2018 m. birželio 15 d.
Nr. 24 (2291)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Abipus Nemuno

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Už laisvę

Pro Deo et Patria

Slaptieji takai

Atodangos


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

100 metų –
tūkstančiai žygių...


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Šimtmečio dovana:
rasti partizano Adolfo
Ramanausko-Vanago
palaikai

Už ką esame
dėkingi moterims

Gyvenimo
audrose nepalūžęs

Tėvo diena
ir Devintinės

Kur pradžių pradžia

Dievo
Gailestingumo
koplyčios
dešimtmečio šventė

Sportas atveria kelią pas Kristų

Paskelbtas pirmasis Vatikano dokumentas apie atletų ir žaidimų sielovadą

Mindaugas Buika

Popiežiui Pranciškui įteikta
Rusijoje vykstančio Pasaulio
futbolo čempionato emblema

„Duoti iš savęs geriausia“

Rengiantis rudenį vyksiančiam jaunimui skirtam Vyskupų Sinodui, žengtas dar vienas istorinis žingsnis pasauliečių pastoracijoje: Vatikane paskelbtas pirmasis dokumentas apie Bažnyčios ir sporto santykius. Birželio pradžioje Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos publikuotame 50 puslapių dokumente „Duoti iš savęs geriausia. Krikščioniškas požiūris į sportą ir žmogaus asmenį“, be kita ko, primenama, kad pirmasis Popiežius, atvėręs Vatikano duris sportui, buvo šventasis Pijus X, 1904 metas priėmęs gimnazistų renginio dalyvius. To meto spauda neslėpė nuostabos tokiu poelgiu, ypač, kai buvo pranešta, kad atsiliepdamas į vieno sutrikusio Romos kurijos dvasininko klausimą: „Kur mes taip darydami nueisime?“, Šventasis Tėvas geraširdiškai šypsodamasis atsakė: „Į rojų, brangusis“. Žinoma, situacija nuo to laiko labai pasikeitė, popiežiai Pijus XII ir Paulius VI iš esmės suintensyvino Bažnyčios dialogą su sporto pasauliu, pabrėždami pergalės siekio varžybose, jų dalyvių moralinių savybių ir draugiškumo, taikos sąjūdžio sąveiką. Dabar žymūs sportininkai ir tituluotos komandos yra dažni Apaštališkųjų rūmų svečiai, prasmingi sveikinimai ir palinkėjimai iš Romos sklinda didiesiems tarptautiniams sporto renginiams – olimpinėms žaidynėms ir Pasaulio futbolo čempionatams. Įvairios varžybos organizuojamos netgi Šventojo Sosto struktūrose (pavyzdžiui, futbolo „Clericus Cup“ turnyras) ir vietinėse Bažnyčiose, susiformavo sporto kapelionų tarnystė. Todėl reikia tik džiaugtis, kad galiausiai parengtas fundamentalus dokumentas, kuriame pateikta antropologinė sporto reiškinio analizė, jo ugdomasis vaidmuo, netgi kvietimas šventumo siekiui su įvairių iššūkių aptarimu.


Mažame grūde – gyvybės pradas

Kun. Vytenis Vaškelis

Grūdeliui niekas neskiria būsimos pergalės vainiko. Kaip nėra priimta sveikinti motinos įsčiose užsimezgusios gyvybės (nors embrione jau realiai esti pirminė žmogaus gyvybės forma, už kurią dėkojama Kūrėjui), taip niekas ką tik gimusiam vaikeliui neduoda medalio, kurį jis po keliolikos metų laimės, kai pirmas perkirs finišo juostelę... Tikrieji laimėjimai yra užprogramuoti gyvenimo grūde (žr. Mk 4, 26), kuris iš pažiūros yra toks mažas, kad, užuot pasėtas, kad ilgainiui duotų vaisių, gali būti lengvai žmonių sutryptas. Tik visažinis Dievas iš anksto vainikuoja grūdą, nes mato, koks jis bus vaisingas...

Nors pasaulis atsirado per Dievo Sūnų (žr. Jn 1, 10), bet Jo sumanymas tapti visiškai priklausomu nuo aplinkinių – žindomu kūdikėliu – buvo pernelyg didelis iššūkis žydams, kurie laukė Mesijo, juos jėga išvaduosiančio iš romėnų priespaudos... Be malonės žmonės nėra pajėgūs suvokti, kad didžiausi įvykiai prasideda nuo mažiausių dalykų. Kas galėjo pagalvoti, kad Tas, kuris dėl mūsų amžinos gerovės „užmiršęs“, kad yra Dievas, ir įsikūnydamas Mergelės Marijos įsčiose, taps Neprilygstamuoju, visiems laikams nugalėjusiu mirtį, nuodėmę, šėtoną ir prisikėlimu iš numirusių, atvėrusiu mums kelią pas Tėvą?


Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Grįžulo Ratai – nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų amžinieji namai

Rašytoja Loreta Jastramskienė, esė
knygos apie dvylika pasaulio rašytojų,
„Bilietas į Grįžulo Ratus“ autorė
Olgos POSAŠKOVOS nuotrauka

Žurnalistė ir rašytoja Loreta JASTRAMSKIENĖ išleido ketvirtąją knygą „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Šįkart tai – ne romanas, o dvylika esė. Knygoje nemažai vietos skiriama tremties temai. Šiandien „XXI amžiuje“ su jos autore, mano studijų Vilniaus universitete kurso drauge, apie tai ir kalbuosi.

Naujoje Tavo knygoje radau pasakojimą apie pažintį su estų žurnaliste, rašytoja ir režisiere Imbi Paju. Kodėl būtent ji Tave sudomino?

Tai – dvasinė, psichologinė, fizinė patirtis, kuri buvo duota sovietinį genocidą išgyvenusių tėvų vaikams. Imbi mama ir teta buvo sovietų represuotos, išsiųstos į lagerius, tas pat nutiko su mano artimaisiais. Esame tarsi dvasios seserys, nors ji – estė, gyvenanti Suomijoje, o aš – lietuvė, gyvenanti Lietuvoje. Vieni psichologai mus vadina pirmąja karta po genocido, kiti – antrąja, tačiau esmė – ne pavadinimas. Ją sudaro jausena, kad šiame pasaulyje turėjo mūsų nebūti, o kadangi esame, tai tarytum savyje slepiame kaltę, kurios neturi lojalių sovietinei sistemai tėvų vaikai. Imbi knygą „Suomijos įlankos sesės. Kai regi kitų skausmą“, išleistą lietuvių kalba, skaičiau kaip maldaknygę ne vieną kartą. Vėliau mes susitikome Estijos ambasadoje Vilniuje ir nuo pirmos akimirkos ji tapo artimesnė už mielas koleges, kurios netgi artimai bendraudamos per dešimtis metų nėkart manęs nepasiteiravo, kaip jaučiausi anuomet, būdama tremtinio dukra, partizanų būrio vado vaikaitė? Imbi yra mano atradimas, mūsų ryšys peržengia įprasto, paremto nauda ir profesiniais dalykais bendravimo ribas.


Tremtyje stiprino tik gilus tikėjimas

Pasvaliečiai tremtinių sąskrydyje
Ariogaloje. Centre – Genovaitė Radėnienė

1941 metų birželio 14-oji – diena, kai prieš 77 metus 3 val. nakties sovietiniai enkavėdistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Iš geležinkelio stočių pajudėjo pirmieji gyvuliniai vagonai. Tai Lietuvos gyventojams tapo tremčių pradžia, pilna baimės, nežinios, fizinės ir dvasinės kančios bei smurto. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Ištremta daug to meto politikų, kitų visuomenės veikėjų. Skaičiuojama, jog per visą tremties laikotarpį (1941–1952 metus) iš Lietuvos buvo ištremta apie 132000 žmonių, apie 28000 iš jų žuvo, dar apie 156000 likusių buvo įkalinta.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Be to, juos vargino šaltis, aplinkos sąlygos, jie patys turėjo statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia, amžinojo įšalo žemėje, tremtiniai turėjo statydintis jurtas, žemines, barakus.


Siekis gilinti tikėjimą

Mokymų dalyviai po šv. Mišių su Biržų
dekanu kun. Algiu Neverausku

Ką tik baigėsi daugiau kaip pusę metų trukęs mokymo kursas „Irkis į gilumą – tikėjimo pagrindai“, kuriame dalyvavo apie 60 biržiečių. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo žmones siejo vienas tikslas – geriau pažinti krikščioniškąsias vertybes, jomis vadovautis savo gyvenime. Tai ypač svarbu šiandien, sprendžiant įvairius moralinius bei kultūrinius iššūkius, atsakant į esminius gyvenimo klausimus. Juk, siejant su amžinybe, mūsų gyvenimas žemėje tėra tik viena akimirka. Visi rūpesčiai, darbai, įtemptas gyvenimo grafikas telpa į tą patį žodį – „akimirka“. Tad kokia ji ir kokia yra jos vertė mūsų gyvenime? Į tai atsakyti bandė šis suaugusiems skirtas kursas.

