100 metų – tūkstančiai žygių...

Laikas ir žmonės

Tremtyje stiprino tik gilus tikėjimas

Lietuvaitės su tautiniais rūbais. Juos pasisiuvo Sibiro tremtyje bei išsaugojo iki šių dienų. Antra iš dešinės – Genovaitė Krikščiūnaitė

Pasvaliečiai tremtinių sąskrydyje Ariogaloje. Centre – Genovaitė Radėnienė

Genovaitės Krikščiūnaitės ir Jono Radėno vestuvės. 1964 m. rugsėjo 19 d.

Miško kirtėjos. Pirmoje eilėje antra iš kairės – Genovaitė Krikščiūnaitė. Buriat-Mongolija

1941 metų birželio 14-oji – diena, kai prieš 77 metus 3 val. nakties sovietiniai enkavėdistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš geležinkelio stočių pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai. Tai Lietuvos gyventojams tapo tremčių pradžia, pilna baimės, nežinios, fizinės ir dvasinės kančios bei smurto. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų. Skaičiuojama, jog per visą tremties laikotarpį (1941–1952 metus) iš Lietuvos buvo ištremta apie 132000 žmonių, apie 28000 iš jų žuvo, dar apie 156000 likusių buvo įkalinta.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltis, aplinkos sąlygos, jie patys turėjo statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia, amžinojo įšalo žemėje, tremtiniai turėjo statydintis jurtas, žemines, barakus.

Šiemet birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, projektas „Misija Sibiras“ užsibrėžė tikslą pagerbti 105000 tremtinių ir politinių kalinių atminimą, jau tradicine tapusioje atminties akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ bei visuotinės tylos metu. Šią dieną tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai bus ištariami dešimtyje Lietuvos miestų, o visuotinė tylos minutė 13 valandą sujungs lietuvius visame pasaulyje. Akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ vyks: Vilniuje – šalia Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Kaune – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje, Klaipėdoje – prie paminklo vieningai Lietuvai „Arka“, Šiauliuose – šalia Turizmo ir informacijos centro, Panevėžyje – Nepriklausomybės aikštėje, Alytuje – prie memorialo „Nurimęs varpas“, Marijampolėje – prie paminklo tremčiai atminti, Jonavoje – prie kultūros centro, Mažeikiuose – šalia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, Utenoje – prie kultūros centro.

Šiandien „XXI amžiuje“ siūlome susipažinti su pasvalietės Genovaitės Krikščiūnaitės-Radėnienės pasakojimu apie tremtį.

Sovietų kariai ir vietiniai stribai apsupo sodybą

Prieš 70 metų, 1948-ųjų gegužės 22-osios naktį sovietų kareiviai ir vietiniai stribai apsupo Krikščiūnų sodybą Dvareliškių vienkiemyje, Daujėnų krašte. Visą naktį jų šeimą ir namus saugojo rusų kareiviai, o pradėjus aušti, atvyko rusiškai kalbėjęs sovietų viršininkas. Tvarte nerimo gyvuliai, laukdami šeimininkų, kurie turėjo juos pašerti. Bet sovietų kariai įsakė Krikščiūnų šeimos nariams ruoštis kelionei pas baltąsias meškas. Genovaitė su tėvais ir broliu gyvuliniuose vagonuose su kitais Pasvalio ir Lietuvos gyventojais buvo tremiama į Sibirą, Buriat-Mongoliją.

