Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Sekminės – išganymo viršūnė

Kun. Vytenis Vaškelis

Liturginio Velykų laiko pabaigos kulminacija – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Ji, nužengdama apvainikavo visą žmonijos išganymo istoriją. Nebūtų nužengusi Dvasia, nebūtų į žmonių širdis išsiliejusi gyvojo vandens jūra; nebūtų kankinių, tapusių naujų krikščionių sėkla; nebūtų XXI amžiuje didžiausiai pasaulyje krikščionių religijai priklausančių narių, sudarančių nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų gyventojų; po mirties neturėtume ateities Viešpatyje, nes kas kitas gali geriau atlikti šventą Mokytojos darbą ir atskleisti Dievo Sūnaus pažinimo lobius, jei ne pati Šventoji Dvasia, kuri, kai su malda skaitome Bibliją ir gilinamės į katekizmo tiesas, taip apšviečia mūsų protus bei širdis, kad negalime įsivaizduoti, kaip mes galėtume gyventi, atsiskyrę nuo Jėzaus Kristaus!

Kaip mūsų Atpirkimas prasidėjo Dvasiai nužengiant ant Švč. Mergelės Marijos, taip Sekminės yra mūsų išganymo viršūnė, nes apvainikavo Išganytojo gimimą, mirtį, prisikėlimą iš numirusių ir įžengimą į dangų. Tik veikiant Tiesos Dvasiai, Kristaus mokiniai tapo bebaimiais apaštalais, kurie su gyvu tikėjimu, ugninga meile ir dieviška išmintimi liudijo bei skelbė Jį iki pat savo mirties. Kas iš to, jei Jėzus savo klusnumu iki mirties būtų pašlovinęs  Tėvą, save ir Jam šlovės karūną būtų įteikęs trečiasis Dievo Trejybės Asmuo – Dvasia (plg. Jn 16, 14), o žmonija nebūtų priėmusi savo vienintelio išsigelbėjimo inkaro? Tada tikrai turėtume keliauti ne į nebūtį (beje, nebūtis mums nebeegzistuoja), o į pelnytai dėl savo  netikėjimo užsitarnautą amžino Dievo neregėjimo pražūtį.

Iš visos širdies gelmių tariame: „Ačiū, Šventoji Dvasia, kad per Sekmines nužengei ant apaštalų; per Krikštą bei Sutvirtinimą atėjai pas mus, o kai su malda apmąstome Dievo žodį, kaskart iš naujo mums atveri Jėzaus širdį, nes esi visko pilnatvė. Imi visa, kas priklauso Jėzui; taip palieti mūsų protus ir širdis, kad dėl Jo mūsų būtį perkeičiančios tiesos atsisakome mūsų laisvę varžančios asmeninės nepriklausomybės ir, malonei veikiant, pasiryžtame dar uoliau laikytis Dekalogo viršūnės – dieviškos meilės, nes tarnystė dėl Dievo garbės artimui yra visada daugiau nei mes manome“.

2013 05 09 Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus komentuodamas Tikėjimo išpažinimą sakė: „Pirmoji tiesa, kurią priimame, yra tai, kad Šventoji Dvasia yra Viešpats. Tai reiškia, kad Ji yra Dievas taip, kaip ir Tėvas bei Sūnus, kad Jai dera skirti tą patį garbinimą ir šlovinimą, kurį skiriame Tėvui ir Sūnui. Šventoji Dvasia yra trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, didžioji prisikėlusio Kristaus dovana, kuri atveria mūsų protą ir širdis tikėjimui į Jėzų kaip į Tėvo pasiųstą Sūnų, kuri veda mus draugystėje su Dievu“. Kai skaitydami Šventąjį Raštą ar šventųjų gyvenimus pastebime, jog širdyje kyla didesnis troškimas sekti Kristumi, tai – Dvasios dovana, mus skatinanti pirmiausia padėkoti Jai, kad būtent Ji mus įkvepia net mažus darbelius atlikti taip sąžiningai, tarsi jie būtų didingi. Globėjo skelbiama žinia – ne tik Jo vieno, bet ir visų Trejybės Asmenų valią atitinkantis ir mums skirtas gyvenimo planas (žr. Jn 16, 15). Taigi klusnumas Dievui yra esminė mūsų augimo ir panašėjimo į Jį sąlyga.

XIX amžiaus pabaigoje Velso metodistų šeimoje gimęs Robertas Evanas (Roberts Evan) nuo vaikystės matė savo tėvų siekį kasdien melstis ir skaityti Bibliją. Nenuostabu, kad tėvų įskiepyta meilė Kristui davė vaisių. Būdamas tik trylikos metų, Robertas dažnai savęs klausdavo: „Ką gi padarytų Jėzus?“ Palaipsniui jis visa siela atsidavė Dievo žodžio apmąstymui ir nuolatinei maldai. Matydami jo nepaprastą pamaldumą, aplinkiniai jį klausė, kodėl jis net naktimis meldžiasi. Jis trumpai atsakydavo: „Mane veda Dvasia“. 1904 metais, sulaukęs 26 metų, aiškiai širdyje pajuto, kad Dievas per jį ruošia didelį Velso dvasinį prabudimą... Faktai liudija, kad netrukus Dievas per šį Jam visiškai pasiaukojusį jaunuolį pradėjo plačiai veikti. Kai R. Evanas bažnyčiose ėmė skelbti Dievo žodį, kviesdamas į savo ir klausytojų širdis Šventąją Dvasią, Viešpats iš tiesų pradėjo keisti jų gyvenimus. Tie, kurie girtuokliaudavo, visiškai atsisakė alkoholio; laisvo elgesio moterys atsivertė, pradėjo melstis ir kasdien skaitydavo Šventąjį Raštą. Šio minėto prabudimo metu (tiesa, Velse trukusio tik dvejus metus) parduotuvėse net pritrūkdavo gausiai platinamų Biblijos knygų, nes tūkstančiai konvertitų jas įsigydavo. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Velso anglies kasyklose angliakasių darbiniai arkliai buvo pripratinti klausyti nešvankų komandų. Įtikėję Kristų šachtininkai suvokė, kad arklius reikia „perauklėti“, nes jie nevykdė komandų be keiksmažodžių...

R. Evanas sakydavo: „Mes nieko negalime padaryti be Šventosios Dvasios“. Ir mes panašiai tarkime: „Ateik, Šventoji Dvasia, ir uždek mūsų širdis liepsnojančia meile Jėzui“.

© 2018 „XXI amžius“