100 metų – tūkstančiai žygių...

Žaizdos

Trėmimo operacijai „Vesna“ – 70 metų

1948 metų birželio 16 d. Krasnojarsko krašte, prie Angaros upės, išlaipinti tremtiniai iš Klaipėdos krašto laukia, kol kolūkių pirmininkai juos išsidalins. Artiuginas, Bogučianų r. Nuotrauka – iš asmeninio Vingių šeimos archyvo

Šią savaitę sukako 70 metų nuo didžiausio trėmimo Lietuvos istorijoje. 1948-aisiais, operacijos „Vesna“ („Pavasaris“) metu, per dvi gegužės dienas į Sovietų Sąjungos atšiauraus klimato regionus prievarta išvežta apie 40 tūkstančių žmonių. Daugiau nei pusė jų buvo moterys, vaikai ir senoliai. Gegužės 22-ąją, antradienį, 18 val. Lietuvos miestuose ir miesteliuose, prie paminklų bei memorialų tremtiniams, Laisvės kovotojams ir geležinkelio stotyse, iš ilgai degančių žvakelių sudėtas tremtiniams brangiausias žodis – LIETUVA, kad per naktį žvakelių šviesa liudytų ir primintų 70-ąsias 1948 m. gegužės 22 d. didžiojo trėmimo metines.

J. Stalino imperijoje per visą jo viešpatavimo laikotarpį masiniai trėmimai buvo plačiai taikomi visų pirma kaip represinė priemonė: jų tikslas – izoliuoti esą potencialius režimo priešus ir laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė valdžiai ir didelę ekonominę naudą: mat tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai taip būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko. Planuodamas daugybę trėmimų Kremliaus valdovas ne tik pasinaudojo Rusijos carų patirtimi, bet ir toli juos pralenkė – tiek mastais, tiek žiaurumu. Ypač tai pasireiškė vykdant vadinamąjį buožių, tai yra geriausių ūkininkų, klasės likvidavimą 1925–1931 metais. Tačiau ir vėlesniais metais masiniai trėmimai nesiliovė, kaip tik jų daugėjo: iš „išvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sričių, iš užgrobtų Baltijos kraštų 1939–1941 metais. Net karo metais neva baudžiant už kolaboravimą su vokiečių okupantais buvo ištremtos ištisos tautos, milijonai žmonių: Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai ir kiti. Todėl ir Lietuvos gyventojai, prisimindami 1941 metų birželio tremties baisumus, su tokia baime laukė grįžtant Raudonosios armijos 1944 metų vasarą.

1944 metų liepą, vokiečiams traukiantis, Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną ir iki spalio vidurio užėmė beveik visą Lietuvos teritoriją. Atkuriant okupacinę sovietų valdžią Lietuvoje kilo spontaniškas antisovietinis pasipriešinimas. Jam įveikti mobilizuotas visas administracinis aparatas, represinės institucijos, kariuomenė. NKVD kariuomenės daliniai rengė baudžiamąsias operacijas, vykdė masines kratas, areštus, plėšikavo, degino partizanų rėmimu įtariamų žmonių sodybas ir ištisus kaimus (net su jų gyventojais), žudė pasipriešinimo dalyvius ir civilius. Per karines baudžiamąsias operacijas suimti, dažniausiai rezistentų rėmimu įtariami gyventojai be jokio teismo nuosprendžio buvo vežami į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Nepavykus sudaryti bylų, dalis jų po kelerių sunkaus darbo metų buvo paleidžiami, kiti nuteisiami. Vien per 1944–1945 metus buvo nužudyta per 12 tūkst. žmonių (iš jų apie 5 tūkst. beginklių civilių), suimta per 54 tūkst., į Raudonąją armiją mobilizuota per 46 tūkst. vyrų.

NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) vykdytos karinės baudžiamosios operacijos buvo pagrindinis lietuvių pasipriešinimo slopinimo būdas, tačiau ne vienintelis. Visuose valsčiuose įsteigti NKVD (MVD) ir NKGB (MGB) skyriai uoliai ieškojo sovietinei santvarkai nelojalių žmonių. Buvo suiminėjami ginkluotojo antisovietinio pogrindžio dalyviai, jų ryšininkai ir rėmėjai, pogrindžio organizacijų nariai, asmenys, apkaltinti bendradarbiavimu su vokiečių valdžia (buvę seniūnai, viršaičiai, policininkai, savisaugos batalionų kariai), buvę nepriklausomos Lietuvos pareigūnai. Politiniais nusikaltimais – „tėvynės išdavimu“, „kontrrevoliucine veikla“, „kenkimu“ – galėjo būti apkaltinti ir prievolių neįvykdę ūkininkai, nepalankiai apie sovietų valdžią atsiliepę, sovietinę tvarką ar aukštus valdžios pareigūnus pašiepę žmonės ar tiesiog kitaip mąstantys, įtaką visuomenėje turintys asmenys, nesutikę tapti sovietų valdžios įrankiais: švietimo, kultūros darbuotojai, dvasininkai. Paskelbus nuosprendį, nuteistieji buvo vežami į Archangelsko, Magadano, Kolymos, Komijos, Kazachijos, Mordovijos ir daugelio kitų SSRS vietovių lagerius. Skaičiuojama, kad 1944–1947 metais suimta ir į Gulago lagerius išvežta beveik 70 tūkst. žmonių. Apie dalį jų nerasta jokių duomenų. Represuotų asmenų vardyne („Lietuvos gyventojų genocidas“, t. II: 1944–1947 m., Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998–2005) įvardyta 48,9 tūkst. dėl politinių motyvų suimtų asmenų, iš kurių į Gulago lagerius išvežta beveik 32 tūkst. (iš jų apie 12,5 proc. mirė). Dar apie 12,5 tūkst. kalinti Lietuvoje, apie 11 tūkst. žmonių, kaip nepatikimi, išvežti į NKVD patikrinimo-filtravimo lagerius. Dalis suimtųjų po tardymų buvo paleisti – net sovietiniams „tyrėjams“ neužteko duomenų bylai sudaryti.

Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujinti trėmimai. Jų buvo daug – be 1941 metų, trėmimai vyko jau nuo pirmųjų antrosios okupacijos metų: 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1951, 1952 metais. Prieš 70 metų, 1948 m. gegužės 22–24 d., vykęs didžiausias masinis žmonių trėmimas iš Lietuvos sovietinio saugumo ir partinio aparato direktyvose, planuose ir ataskaitose pavadintas kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“), pasižymėjo masiškumu. Trėmimai prasidėjo gegužės 22-ąją, šeštadienį: miestuose – nuo vidurnakčio, o kaimuose – nuo 4 val. ryto. Nors nutarime buvo numatyta leisti išsivežti šeimai turto iki 1000 kg, tačiau faktiškai to nebuvo: trėmimų organizatoriai leido pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto, matyt, tam, kad jo daugiau liktų jiems patiems. Kita vertus, atvykdavo sunkvežimiais ir kiekviename sutalpindavo po kelias šeimas, t. y. iki dešimties asmenų, o vežimuose irgi net ne po vieną, tad ir vietos norimam turtui pasiimti nelikdavo. Šiame trėmime niekas nesilaikė nuostatos, kad tremiamos partizanų ir jiems prijaučiančių „buožių“ šeimos. Buvo vežamos jau nuteistų ar užsiregistravusių partizanų, niekada jais nebuvusių, gražiau ūkininkavusiųjų šeimos. Didelė dalis – bežemiai ir mažažemiai. Juk priklijuoti partizanų pagalbininkų etiketę buvo galima vos ne kiekvienam sąmoningam Lietuvos žmogui. Kiekviename ešelone buvo vežama po 304–443 šeimas, 915–1656 žmones (tarp jų 280–586 vaikus). Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti tremtiniai pradėjo mirti: pirmieji žūdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimdavę kūdikiai. Gegužės 24-ąją iš Lietuvos į šaltąjį Sibirą pajudėjo šimtai ešelonų. Iš jų sklido kraupūs verksmai, žmonių dejonės. Okupantas nežiūrėjo, kad tremiamieji neturi valgyti, gerti, maži vaikai klykė vagonuose be tyro oro. 1948 m. gegužes 22–23 d. buvo ištremta tūkstančiai Lietuvos žmonių. Tremta remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu, kuriame numatyta iš Lietuvos ištremti apie 12 tūkst. šeimų, 48 tūkst. žmonių. Planuota 6 tūkst. šeimų iškeldinti į Krasnojarsko kraštą, 6 tūkst. – į Jakutijos ASSR (vėliau kryptis pakeista į Irkutsko sritį ir Buriatijos-Mongolijos ASSR). Tuoj po šio nutarimo patvirtinimo už trėmimus atsakingi pareigūnai buvo įpareigoti sudaryti du tremiamų žmonių sąrašus: pagrindinį ir rezervinį. 1948 m. gegužės 18 d. nutarimu direktyvas ir pranešimus apie nusikalstamą akciją prieš savo tautą pasirašė aukščiausieji LSSR pareigūnai – Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos KP(b) Centro Komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Šis nutarimas tremčiai pasmerkė partizanų, ryšininkų, ginkluotojo pasipriešinimo rėmėjų, pasiturinčių ūkininkų, propagandiniais tikslais pavadintų „buožėmis“, šeimas. Trėmimo akcija buvo siekiama susilpninti paramą ginkluotojo pasipriešinimo dalyviams ir kuo skubiau įvykdyti prievartinę Lietuvos ūkio kolektyvizaciją. Tremiamųjų sąrašų sudarymas buvo tik viena iš parengiamųjų masinio trėmimo dalių. J. Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarime dėl šio trėmimo, mandagiai pavadinto iškeldinimu, numatyta, kur tremtinius gabenti, po to buvo sudaryti specialūs jų gabenimo geležinkeliais ir vandens transportu planai, taip pat ir planas, kaip paskirstyti darbo jėgą miškų ūkiams ir kt. LTSR valdžia išleido instrukciją, ką daryti su tremtinių paliktu turtu. Buvo dar viena svarbi priemonė: trėmimo organizatoriai baiminosi, kad jiems nesutrukdytų partizanai, kurių tada buvo dar nemažai. Dėl to nuo gegužės 12 d. įvykdė keletą baudžiamųjų operacijų prieš juos: per ginkluotus susirėmimus, oficialiais duomenimis, žuvo du čekistai, 60 partizanų, dar 59 suimti. Trėmimams vykdyti buvo sutelkta daugiau kaip 30 tūkst. MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų, vietinių stribų ir daugiau kaip 11 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų. 1948 m. gegužės 22 d. paryčiais šeimos buvo gabenamos į geležinkelio stotis ir įlaipinamos į vagonus. Iki gegužės 24-osios popietės iš 1786 vagonų buvo suformuota 30 ešelonų, į juos sugrūsti 38783 žmonės. Nesurinkus visų sąrašuose įrašytų šeimų į ešelonus, buvo gabenami žmonės, kuriuos rasdavo apsuptose sodybose: vaikus be tėvų, tėvus be vaikų, net šimtamečius senelius. Kai ešelonai pajudėjo į tremties vietas, juose jau buvo apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų – 10897 vaikai iki 15 metų. Kas dešimtas Lietuvos tremtinys buvo vaikas. Kelyje į tremtį ir tremtyje žuvo apie 5000 Lietuvos vaikų.