Programos sudarytojas ir mokymų organizatorius – kun. Ernestas Želvys. Jam talkino Biržų dekanas kun. Algis Neverauskas bei į užsiėmimus kviesti svečiai: „Marijos radijo“ programų direktorius kun. Povilas Narijauskas, Šiluvos klebonas kun. Erastas Murauskas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentai su savo vadovu kun. Valentinu Šiuša. Užsiėmimai vyko sekmadieniais, kiekvieno jų trukmė – apie dvi valandas. Dar vieną valandą klausytojai turėjo skirti savarankiškam darbui namuose. Kaskart nagrinėta kuri nors su tikėjimu susijusi tema, klausomasi kunigo žodžio arba žiūrima vaizdo medžiaga, o po to diskutuojama grupėse. Visas mokymų temas ir veiklą klausytojai įvertino labai palankiai, tik kai kurios temos buvo mažiau žinomos ir todėl įdomesnės.


Sekminės sielos ir kūno atgaivai

Grupė Ignalinos dekanato tikinčiųjų
iš Ignalinos, Daugėliškio, Gedžiūnėlių,
Mielagėnų, Visagino, Tverečiaus
parapijų su kun. Antanu Domeikiu

Gegužės 18 dieną grupė Vilniaus arkivyskupijos Ignalinos dekanato parapijų tikinčiųjų Tverečiaus Švč. Trejybės parapijos klebono kun. Antano Domeikio iniciatyva vyko į piligriminę kelionę – Vilniaus Kalvarijose vykusius Sekminių atlaidus. Kartu su dvasininkais ir piligrimais iš visos Lietuvos ėjo Kryžiaus kelią, apmąstydami Jėzaus ir Motinos Marijos kančią, sunkiai nešamą kryžių, žmonių žiaurumą. Šventoji Dvasia liejo savo malones gaiviu vėjelio dvelksmu, net lietaus debesys, palengva artėdami bei sustodami, laukė, kada maldininkai sueis į Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Lietus gausiai girdė žemę švenčiant Eucharistiją. Po šv. Mišių buvome pakviesti prie bendro vaišių stalo parapijos namuose. Čia kartu nuoširdžiai bendrauta ir pasidalinta įspūdžiais su kitais maldininkais. Po skanių pietų vykta į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, kurio vidiniame kiemelyje buvo parodos „Palaimintasis Teofilius  Matulionis – buvusiuose KGB rūmuose“ atidarymas. Apžiūrėtos šiurpą keliančias kalinimo, marinimo, egzekucijų, kameros. Muziejaus eksponatai „viršininkų kabinetuose“ byloja apie žiaurius nusikaltimus. Išsaugoti tremtinių ir kalinių daiktai trykšta ir dabar juntama Tėvynės ilgesio, kovos už tėvynę ir begalinės, nenusakomos žodžiais Meilės Dievui dvasia. Gerai, kad žmonės surinko, susistemino ir nuoširdžiai paruošė muziejaus eksponatus, kurie ateinančioms kartoms primins ir gyvai atskleis to meto žiaurumus.


Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio dekanate

Šeštadienio pavakarę – 115 sutvirtintųjų

Sutvirtinimo Sakramentą teikia
vyskupas Linas Vodopjanovas OFM

PANEVĖŽYS. Birželio 9-osios pavakarę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vyko Sutvirtinimo sakramento šventė. 115 jaunų žmonių tapo tikrais ir pilnaverčiais katalikais. Šiltą ir saulėtą šeštadienio pavakarę į bažnyčią atėjo Sutvirtinimo sakramento laukusieji, jų tėvai, seneliai, giminės. Gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir svečiams šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo kurijos kancleris kun. Saulius Černiauskas ir kun. Antanas Zulonas. Klebonas kun. dr. Romualdas Zdanys sakė, kad ne visi vienodai rimtai ruošėsi Sutvirtinimo sakramentui nuo spalio mėnesio. Vieni stengėsi dalyvauti sekmadienių šv. Mišiose, nepraleido nė vienos paskaitos ar pamokos, bet buvo ir tokių, kurie bandė apgauti kleboną, savo tėvus, sekmadieniais ne visada pasukdavo bažnyčios link. Vis dėlto visi išlaikė baigiamąjį egzaminą, kad jiems būtų leista priimti Sutvirtinimo sakramentą.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija