas reikšmingą jau daugiau nei penkerius metus trunkančio jo pontifikato bruožą. Štai gegužės 1 dieną, Šv. Juozapo Darbininko liturginėje šventėje jis audiencijoje Vatikane priėmė didelę italų nacionalinio katalikų dienraščio „Avvenire“ („Ateitis“) darbuotojų grupę su jų šeimomis. Šis Italijos vyskupų konferencijos remiamas periodinis leidinys šiemet mini 50-ąsias įkūrimo metines. Milane leidžiamas laikraštis „Avvenire“ įsteigtas 1968 metais sujungus du regioninius katalikų leidinius, iš pat pradžių jautė reikšmingą popiežiaus Pauliaus VI palaikymą. Jis pranašiškai suprato, kad žiniasklaida kultūroje ir socialiniame gyvenime vaidina vis svarbesnį vaidmenį ir Bažnyčia čia neturi atsilikti. Tai patvirtino ir Vatikano II Susirinkime 1963 metų gruodžio 4 dieną priimtas dekretas dėl komunikavimo priemonių „Inter Mirifica“. Jame pabrėžta, jog „Katalikų Bažnyčia, Viešpaties Kristaus įsteigta nešti išganymą visiems žmonėms ir turi pareigą skelbti Evangeliją ir išganymo mokslą socialinio bendravimo priemonėmis bei mokyti žmones tinkamai jomis naudotis“.

Kaip tik tokios nuostatos besilaikančiame dienraštyje „Avvenire“ kartu su plačiu Italijos ir tarptautinio bažnytinio gyvenimo nušvietimu paliečiami aktualūs politikos, ekonomikos, kultūros, istorijos klausimai, nemažai rašoma apie ypač aštrias bioetikos, šeimos, gyvybės bei dirbančiųjų teisių gynimo problemas. Laikraščio darbuotojų kolektyvas didžiuojasi, kad nuolatinių atsinaujinimo pastangų, ištikimos katalikiškos bendruomenės ir ganytojų paramos dėka sugebėta ne tik išlaikyti šimtatūkstantinį tiražą, bet netgi jį padidinti, nepaisant sustiprėjusios internetinių žinių kanalų konkurencijos! Aiškų palankumą „Avvenire“ rodantis ir popiežius Pranciškus 2016 metų lapkritį, prasidedant Gailestingumo jubiliejui, davė labai platų interviu, kuriame atsakė net į 23 klausimus, ir tai yra savotiškas rekordas ganytojiškame pokalbyje su žiniasklaida. Gegužės 1-osios audiencijoje irgi nuoširdžiai bendraudamas su žurnalistais bei jų šeimomis, Šventasis Tėvas pasiūlė jiems šv. Juozapo, kaip globėjo ir užtarėjo, pavyzdį, skelbiant tikėjimo vertybes. „Žiniasklaida turi didžiulį potencialą, kuriuo gali pasitarnauti pastoracijai ir krikščioniškos susitikimo kultūros sklaidai, – kalbėjo Popiežius. – Tam, kad būtų susitelkta į šią misiją, įženkime į šv. Juozapo mokyklą, į tą staliaus dirbtuvę, iš kurios buvo komunikuojama tiesa, grožis ir gėris“. Tiesa, evangeliniuose tekstuose neužtinkama Šventosios Šeimos globėjo išsakytų minčių, šv. Juozapas buvo „tylos žmogus“, todėl galėtų atrodyti, kad jis – „komunikatoriaus antitezė“, priešingybė žinių skleidėjui. Bet pirmiausia reikia suvokti nepaprastą šv. Juozapo gebėjimą išgirsti Dievo balsą ir jį ištikimai priimti, atmetus pasaulio ideologijų skleidžiamą propagamdinį triukšmą, vadovaujantis giliu tikėjimu, taip vykdant mažojo Jėzaus globėjo misiją.