„Tremiamųjų sąraše buvome visa šeima – tėvai ir keturi vaikai. Bet namuose buvau aš ir metais jaunesnis brolis, – prisimena Genovaitė Krikščiūnaitė–Radėnienė. – O mažesnieji sesutė ir broliukas mokėsi ir gyveno pas tetą Pasvalyje. Mama verkė ir maldavo, kad leistų pasiimti visus vaikus. Sovietų viršininkas prižadėjo juos atvežti į Panevėžį, bet brolis ir sesutė liko pas neįgalią tetą Pasvalyje. Tais pačiais metais Pasvalyje likusi sesutė mirė, nes sprogo žibalo bakelis ir užsidegė. Devynerių metų brolis Antanas liko su teta Ona Zdanauskaite, kuri sunkiai vertėsi iš siuvėjos amato. Ji buvo puiki siuvėja, dar ir dabar turiu atminčiai tetos siuvimo mašiną „Singer“. Kai Sibire šiek tiek prasigyvenome, mes broliui ir tetai siuntėme siuntinius į Pasvalį. Be to, brolis Pasvalyje truputį užsidirbdavo, įrišdamas maldaknyges, darydamas rožančius. Kai po dešimties metų ir trijų mėnesių, 1958-ųjų rugpjūčio 19-ąją, grįžome iš tremties, brolis Antanas buvo Kaune, gyveno pas kitą tetą, jau buvo išlaikęs abitūros egzaminus. Dabar jis gyvena Vilniuje. O kitas brolis Jonas, išgyvenęs Sibiro kančias, žuvo Lietuvoje. Sibire jis buvo pakliuvęs į kraupią traukinio avariją. Posūkyje visi medienos prikrauti vagonai virto, o tas vienintelis, kuriame ant rąstų sėdėjo brolis ir kiti darbininkai, liko ant bėgių. Tačiau brolis grįžo labai išsigandęs, tarsi nesavas, žodžio negalėjo ištarti, – prisimena Genovaitė. – Žuvo brolis Pasvalyje, ant estakados bandydamas remontuojamą automobilį. Liko žmona ir dar negimusi dukrytė“.

Marija, saugok mus

Mintimis G. Radėnienė sugrįžta į vaikystę bei gyvenimą tremtyje. Moteris pasakoja, kad jų šeima Dvareliškių vienkiemyje gyveno gražiai. Nieko netrūko. Tėvai buvo labai rūpestingi ir darbštūs. Tėvo Juozo Krikščiūno rūpesčiu 1938-aisias buvo pastatytas tvartas, tvarkingai prižiūrimas kluonas, iškilęs namas dar nebaigtas įrengti.

„Ėjo 1940-ieji. Tėvelis specialiai nesiskubino baigti, nors visos medžiagos buvo sukrautos. Tačiau jau buvo „buožė prakeiktas“. Turėjome 43 hektarus žemės. Sovietinės tvarkos garbintojus dar labiau piktino čerpėmis dengti mūsų stogai, kai aplinkui buvo šiaudinės pastogės. Gyvenome prie miško, todėl stribai saugodavo, ar neateina partizanai. Mus kaltino, kad juos remiame, maitiname, nes kaip jie miške išgyventų. Todėl ir ištrėmė, nes esą buožės išnaudojo svetimą jėgą, nors pabaigoje dirbome patys ir rėmėme miškinius“, – sako G. Radėnienė.

Susikrauti Krikščiūnams leido per dvidešimt minučių. Spėjo pasiimti maisto, Genovaitė griebė iš lėkštės sviestą, jis išdribo. Tokios detalės įstrigo visam gyvenimui. Kareivėliai paėmė patalynės, į kiemą buvo išnešę ir siuvamąją mašiną. Bet mamytė neleido jos vežtis: „Kam mums ta mašina, jeigu vis tiek sušaudys“. Oi, kaip Sibire ji būtų pravertusi! Gegužės mėnesį namuose buvome įsirengę Mojavos altorėlį, tada išvažiuodama dar spėjau įlėkti pasimelsti: „Marija, saugok mus“. O tėvelis prieš kryžių nusiėmė kepurę ir pradėjo verkti: „Nebepamatysiu savo namelių“. Visa tai prisiminus Genovaitės skruostu nuriedėjo ašaros.

Grįžę iš Sibiro tremties rado sodybos pamatus, apgriuvusį molinį tvartą ir šulinį. Visa kita buvo išardyta ir išvežta. Buvo likusios ir kelios obelys, dar pasiskynė slyvų.

