100 metų – tūkstančiai žygių...

Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondas 2018 metams „XXI amžiui“ skyrė 6000 € paramą projektui „100 metų – tūkstančiai žygių...“ vykdyti. Rubrikos: Akistata su Tėvyne; Atmintis; Dezinformacijos labirintuose; Eterio balsai iš anapus; Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas; Kova be taisyklių; Laikas ir žmonės; Laisvės daigai nelaisvės tamsoje; Nelietuviai – Lietuvai; Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje; Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius; Valstybės kūrėjai; Žaizdos; Žmogaus dvasia – neįveikiama.

Žaizdos

Šimtmečio dovana: rasti partizano Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ir Vilniaus universiteto (VU) tyrėjai praėjusios savaitės ketvirtadienį pranešė, kad Vilniaus Našlaičių kapinėse (Antakalnio mikrorajone) rasti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. VU archeologai pranešė, jog palaikus identifikavo atlikę teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Vilniaus universiteto Mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas sakė, jog paklaidos galimybė, kad tai – ne Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės tėvas, yra 1 iš 10 milijonų.

Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Nuo 1949 m. vasario 16 d. A. Ramanauskas-Vanagas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas ir tuo pačiu metu Laisvės kovų sąjūdžio tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas. 1951 metais J. Žemaičiui-Vytautui nebegalint eiti tarybos pirmininko pareigų, A. Ramanauskas-Vanagas, būdamas pirmasis jo pavaduotojas, perima jo pareigas ir pradeda vadovauti tarybai, taigi ėjo aukščiausias okupuotos Lietuvos pareigas. Pasibaigus partizaninėms kovoms, slapstydamasis nuo sovietinio saugumo, parašė įsimintiną knygą „Partizanų gretose“ apie Dainavos ir kitų apygardų partizanų kovą. Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Grįžulo Ratai – nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų amžinieji namai

Rašytoja Loreta Jastramskienė, esė knygos apie dvylika pasaulio rašytojų, „Bilietas į Grįžulo Ratus“ autorė Olgos POSAŠKOVOS nuotrauka

Žurnalistė ir rašytoja Loreta JASTRAMSKIENĖ išleido ketvirtąją knygą „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Šįkart tai – ne romanas, o dvylika esė. Knygoje nemažai vietos skiriama tremties temai. Šiandien „XXI amžiuje“ su jos autore, mano studijų Vilniaus universitete kurso drauge, apie tai ir kalbuosi.

Naujoje Tavo knygoje radau pasakojimą apie pažintį su estų žurnaliste, rašytoja ir režisiere Imbi Paju. Kodėl būtent ji Tave sudomino?

Tai – dvasinė, psichologinė, fizinė patirtis, kuri buvo duota sovietinį genocidą išgyvenusių tėvų vaikams. Imbi mama ir teta buvo sovietų represuotos, išsiųstos į lagerius, tas pat nutiko su mano artimaisiais. Esame tarsi dvasios seserys, nors ji – estė, gyvenanti Suomijoje, o aš – lietuvė, gyvenanti Lietuvoje. Vieni psichologai mus vadina pirmąja karta po genocido, kiti – antrąja, tačiau esmė – ne pavadinimas. Ją sudaro jausena, kad šiame pasaulyje turėjo mūsų nebūti, o kadangi esame, tai tarytum savyje slepiame kaltę, kurios neturi lojalių sovietinei sistemai tėvų vaikai. Imbi knygą „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“, išleistą lietuvių kalba, skaičiau kaip maldaknygę ne vieną kartą. Vėliau mes susitikome Estijos ambasadoje Vilniuje ir nuo pirmos akimirkos ji tapo artimesnė už mielas koleges, kurios netgi artimai bendraudamos per dešimtis metų nėkart manęs nepasiteiravo, kaip jaučiausi anuomet, būdama tremtinio dukra, partizanų būrio vado vaikaitė? Imbi yra mano atradimas, mūsų ryšys peržengia įprasto, paremto nauda ir profesiniais dalykais bendravimo ribas.

Atmintis

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22)

Bendravimas laiškais su Konstancija Šnariene

Siekdami operatyvinių tikslų, lagerio čekistai kaliniui netrukdė susirašinėti tik su Šiauliuose gyvenusia K. Šnariene. Praėjus metams po P. Paulaičio arešto K. Šnarienė gavo pirmąjį jo laišką iš lagerio. Prasidėjo dviejų sovietinės sistemos nuskriaustųjų gražus, kartu ir sudėtingas bendravimas laiškais. Kalbėdamas ne užuominomis, o tiesmukai P. Paulaitis Konstancijai rašė apie nelengvą kalinių gyvenimą GULAG’o lageriuose: jais buvo nusėtos blogio imperijos Sibiro ir Mordovijos miškų ir tundrų platybės.