Ir tremtis, ir kalinimas buvo žmogaus teisių suvaržymo forma, tačiau savo turiniu šios sąvokos skiriasi. Tremtis – priverstinis visos šeimos iškeldinimas administracine tvarka, jos apgyvendinimas tam tikroje vietoje be teisės išvykti, taip pat kitų teisių suvaržymas. Tremtiniai buvo apgyvendinami atšiauraus klimato vietose, kur stigo darbo jėgos, ir dirbo vergiškomis sąlygomis miške, žemės ūkyje ir pan., darbingiems skiriant skurdų davinį, o vaikams ir seneliams dar mažiau. Įkalinimas – aktyvaus santvarkos priešininko arba asmens, kuris buvo traktuojamas kaip nelojalaus santvarkai, patalpinimas lageryje arba kalėjime. Lageriuose įkalinti asmenys buvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio, gyveno pagal nustatytą režimą, turėjo dirbti šachtose, pramonės objektų, geležinkelių ir kitokiose statybose. Už darbą jie iš esmės negaudavo atlyginimo.

Per visus sovietinės okupacijos metus iš Lietuvos buvo ištremta apie 300 tūkst. žmonių. Tremtyje, turimais duomenimis, žuvo apie 28 tūkst. žmonių. Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ar mirė apie 23 tūkst. kalinių. Dar 22 tūkst. žuvo partizanaudami. Taigi, bendras mirusiųjų skaičius priartėja prie 75 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai – didelė netektis mūsų mažai tautai. Dar daugiau žalos buvo padaryta psichologinės kurstymo srityje – dauguma likusių artimųjų kentėjo nuo persekiojimo, baimės, psichinių stresų. Visa tai atsiliepė ir dabar atsiliepia tautos psichinei ir dvasinei būklei.

© 2018 „XXI amžius“