Sekimas šv. Juozapo pavyzdžiu

Šv. Juozapas buvo tas teisusis, kuris gebėjo nepalūžti nuo sunkumų ir pavojų naštos, o išgirdęs perspėjančią Viešpaties žinią, galėjo atsikelti naktį, eiti tamsoje, kad „įvykdytų Dievo pažadus“, gebėjo būti tikru „ugdytoju“, išmokydamas Jėzų amato, patvirtindamas, jog darbas, o ne turtai ir valdžia yra svarbiausia žmogiškojo orumo dalis, aiškino Šventasis Tėvas žurnalistams. Štai kodėl, jo įsitikinimu, Nazareto staliaus dirbtuves ir katalikiško laikraščio redakciją dvasiniu atžvilgiu skiria ne toks jau didelis atstumas. Šv. Juozapas žiniasklaidos darbuotojus gali pamokyti „sveiko lėtumo jausmo, ramybės ir kantrybės“, kuri dabar ypač reikalinga esant nepaprastai informacijos spartai ir kaitai. Toks srautas veda į jos paviršutinišką vartojimą, pirmenybę teikiant pribloškiančiam sensacingumui, o ne supratimui ir apmąstymui ir taip tik dar labiau didinant minčių ir jausmų chaosą, praradus teisingą orientaciją. Šv. Juozapas visa siela ir jausmais likdamas klusnus, Viešpačiui yra tarsi ikona šventųjų, kurie remiasi Dievu, suteikdami gyvenimui vienijančią prasmę, ypač aktualią šiandien, kurią žiniasklaida turi skatinti, sakė popiežius Pranciškus. Jis kvietė žurnalistus mokytis iš šv. Juozapo tylaus įsiklausymo ir atpažinimo, neapleidžiant krikščioniškų šaknų, apmąstant Kristaus veidą ir atpažįstant jį kitų žmonių veiduose, jų kasdieniniame gyvenime. Šis įžvalgumas turi būti gilus, o ne paviršutiniškas, vengiant iškraipymų ir diskriminacijų su būdingu krikščionišku nuolankumu ir švelnumu, pasirengimu padėti, dosnumu ir gailestingumu.

Reikia vengti šiandienos žiniasklaidoje ir visuomenėje vyraujančių bevaisių ginčų ir rietenų, vedančių į aklavietę be išeities, sąskaitų suvedinėjimą ir pasidavimą pagundai „uždaryti į narvą“ Šventąją Dvasią nepasinaudojant jos siūlomų malonių galia. Bažnyčia moko, kad tam, jog nebūtų pakliūta į kraštutinumų spąstus, žiniasklaidoje reikia vystyti sutaikymo dialogą, kuris padėtų įveikti nepasitikėjimą, nepagrįstą skirtumų baimę, skatintų pozityvios sąveikos kultūrą ieškant sprendimų. Pasak Šventojo Tėvo, geras tokio proceso pavyzdys galėtų būti laikraščio „Avvenire“ kūrimo istorija, kai reikėjo įveikti abejones, kai kurių bažnytinių sluoksnių abejingumą, kad būtų realizuota palaimintojo Pauliaus VI mintis, jog katalikai gali turėti savo nacionalinį dienraštį. Šios nuostatos turi išlikti ir šiandienoje, su visomis technologinėmis permainomis, turinčiomis įtakos katalikiškai žiniasklaidai, kad būtų išlaikyta pagrindinė jos užduotis – Gailestingumo evangelijos skelbimas perduodamose žiniose ir komentaruose. Išlieka aktualus palaimintojo Pauliaus VI nurodymas, jo išsakytas 1971 metais susitikime su katalikais žurnalistais, raginant juos skaitytojų ratą plėsti ne kategoriškų nuomonių primetimu, bet įsiklausymu, švietimu, paskatinimu mąstyti ir vertinti. Nepaliaujama tiesos paieška turi prasidėti nuo pačių žurnalistų įpročio studijuoti Šventąjį Raštą, pamaldžiai jį apmąstyti, ir tai turi būti kiekvieno katalikiško laikraščio redakcijos integralumo bruožas. Tada bus įgyta dvasinės šviesos teisingai įvykių ir reiškinių įžvalgai, tiesos žodžiams, kuriais būtų paaiškinta tai, kas vyksta, drąsiai įvardijant viską savuoju vardu, sakė popiežius Pranciškus. Jis linkėjo katalikams žurnalistams atspindėti Bažnyčios pastangas tikrovę stebėti „ne iš šono ar iš aukšto“, bet įsiliejant į jos vidų, susigyvenant su ja, ištikimai tarnaujant ir stiprinant viltį.