K. Šnarienė jam siuntė banderoles su spauda, prenumeravo laikraščius. Kaip ir gyvenime, taip ir bendraudamas su jam didelę simpatiją rodančia Konstancija, P. Paulaitis stengėsi išlikti santūrus ir korektiškas. Laišką pradėjęs maloniu kreipiniu „Mano brangioji Kostute“, „Miela Kostute“, jį užbaigdavo labai santūriai, be jokių meilikavimų. Tik po kelių susirašinėjimo metų kreipinį „Jūs“ pakeitė į „Tu“, laiškuose reta šiltesnių, malonybinių žodžių dėl jo nelaimės sielvartaujančiai moteriai. Žodžių, kurių laukia kiekviena mylinti moteris.

Laikas ir žmonės

Tremtyje stiprino tik gilus tikėjimas

Pasvaliečiai tremtinių sąskrydyje Ariogaloje. Centre – Genovaitė Radėnienė

1941 metų birželio 14-oji – diena, kai prieš 77 metus 3 val. nakties sovietiniai enkavėdistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš geležinkelio stočių pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai. Tai Lietuvos gyventojams tapo tremčių pradžia, pilna baimės, nežinios, fizinės ir dvasinės kančios bei smurto. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų. Skaičiuojama, jog per visą tremties laikotarpį (1941–1952 metus) iš Lietuvos buvo ištremta apie 132000 žmonių, apie 28000 iš jų žuvo, dar apie 156000 likusių buvo įkalinta.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltis, aplinkos sąlygos, jie patys turėjo statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia, amžinojo įšalo žemėje, tremtiniai turėjo statydintis jurtas, žemines, barakus.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Dramatiška pokario odisėja: partizano Benedikto Trakimo-Genelio liudijimas ateičiai

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Benedikto Trakimo knygos „Noriu džiaugtis laisve“ viršelis

„Emilija ir Jurgis Trakimai Naujažerio kaime Žaslių valsčiuje augino aštuonis vaikus. Juos auklėjo patriotiškai, todėl net keturios dukros tapo ryšininkėmis, o vienintelis sūnus Benediktas – partizanu. Prieš karą šeima persikėlė gyventi į Vilnių.

Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 metų balandį Benediktas įstojo į Reicho darbo tarnybą ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą Baltijos jūroje. 1943 metų sausį sugrįžęs į Lietuvą netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Tarnavo prie Gatčinos, netoli Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). 1943 metų rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Sugrįžtant Raudonajai armijai ir prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę pradėjo slapstytis. 1944 metų gruodį davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Nuo 1945 metų kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, vėliau 1-ojo bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 metų gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 metų kovą – apygardos štabo viršininkas.

Laikas ir žmonės

Laisvės kovai paaukota jaunystė ir meilė

Nijolė Krasniauskienė

Stasė Voverytė (kairėje) su drauge Genute Baltušyte, su kuria likimas suvedė Archangelske. Pas ją dzūkaitė ras prieglobstį grįžusi be leidimo gyventi Lietuvoje

Mano motina niekada neturėjo sesers. Bet aš vis dėlto turiu tetą – Stasę Voverytę-Bubelienę. Nors kraujo ryšį liudija tik prieš keletą kartų jas siejusi Zagorskų pavardė, bet šiuo atveju tai visai nesvarbu. Jos yra dvasios seserys, tad ji – mano motinos sesuo. Teta Stasė vaikystėje man pynė kasas, šaukšteliu pylė ramunėlių arbatą į mano išopėjusią burną, pirmoji man, kaimiečių vaikui, parodė Baltijos jūrą ir kantriai aiškino, kad jos nagų lako lašinimas ant pirštų „gali pakenkti vaikų sveikatai“. Jos namuose visada rasdavau saugų prieglobstį studijų metais, iš čia išvažiuodavau puikuodamasi nauju drabužėliu. Paskui čia atsiveždavau jau savo dukrą. Tai – vieninteliai namai, išskyrus mano motinos, kuriuose aš bet kokiomis aplinkybėmis galėjau tikėtis būti priglausta ir išklausyta.