„Prie kiemo vartų buvome pasodinę iš miško atsineštų berželių. Po dešimties metų vieną radome jau drūto kamieno“, – prisimena G. Radėnienė.

Panevėžys – Buriat-Mongolija

Tremties dienos rytą oras buvo gražus. Aplink viskas pasipuošę gaivia žaluma, pavasariniais žiedais. Krikščiūnų šeimą arkliais atvežė iki Daujėnėlių. Čia suvežė daugiau tremtinų. Belaukiant kelionės į Panevėžį pradėjo smarkiai lyti. Viską sulijo. Dar atvežė tetą Vadapalienę su dviem sūnumis. „Apsidžiaugiau, kad bus daugiau savųjų, – tą dieną prisimena Genovaitė. – Visus sukrovė į mašinas ir išvežė į Panevėžį. Ten vagonuose laukėme tris dienas nuo penktadienio iki sekmadienio. Išlydėti tremtinių Panevėžyje atėjo daug žmonių. Mėtė laiškelius, davė savo adresus.

Iki Buriat-Mongolijos tremtiniai važiavo šešiolika parų. Išlaipino Onochojuje. Vėl trys naktys nakvynės pievoje. Kol mūsų rinktis atvažiavo „pirkliai“. Išsivežė miškovežiais, sėdėjome ant lentų visi kartu siūbuodami. Mūsų barako dar nespėjo įrengti, tad apgyvendino buvusiuose belaisvių japonų lageriuose. Ant sienų dar radome japoniškų užrašų. Aplinkui japonai mišką iškirtę, todėl mums tekdavo eiti po kokius aštuonis kilometrus – pasakoja Genovaitė. – Baisiausia, jog tame barake užpuolė alkanos blakės. Badė kaip adatomis. Pavyko nuo sienų degančiais šakaliais apnaikinti. Lauke pasimūrijome krosnelę, iš vienos rusės gavome kibiriuką, kuriame virėme sriubą. Tokia buvo tremties pradžia. Tremtiniai kirto mišką, vaikai rinko sakus. Ten auga daugiausia pušys ir maumedžiai, prie upelių – berželiai, krūmai. Artimiausias miestas buvo Ulan-Udė. Kai vėliau išleisdavo, šeštadienį po darbo tremtiniai traukiniu išvažiuodavo į šį miestą, apsipirkdavo ir sekmadienio vakare grįždavo.“

Lietuvių tremtinių vietiniai laukė labai bijodami

„Sunkiausi buvo pirmieji metai. Per pirmąsias Kūčias turėjome tik iš padžiovintos duonos išvirto kisieliaus, bulvių ir iš Lietuvos atsiųstą plotkelę – prisimena G. Radėnienė. – O paskui įsidirbome žemės, sodinomės bulvių, pasistatėme tvartelį „zemlianką“, laikėme karvę, jau ir paršiuką užaugindavome. Rūkyklą įsirengėme. Tai matydami rusai labai stebėjosi. O lietuviai tenai buvo tiesiog stachanoviečiai – pirmūnai. Šitokius plotus iškirto. Atsirado technikos. Būdama septyniolikos metų jau dirbau mašinisto padėjėja. O komendantas prisipažino, kad lietuvių tremtinių laukė labai bijodami, nes buvo paskleista propaganda, jog iš Lietuvos atveš pačius blogiausius žmones – fašistus. Bet greitai jų nuomonė pasikeitė. Įsitikino, jog tai darbščiausi ir sąžiningiausi žmonės. Tik lietuvėms rusės patikėdavo pasaugoti savo vaikus. Joms patiko ir lietuviai vaikinai. Tokioms sakydavome: Ko jūs lendate prie mūsų berniukų“, – su šypsena pasakoja Genovaitė.

Ten daugiausia iš tremtinių buvo lietuvių – gal apie pusantro šimto šeimų. Dar buvo moldavų, uzbekų, karaimų. Paskutiniais tremties metais Genovaitei teko miškuose tiesti ir laikiną geležinkelį medienai išvežti. Ten žiemą būna labai šalta, be jokių atlydžių, todėl sniegas labai purus. O vasarą – labai karšta, tad dirbti į mišką eidavo ankstų rytą.

Tik gilus tikėjimas palaikė

„Gyvenome kaip broliai ir seserys, kaip viena šeima – lemtis suartina. Pradžioje buvo sakoma, kad esame perkelti visam laikui. Tik po Stalino mirties ta nuostata jau pasikeitė: „Galėsite grįžti po dešimties metų“. Ten prabėgo mano jaunystė – juk į Lietuvą grįžau būdama 24 metų“, – sakė G. Radėninė.

Pasak jos, Sibire tremtiniai visuomet laikėsi savo tradicijų. Kiekvieną sekmadienį eidavo į kapines melstis. Vėliau per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas atvažiuodavo kunigas Jasas. „Tik gilus tikėjimas mus palaikė ir leido puoselėti viltį širdyje, kad grįšime į savo Gimtinę, kad Lietuva taps laisva, – kalbėjo Genovaitė. – Švęsdavome vardadienius, nešdavome vainikus. Lietuviai buvo balsingi, labai gražiai dainuodavo. Ir iš darbo grįždavome dainuodami. Statydavome spektaklius, šokdavome. Apžiūroje esame užėmę pirmą vietą“.

Grįžus į Lietuvą

Krikščiūnų šeima, 1958-ųjų rugpjūčio 19-ąją grįžusi į Lietuvą, apsistojo Pasvalyje, Stoties gatvėje pas tetą Oną Zdanauskaitę. Genovaitės brolis Jonas buvo grįžęs gegužės mėnesį, nes jį ėmė į sovietų armiją, tad išleido tvarkytis dokumentų.

„Grįžę Joną dar radome, bet mūsų neregistravo. Tuomet brolis pasakė, kad jis nevažiuos į armiją, jeigu valdžia tėvų nenori registruoti. Taip pavyko tuometinę Pasvalio valdžią įkalbėti. O brolis net trejus metus tarnavo Murmanske“, – prisiminė Genovaitė.

Dirbdama melioracijoje, kur klojo vamzdelius, ji susipažino su čia dirbusiu vairuotoju Jonu Radėnu iš Krinčino. 1963-iųjų rudenį jie susituokė. Tais pačiais metais Genovaitė pradėjo dirbti Pasvalio ligoninėje slauge, vėliau greitojosios pagalbos stotyje, skalbykloje. Šeima pasistatė naujus namus Pasvalyje, Kalno gatvėje. Užaugino dvi šaunias dukras – Ritą ir Ireną.

Iki pensijos G. Radėnienė šešiolika metų dirbo mezgėja buitiniame kombinate.

Dukters Ritos šeima kartu gyvena, o Irenos – Vilniuje. Mirus vyrui, namai atsinaujino, pasikeitė. Genovaitė visuomet džiaugiasi savo dukromis ir žentais. Labai rūpinasi vaikaitėmis Emilija ir Martyna, skuba joms gaminti skanių pietų ar iškepti kokį skanų pyragą. Labai susirūpina, jeigu koks šeimos narys suserga.

G. Radėnienė visuomet dalyvauja tremtinių susibūrimuose, renginiuose, sąskrydžiuose Pasvalyje, Panevėžyje, Žemaitijoje, Ariogaloje.

Uoli Gyvojo Rožinio draugijos maldininkė

Genovaitė yra uoli Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos Gyvojo Rožinio draugijos maldininkė. Kiekvieną dieną skuba į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. Ši moteris – nepamainoma vainikų pynėja, aktyvi piligriminių kelionių bei Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos kongresų dalyvė.

Nors ir daug kančios teko patirti Genovaitei gyvenime, bet visus sunkumus padeda nugalėti gilus tikėjimas, kantrybė ir pagarba kitam žmogui.

Vlada Čirvinskienė,
Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio draugijos vadovė

© 2018 „XXI amžius“