Žurnalistika – ne profesija, bet misija

Apie šiandienos žiniasklaidos užduotis Šventasis Tėvas aktualiai kalbėjo ir gruodžio mėnesį audiencijoje priėmęs Italijos periodinės spaudos sąjungos (USPI) ir Italijos katalikiškų savaitraščių federacijos (FISC) narius. Šioms dviem organizacijoms priklauso daugiau kaip trys tūkstančiai vidutinių ir mažesnių leidinių, informaciją skelbiančių tiek tradiciniu popierinės spaudos, tiek ir naujuoju skaitmeniniu (interneto) pavidalu. Italijos katalikiškų savaitraščių federacija, kuriai priklauso šalies vyskupijose leidžiami laikraščiai tomis dienomis kaip tik minėjo 50-ąsias veiklos metines. Popiežius Pranciškus, žurnalistiką įvardijęs ne tik kaip profesiją, bet ir kaip misiją, kuri yra viena svarbiausių šiuolaikiniame pasaulyje, patvirtino, jog pagrindinė žiniasklaidos darbuotojų užduotis – perduodamos informacijos teisingumas. Tai reikalauja pristatyti, kiek įmanoma, arčiau tikrovės esančią gyvenimo įvykių ir faktų padėtį. Ne mažiau svarbu yra aptariant pačias sudėtingiausias situacijas ir temas, būti patikimais tarpininkais plačiajai skaitytojų auditorijai tarp ekspertų sukaupto pažinimo ir konkrečios galimybės jį kuo plačiau paskleisti ir pritaikyti. „Jūsų balsas laisvas ir atsakingas yra pamatinis augimui kiekvienos visuomenės, kuri nori save vadinti demokratine, kad būtų užtikrintas nuolatinis keitimasis idėjomis ir vyktų naudingi debatai, grindžiami realiomis ir teisingai perduotomis naujienomis“, – sakė Šventasis Tėvas. Toks objektyvumas ypač svarbus šiandien, kai vyrauja rėksmingų sensacijų vaikymasis, informacijos tikslumo ir išsamumo sąskaita, kai išmaniai skatinamos įkaitusios emocijos vietoje santūraus apmąstymo. Štai kodėl reikia neatidėliotinai siekti, kad perduodamos žinios remtųsi tiksliais duomenimis, kuriais nebūtų siekiama nustebinti ar sukrėsti, bet vystyti kritinį skaitytojų suvokimą, kad jie galėtų užduoti adekvačius klausimus ir daryti pagrįstas išvadas.

Žiniasklaida turi vengti priklausomybės nuo lengvabūdiškų lozungų ar provokuojančių neobjektyvios informacijos kampanijų, kuriose atsiskleidžia tam tikrų jėgų intencija manipuliuoti susidariusia situacija, viešąja nuomone ir žmonėmis, formuojant propagandinį spaudimą. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad vidutiniai ir mažieji leidiniai gali labiau atsiliepti į objektyvumo ir nuosaikumo poreikius, kadangi jų sveikas ribotumas ir lokalumas padeda įveikti dažnai vienpusišką masinės informacijos srautą, įvairių madų įtakas, laikinos nuomonės primetimą. Tuose laikraščiuose skelbiama informacija labiau susieta su konkrečiu regionu, kasdieniu vietinių bendruomenių gyvenimu ir remiasi faktų aiškumu bei atranka. Kada žiniasklaida veikia pagal tokią dinamiką, jai yra lengviau atspindėti įvairius realaus gyvenimo aspektus ir jų problemas, suteikti galimybę pasisakyti ir toms interesų bei poreikių grupėms, kurioms nėra lengva patraukti didžiųjų leidinių dėmesį adekvačia savo nuostatų raiška. Šventasis Tėvas pripažino, jog Italijoje kaip tik tokia logika stengiasi vadovautis vyskupijų ir kiti katalikiški savaitraščiai, nes juose ne tik perduodama išsami informacija apie vietinį bažnytinį gyvenimą, bet ir paliekama vietos jo aptarimui, diskusijai, bendruomeniškam dialogui. „Dirbti katalikiškame laikraštyje reiškia ypatingu būdu „jausti“ vietinę Bažnyčią, būti artimais miestų ir miestelių gyvenimui ir, pirmiausia, interpretuoti įvykius Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, tokie principai turi būti tarsi kompasas katalikiškai žurnalistikai, kuri nori objektyviai pateikti naujienas ir pristatyti požiūrių įvairovę. Kadangi katalikiški laikraščiai tokiu būdu lieka svarbūs pastoracijos įrankiai, ganytojai turi jausti atsakomybę juos palaikyti, to paties laukiant iš visos tikinčiųjų bendruomenės bei viešųjų institucijų geranoriškumo.

Religiniai periodiniai leidiniai turi rodyti nuoširdaus, tikslaus ir išsamaus komunikavimo pavyzdį, kada nuosaiki ir rūpestingai santūri kalba skatintų vaisingai aptarti padėtį ir problemas, vengti dviprasmiškų užuominų. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog svarbu, kad žiniasklaidoje metodiškai ir kantriai pateikiant žinias būtų siūlomi ir vertinimų kriterijai, kuriais vadovaudamiesi skaitytojai galėtų teisingiau suprasti pristatomą medžiagą bei įžvelgti tai, kas svarbiausia, kad nebūtų priblokšti ir neprarastų orientacijos. Teisė į informaciją turi būti rūpestingai gerbiama, bet tiek pat svarbu, kad būtų gerbiamas į tos informacijos procesą įtraukto asmens orumas, kad būtų išvengta pavojaus dirbtinai pakenkti žmogui, apie kurį kalbama žiniose, nesant realių jo atsakomybės požymių. Popiežius Pranciškus perspėjo žurnalistus netapti „komunikacijos nuodėmės“ aukomis, neužsiimti dezinformacija, pateikiant vienašališkus argumentus ar net bandant apšmeižti. Toks blogis ypač ryškus, kai, siekiant sensacijos ar norint susidoroti su asmeniu, jį kompromituoti ir paniekinti į dienos šviesą iškeliami seni dalykai, kurie nebėra aktualūs aptariamu momentu. „Tai – labai sunkios nuodėmės, kurios ne tik daro žalą žmonėms, bet sužeidžia ir žurnalisto širdį“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis linkėjo, kad ypač katalikiškuose leidiniuose žurnalistams būtų užtikrintos orios darbo sąlygos tiek pakankamu atlyginimu už jų triūsą, tiek ir pasitikėjimu bei saugumo užtikrinimu pasirinktos veiklos srityje. Popiežius Pranciškus kvietė pilietinę visuomenę ir jos institucijas daryti viską, kad būtų išsaugota vidutinių ir mažesnių periodinių leidinių veikla su jos svarbiausia užduotis – siekti autentiško pliuralizmo plačiajame žiniasklaidos pasaulyje.

„Fake News“ ištakos ir motyvai

Tęsdamas mokymą apie žiniasklaidą šiemet minint Pasaulinę komunikavimo dieną paskelbtame kreipimesi, Šventasis Tėvas plačiau aptarė „fake news“ (melagingų arba netikrų žinių) temą, pabrėždamas atsakingos žurnalistikos tarnavimo tiesai ir taikai reikšmę. Jis pripažino, jog dabar vis dažniau pasitaiko atvejų, kada net demokratijos sąlygomis tiek tradicinėje, tiek ir skaitmeninėje žiniasklaidoje skleidžiama dezinformacija, norint vartotojus apgauti ar jais manipuliuoti turint aiškų tikslą: paveikti politinius sprendimus ir gauti ideologinę ar ekonominę naudą. „Dezinformacijos motyvai dažnai kyla iš troškimo būti galingam, turėti ir mėgautis – iš godumo, dėl kurio galiausiai ir pasiduodame apgavystei, daug tragiškesnei už visas kitas jo apraiškas – apgavystei blogio, kuris per melagystę kėsinasi atimti iš mūsų vidinę laisvę“, – perspėjo popiežius Pranciškus. Jis pažymi, kad „fake news“ veiksmingumą sąlygoja vadinamoji mimezė – išmanus klastojimas, kai melagingos naujienos tampa panašios į tiesą, o adresato dėmesio patraukimui naudojami paplitę stereotipai ir nuostatos. Tokiu būdu kurstomos perdėtos emocijos, baimė, nepagarba, nepakantumas ir pyktis kito asmens ar socialinio darinio atžvilgiu, kuris diskredituojamas iki tokio laipsnio, kad „imamas vaizduoti kaip priešas ir galop demonizuojamas iki konfliktų kurstymo“. Šventasis Tėvas pažymi, kad tokia netikrų žinių sklaida, nuolatinis visuomenės gyvenimo atmosferos nuodijimas yra aiški „melo tėvo“ (Jn 8, 44), šėtono, strategija, kuria per apgaulę ir pavojingą gundymą, apsimetus rūpinimusi gerove, patraukliais argumentais dar labiau išplėtojama neapykanta, keliama socialinė sumaištis su sunkiomis pasekmėmis asmens ir visuomenės gyvenimui. Radikalus vaistas nuo tokio melagingumo viruso yra leistis, kad mus nuskaistintų tiesa, teigia popiežius Pranciškus. Pagal krikščionišką mokymą tiesa nėra vien sąlyginė tikrovė, bet teisingo gyvenimo ir veiklos raiška.

Krikščioniui tiesa yra ištikimas sekimas Kristumi, kuris pats save įvardijo kaip „kelią, tiesą ir gyvenimą“ (plg Jn 14, 6), patvirtindamas įtikėjusiems mokiniams: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Šventasis Tėvas priminė, jog tiesa negali būti primesta, nes „kyla iš laisvų tarpasmeninių santykių, įsiklausymo vienam į kitą“ ir bendrystės siekio. Juk informacijos pateikime galima remtis „nepaneigiamais faktais“, bet jeigu tuose pranešimuose „siekiama įžeisti kitą ir diskredituoti jį kitų akyse, tada nėra tiesos, kad ir kaip teisingai tai atrodytų“, – aiškinama jo kreipimesi Pasaulinei žiniasklaidos dienai. Teiginių tikrumą patvirtina jų nešami vaisiai: aštrūs ginčai ir rietenos, vedančios į susipriešinimą, atskirtį ir neviltį ar kompetentingi ir brandūs apmąstymai, sąlygojantys konstruktyvų dialogą ir optimalų problemų sprendimą. Todėl popiežius Pranciškus ir apeliuoja į žurnalistų sąžinę bei atsakomybę, pabrėždamas, kad pagrindinė jų misijos užduotis yra pozityvus ugdymas, susietas su visu žmogaus gyvenimu. Perduodant naujienas šaltinių patikimumas ir komunikavimo saugumas yra tikros gėrio plėtros priemonės, žadinančios pasitikėjimą bei atveriančios kelią į bendrystę ir taiką. Šventasis Tėvas ragina vystyti taikos žurnalistiką, kuri neturi nieko bendro su dirbtiniu padėties pagražinimu, apsimetinėjimu ar „pasaldintu“ tonu. Taikos žurnalistika neapkenčia melo, pataikavimo, bet stengiasi tarnauti visiems žmonėms, „pirmiausia tiems, kurie – o tokių pasaulyje dauguma – neturi balso“. Tokia žurnalistika neturi būti sutelkta į efekto siekį kuo skubiau parduodant pritrenkiančią naujieną (breaking news), „bet ieškoti tikrųjų konfliktų priežasčių, siekiant padėti juos giliau suprasti ir prisidėti prie jų sprendimo per vertybėmis grindžiamus procesus“. Taikos žurnalistika yra alternatyva verbalinio smurto eskalavimui, neatsakingų šūkių retorikai ir sensacingiems gandams, tai – tikra „žmonių žurnalistika žmonėms“.

© 2018 „XXI amžius“